Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Kristina STANČIENĖ. Sentimentai Mokyklai

b_150_178_2734_00_images_iliustracijos_autoriai_kristina_stanciene.jpgKą tik paminėjome tarptautinę Mokytojo dieną. Nors oficialios šventės retai įkvepia nuoširdiems apmąstymams, tačiau taip sutapo, kad ir mane užplūdo sentimentai Mokyklai... Gink Dieve, ne vidurinei – iš jos liko daugiau karčių prisiminimų: anuomet atrodęs beprasmis tiksliųjų mokslų zubrinimas, kai širdis veržėsi piešti, tapyti, tos juodos, gurgždančios vienuoliškos uniforminės prijuostės ir baltos apykaklaitės (rodos, prisisiūti kokį vąšeliu nertą rankogalį buvo bene vienintelis būdas apsirėdyti bent kiek originaliau), chaotiškas strakaliojimas fizinio lavinimo pamokose, engiami, spjaudomi ir spardomi klasiokai, kurių didžioji dauguma nė nemėgino ginti (dėl to iki šiol graužia sąžinė). Užtat su meile prisimenu mokymąsi tuometinėje keturmetėje Vilniaus vaikų dailės mokykloje. Čia teko pajusti tikrą atgaivą nuo muštro, prievartos, laisvą ir nerūpestingą bendravimą su bend­raamžiais. Visi buvome labai skirtingi, tačiau meninis polėkis ir bręstantis paauglystės maištas, troškimas greičiau suaugti visus stebuklingai vienijo. Niekas nieko nežemino, neišskyrė iš kitų. Tokie buvo ir mokytojai – vieni šaunūs, šmaikštaujantys, „atsipūtę“, kiti – griežti, sausi, nuobodoki, bet pagarba vienas kitam buvo kertinis dalykas tarpusavio santykiuose.
Tą auksinį paauglystės metą priminė ir Vilniaus dailės akademijos galerijoje neseniai demonstruota A. Kisarauskaitės fotografijų parodą „Still life“, kurioje autorė pateikia VDA, Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų gimnazijos natiurmortus, naudojamus tapybos, piešimo pamokose. Tikriau, ne tiek pati paroda, kiek ją interpretuojantys Erikos Grigoravičienės („Tradicija“, „7 meno dienos“, 2012 m. Nr. 34) ir Vaidilutės Brazauskaitės („Kelionė paribiais, žaidžiant šaradas“, „Kultūros barai“, 2012 m. Nr. 9) tekstai ir juose aptiktos mintys apie vaiko, paauglio jauseną šių natiurmortų akivaizdoje bei gana kategoriškos išvados, esą šios labiau „suaugusiesiems skirtos“ daiktų dėlionės skleidžia nihilizmą, yra pritvinkusios negatyvumo, vulgarios, nuobodžios, neatspindinčios XXI amžiaus aktualijų ir t. t. Nesikišiu į specifinius dalyko dėstymo dalykus – tegul apie tai kalba patys tapytojai, tapybos dėstytojai. Nedrįstu ir negaliu profesionaliai psichologiškai pagrįsti paauglio mąstymo, reakcijų į mus supančią tikrovę. Tiesiog pasidalysiu prisiminimais. Žinoma, jie nepretenduoja į objektyvumą ir bešališkumą. Fotografijų autorė „užkabino“ išties įdomią problemą – ne tik mokomųjų priemonių, bet ir paties tapybos dėstymo Lietuvoje, tradicijų ir galimų naujovių. Tačiau žaidimas į vienus vartus nėra teisingas. Juolab kad tekstų autorės taip pat dalijasi savaisiais įspūdžiais besimokant dailės.
Taigi, mokykloje teko tapyti ir piešti maždaug tokį daiktų arsenalą: paukščių iškamšos (varnos, žuvėdros, vištos), puodynės, krepšiai, kultuvės ir kitokie seni kaimo buities padargai, įvairi stiklo „tara“, medinės liaudies skulptūrėlės, įvairios draperijos, vazos, kaukolė, pliušinis pingvinas be akies, medinis arkliukas trimis kojomis, išstypęs alijošius, fikusas dideliais mėsingais lapais. Pozuodavo tie patys kvanktelėję ar (ir) prasigėrę, tačiau be galo simpatiški tipai, kuriuos vėliau matydavau besitrainiojant po VDA – Kačių Motina, Nikolajus, Karininkas, Jadzė, Rimutė. Tiesa, draugai iš paralelinių klasių, mokęsi pas Mariją Teresę Rožanskaitę, tapė ir komponavo ir plastmasines lėles...
