2012 metų Poetinio Druskininkų rudens Jotvingių premija už knygą „Ryšys su vadaviete“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012) skirta poetui Rimvydui Stankevičiui; Jaunojo jotvingio premija – Indrei Valantinaitei už knygą „Pasakos apie meilę ir kitus žvėris“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011)

Laudacijos Rimvydui Stankevičiui niekas nerašė. Jotvingių premijos komitetas paposėdžiavęs išsiskirstė nė nesvarstęs, kas šiemet rašys pagiriamąjį žodį Jotvingių premijos laureatui, nes net komiteto pirmininkui buvo aišku, kad tokiems poetams kaip Rimvydas Stankevičius laudacijos pačios savaime rašyte rašosi.

Rimvydas Stankevičius, Kęstutis Navakas ir Donatas Petrošius. Gintaro Žilio nuotraukos
Rimvydas Stankevičius, Kęstutis Navakas ir Donatas Petrošius. Gintaro Žilio nuotraukos

Taip ir nutiko, laudacija pasirašė pati. Jums leidus, savais žodžiais perpasakosiu keletą įsidėmėtinų to rašto punktų apie laureato asmenį ir jo kūrybą. Pirmiausia laudacijoje paminima poeto Rimvydo Stankevičiaus dorybė – gerumas tiesiogine to žodžio prasme. Cituoju iš atminties: reikia būti toli pažengusiu sąmokslo teorijų meistrautoju, kad Rimvydą įtarinėtum esant akmenų užantyje nešiotoju ar dviveidžiu klastūnu. Priešingai – Rimvydas, be viso to, kad yra puikus poetas, yra nenuilstantis lietuvių literatūros lauko purentojas, vienas pirmųjų vos prašvitus užsukantis į leidyklas pasiimti naujai išvakarėse išėjusių lietuvių autorių knygų, jas atidžiai perskaitantis, rašantis recenzijas, bet ne bet kaip rašantis, nuolat atrandantis šviesiųjų pusių net ir ne itin aukštos prabos literatūroje. Tiesa, stipriuosius nevengiantis pakritikuoti, tačiau, susumavus, galima drąsiai teigti Rimvydą esant  gerųjų vietų ieškotoju, silpnųjų guodėju ir dvejojančiųjų patarėju. Apibendrinus –­ Rimvydas yra suinteresuotasis skaitytojas, atrandantis šviesos ten, kur statistinis kritikas įžiūrėtų vien plėnis ir juodulius.

Nieko stebėtino, kad literatūrinė Rimvydo Stankevičiaus figūra apaugusi mitais, gandais ir galbūt prasimanymais. Šia proga minėtinas gandas, kuris įvairiais aspektais narstomas toje laudacijoje, esą Stankevičius turi devynias galybes epigonų (o kiek tiksliai jų yra – vienas Institutas žino), kurie minta kūrybiniais šio poeto syvais, mėgdžioja jo pasaulio vartoseną, kalbėseną ir visa kita. Ten sakoma, kad gerasis Rimvydas, užuot paėmęs vėzdą ir išvaikęs visus jį literatūriškai persekiojančiuosius, tampa jų draugu ir mokytoju, daugeliui padedančiu suaugti, atrasti savo kelius, savo intonacijas, stilius. Iš tų liudijimų išplaukia pedagoginė išvada, kad, būdamas santykinai jaunas senasis Jotvingis, Rimvydas jau yra vyr. Mokytojas, o prisiminus jo „Diktantus sielai“ jam galima drąsiai suteikti ir Mokytojo metodininko laipsnį.

Indrė Valantinaitė
Indrė Valantinaitė

Paslaptis – ar ne paslaptis – Rimvydas yra pavojingai atviras, įsišnekėjus atveriantis pašnekovui visa, kas tuo metu jam ant dūšios. Gal nebus labai suklysta pasakius, kad šis poetas ir gyvenime, ir kūryboje lošia atviromis kortomis, o todėl kartais gali pasirodyti ir labai pažeidžiamas. Tačiau tas atvirumas – tiesumas – galiausiai, viską susumavus, laimi. Laudacijoje teigiama, esą nūdien įprasta poetų pozicija save pateikti visuomenės paribyje ar užribyje –­ nesvarbų, nebūtiną. Rimvydo Stankevičiaus lyrinis herojus be užuolankų teigia esantis centre, būtinas aplinkiniams ir visam pasauliui, pagrindžiantis kito būtį: „Kažkam tiesiog reikia manęs, / Kad nebūtų vienas, / Kad prireikus galėtų / Savo buvimą įrodyti“ („Ryšys su vadaviete“, p. 83). Kai vėl apsisuks laiko ratas ir poetai vėl taps svarbūs šiam pasauliui – kaip kad būdavo – eiliuotojai lįs iš tamsių pašalių, nepatikliai žvalgydamiesi į šalis – ar tikrai viskas taip yra? – kažkur pasaulio centre stovės Jotvingis Rimvydas – „velniškai geras Viešpaties kareivis“ – ir klaus – ar aš nesakiau, kad poezija yra aukščiau visko, kad poetas yra šio pasaulio žynys ir karys viename?

Nebus suklysta teigiant, kad Rimvydas Stankevičius – su kuo  tik lyginsi – yra plačiai žinomas ir gausiai skaitomas poetas. Ne vieną Jotvingių komiteto narį galima vadinti Stankevičiaus asmens ir jo kūrybos žinovu – ar net vaikščiojančia enciklopedija. Jotvingio titulas šiam poetui yra tarsi savaime suprantamas, būtinas atributas, kuris suteiktas formaliai – už „Ryšį su vadaviete“, turint omenyje kitas dvi trilogijos knygas – „Laužiu antspaudą“ ir „Patys paprasčiausi burtažodžiai“. Verta pažymėti, kad šią trilogiją sieja ne tik semantika, temos, intencijos ir įvaizdžiai – bet ir šis tas daugiau – laureatas neprieštaraus, jei, nuklydus į šalį nuo laudacijos teksto, čia šįvakar bus paminėtas šviesaus atminimo daugelio jotvingių dailininkas Romas Orantas. Jei atvirai, sunku įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti šios Rimvydo knygos be Romo burtų. Gal nebus labai prašauta pasakius, kad trilogija baigiasi ne Rimvydo eilėraščiu, o Romo Oranto piešiniu 102 puslapyje.

Kad ir kaip viskas būtų, mums telieka džiaugtis. Sveikiname Rimvydą Stankevičių, kad jam burtakaulių šešetų akys pagaliau iškrito.