Lėlių, kitų žaislų ir kaukolės atžvilgiu (į mokyklą ką tik įstojusių klasės draugų amžius įvairavo nuo 12 iki 15 m.) buvome nusiteikę visai kitaip, nei spėja tekstų autorės (jos rašė, kad žaislai nufotografuotuose natiurmortuose – teletabis, tankas, meškiukai, lėlės atrodo nukankinti ar net „išprievartauti“). Senas, liūdnas vienaakis žaisliukas ar tas arkliukas-invalidas man atrodė tarsi gyvi nuostabiosios Vytautės Žilinskaitės apysakos „Kelionė į Tandadriką“ herojai. O štai skulptūros mokytojui atnešus į pamoką kaukolę, puolėme teirautis, ar ji „tikra“. Sužinojus, kad tai muliažas, daugelio veidus (net ir kuklių mergaičių) iškreipė nusivylimas. Paskui vis viena ėjome po klases ieškoti „tikros“ kaukolės… Neradome, užtat neatsilaikėme pagundai – vienai kaukolei guašu nutapėme išraiškingas smegenis. O tardomi dėl išniekinto mokyklos rekvizito tylėjome it partizanai...
Nemanau, kad mūsų interesai buvo pernelyg makabriški, buvome nenormalūs paaugliai, ar mus jau buvo spėję apnuodyti tie „baisieji“ natiurmortai. Tačiau lėlyčių, kaip spėjama minėtuose tekstuose, besimokydami konarskynėje, jau nebesūpavome. Kur jau ten – išgyvenome pirmosios meilės, simpatijų, pavydo ir intrigų periodą. Neteko girdėti, kad ką nors iš artimos aplinkos natiurmortų dvasia būtų pastūmėjusi vartoti kvaišalus (mintis iš E. Grigoravičienės teksto), tačiau pirmasis sprangus cigaretės dūmas, alaus ar vyno gurkšnis kai kuriems mūsų tikrai sutapo su mokymųsi dailės mokykloje... Iš tiesų, daiktuose mus paaugliškai intrigavo jų „tamsumas“, laiko patina, nutriušimas… Tačiau, mokytojui išėjus iš klasės, stovėdami prie varnos iškamšos, esame ne kartą diskutavę tarsi tikri „žalieji“. Ne apie jos skleidžiamą nihilizmą, o apie iškamšų gamybą... Nejau koks niekdarys galėtų nudėti paukštį vien dėl to, kad jis paskui „pozuotų“ mums?  
Paprieštaraučiau ir dar vienam teiginiui – kad dabartiniams mokiniams reikėtų tapyti ne tik tuos „bjauriuosius“, bet ir įvairesnius, popmeno stiliaus natiurmortus ar kokią „neoninę reklamą“. Nekalbėsiu apie ugdymo programas, kuriose tikrai yra vietos ir tokiems, ir dar daugybei kitokių natiurmortų, kurių atvaizdų nematėme parodoje. Tačiau įstoję į VDA Dailės istorijos ir teorijos katedrą, turėjome šiek praktinių paskaitų, taip pat ir tapybos. Ją mums dėstė vienas nūnai gerai žinomas menininkas, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas. Jis kaip tik ir „dresavo“ mus su „popsiniais“ natiurmortais… Kartą pamėginti preciziškai nusipiešti ir nutapyti suglamžytą celofaninį maišelį su ryškiais reklaminiais užrašais buvo visai įdomu. Tačiau užduotys, tapybinės išraiškos formuluotės kartojosi, ir greitai pasijutau taip, kaip kadaise per matematikos ar geometrijos pamokas. Ėjome skųstis Andriušiui! Ne be reikalo – netrukus gavome puikią užduotį – regis, kurti kurso draugių portretus. O svarbiausia, leido tapyti laisvai, dekoratyviai, plačiai, ekspresyviai, sausai, „atsargiai“ – kaip tik nori...
Tad nei grįžus gerą dešimtmetį į praeitį, nei dabar nesinorėtų atsisakyti tos tapybinės laisvės, nebanalios aplinkos, kurioje nereikia apsimetinėti, kur niekas nemoralizuoja ir nesiima puritoniško doros mokymo. Todėl tebejaučiu sentimentus Mokyklai. O neoninės reklamos ir taip mus lydi kiekviename žingsnyje. Kartais norėčiau geriau jų visai nematyti...

Komentarai  

 
+1 #2 Guest 2012-10-29 11:43
O tai tamstą skaityt vidurinė išmokė? Iki vidurinės raidžių nepažinote? Ajajai, tai pradinėse klasėse skiemenavote, slebizavojote.. . varge, varge, ir aš tokių klasiokų turėjau. drįstu teigti, kad tai negeri požymiai - paskui iki 12 kl. už juos rašinėlius rašydavau ir gramatines klaidas taisydavau. taip ir liko beraščiai
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #1 briedis 2012-10-27 22:50
užmuša pirmas sakinys- "gink dieve ne vidurinę"- o tai kur gi tamsta mokėsi abėcelės ir daugybos lentelės?
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_249_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_2012-10-19_nr._3398_virselis.jpg

2012-10-19 nr. 3398

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaCzesław Miłosz. Kas man (3)
Vienas eilėraštis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai