Almantas Samalavičius. Pasaulio rašytojai rinkosi Pietų Korėjoje

Vlado Braziūno nuotraukaŠiemetis 78-asis pasaulio rašytojų asociacijos, oficialiai vadinamos Tarptautinio PEN klubo vardu, suvažiavimas rugsėjį vyko Pietų Korėjoje, istoriniame Gyengju mieste, kuris kadaise buvo galingos Silos valstybės sostinė. Tačiau, kaip suvažiavimo dalyviams savo įžanginėje kalboje sakė Tarptautinio PEN klubo prezidentas, kanadietis rašytojas ir eseistas Johnas Ralstonas Saulas, pasaulio rašytojai čia buvo sukviesti ne todėl, kad šiame mieste ir jo prieigose gausu praeities simbolių ir reliktų, tarp jų ir gausybė šios šalies valdovų pilkapių, darančių Gyengju peizažą išskirtiniu geografiniu ir kultūros reiškiniu. Svarstant korėjiečių pasiūlymą surengti šį, kartą per metus vykstantį pasaulio rašytojų susibūrimą, kuriame paprastai dalyvauja daugiau nei pora šimtų literatūros „delegatų“ iš mažne šimto kraštų, atsižvelgta buvo ne tik į tai, kad Pietų Korėjos PEN klubas žadėjo pasirūpinti nepriekaištingu suvažiavimo organizavimu ir svetingumu, bet ir į tai, kad šioje šalyje literatūra labai rimtai vertinama ir gerbiama, o literatūrinės tradicijos senos ir turtingos. Šitai patvirtina kad ir toks faktas – sakoma, kad šiandienėje Pietų Korėjoje rašo ir leidžia knygas beveik trisdešimt tūkstančių poetų. Net jeigu šie skaičiai ir nėra visiškai tikslūs (kai kurie pavydūs liežuviai plaka, esą jų tik kiek daugiau nei dešimt tūkstančių), vargu ar rasime kitą šalį šiuolaikiniame pasaulyje, kuri galėtų pasigirti tokiais literatūriniais „rodikliais“, nors, žinia, literatūrų stiprybė nėra ir negali būti išmatuojama jokiais skaičiais. Bet kuriuo atveju, kaip vaizdžiai pasakė renginio programoje dalyvavęs vienas iškiliausių korėjiečių rašytojų Ko Un, ne vienerius metus nominuojamas Nobelio premijai, šioji šalis yra ištisa „poetų ir poezijos jūra“.
Jau ne pirmas kartas, kai Pietų Korėja priglaudžia Tarptautinio PEN klubo kongresą, nesielvartaudama dėl nemenkų tokio masto ir rango literatūros renginio kaštų – noblesse oblige – kaip pasakytų prancūzai, kurių literatūrai atstovavo ne tik gana skaitlingas delegatų ir juos palaikančių rašytojų būrelis, bet ir Mauricijaus saloje gimęs Nobelio premijos laureatas Jeanas Marie Gustavas Le Clezio. Korėjiečių PEN klubas, vadovaujamas energingo ir apsukraus vadovo Lee Gil Wono iš kailio nėrėsi, kad šiemetis (beje, jubiliejinis – devyniasdešimtasis kongresas) būtų nepranokstamas svetingumu, o taip pat ir literatūriniu prestižu. Šį kartą dalyvauti renginio programoje maloniai sutiko net trys Nobelio premijos laureatai – be minėtojo Le Clezio dalyvavo visame pasaulyje gerai žinomas novelistas Wole Soyinka bei paskutiniu metu savo dalyvavimą dėl kažkurio iš artimųjų ligos atšaukęs Turkijos literatūros „prekinis veidas“ Orhanas Pamukas. Tačiau abiem atvykusiems rašytojams visuomenės ir žiniasklaidos dėmesio tikrai nestigo, kaip ir viso renginio programai, kurią, išskyrus kelis uždarus posėdžius, filmavo ir įrašinėjo keli tuzinai televizijos ir radijo stočių iš viso Rytų Azijos regiono. Nestigo ir aukščiausių valdžios institucijų dėmesio. Į kongreso dalyvius kreipėsi ne tik šalies kultūros ministras, bet ir kelis priėmimus gausiai bendruomenei (pustrečio šimto rašytojų) surengę provincijos gubernatorius ir Gyengju miesto meras.
Kongreso atidarymas nestokoja kultūrinių ambicijų ir išraiškingų simbolinių gestų – prieš porą metų japonai kongreso dalyvius Tokijo Wasedos universitete pasitiko galingais ir įstabiais būgnų ritmais, o korėjiečiai su savo kaimynais ir buvusiais kolonizatoriais varžėsi kelių didžiulių muzikos ir šokių kolektyvų atliekama įspūdinga tradicinę kultūrą reprezentuojančia programa, kurią taip pat užbaigė vėlgi keliolikos didžiulių būgnų garsai –­ veikiausiai tai buvo šiokia tokia aliuzija į japonų kultūros įtaką Korėjai, juoba kad šiandieną abi šalys puikiausiai bendrauja ir bendradarbiauja, o buvusių įtakų nesidrovi ir nesišalina.
Kalba J. M. G. Le Clezio. Autoriaus nuotraukaIntensyvi kongreso programa vyko pramaišiui su organizuotais pasižvalgymais po Gyengju kultūros paveldo objektus. Prieš prasidedant suvažiavimui būrys atvykusių rašytojų buvo susodinti į autobusus ir nugabenti į garsiąją Bulguksos zen (korėjietiškai seon) budizmo šventyklą, kurią buvau spėjęs aplankyti prieš porą metų, kai vasarą skaičiau „Architektūros ir utopijos“ kursą Kyungpooko nacionalinio universiteto architektūros studentams. Nors dėl skrydžio laiko negalėjau prisijungti prie kolegų, savąjį „piligriminį“ gestą korėjietiškam budizmui atlikau apsilankęs šioje puikią architektūrą ir itin seną tradiciją išsaugujosioje šventykloje individualiai, ištaikęs porą valandų intensyvioje kongreso programoje. Tačiau pavyko kartu su visais apsilankyti Ki Rim Sa šventykloje, kurią budistų vienuolis Kwang Yu įkūrė dar 643 metais. Po to ji buvo keletą kartų rekonstruota. Paskutinė rimtesnė rekonstrukcija buvo atlikta devynioliktojo amžiaus viduryje po to, kai didžiąją dalį šventyklos pastatų suniokojo gaisras. Tačiau Korėjoje į autentiškumą žvelgiama panašiai kaip ir Japonijoje. Pagal pastarosios estetinę tradiciją, autentiškumą išreiškia ne liekanos medžiagos, iš kurios objektas buvo pagamintas, bet išsaugotas vaizdinys ar pavidalas. Tad nepaisant to, jog Kir Rim Sa suręsta iš devynioliktame amžiuje nukirstų medžių, ji išsaugojo tokį pavidalą, kokį turėjo ir senovės laikais...
Prieš apsilankant šioje seon budizmo šventovėje, teko patirti, kad gero medaus statinę gali gerokai apkartinti ir nedidelis deguto šaukštas. Nors dar prieš pasiekdami Pietų Korėją, rašytojai buvo kviečiami dalyvauti keliose kultūrinėse išvykose, skirtose supažindinti svečius su religine ir kultūrine Silos regiono tradicija ir paveldo objektais, paskutinę akimirką šeimininkai sumanė pasirūpinti, kad ir avis liktų sveika, ir vilkas sotus, tad siekiant įtikti kongresą parėmusiai valstybinei energetikos agentūrai KRMC, suvažiavimo dalyviai buvo nugabenti į po jūros dugnu įrengtą saugyklą, kur po neva itin saugaus perdavimo, neva itin saugiai laikomos perdirbtos branduolinės energetikos atliekos. Kokį vaidmenį buvome priversti atlikti, pirmieji susivokė vokiečiai, išsyk po gyvo reklaminio filmo, liaupsinančio branduolinės energetikos džiaugsmus, palikę salę ir atsisakę dalyvauti ne tik objekto apžiūroje, bet ir mums primygtinai siūlytose vaišėse. Mes, keletas dešimčių įvairių šalių rašytojų, susibūrėme agentūros kieme tyliai ir santūriai protesto akcijai. Vėliau šeimininkai dėjo didžiules pastangas, kad šis suvažiavimo epizodas nepasiektų žiniasklaidos. Jiems, regis, iš dalies pavyko. Tačiau suvažiavimo užkulisiuose nestigo diskusijų apie tai, kad prieš žodžio ir išraiškos laisvės suvaržymus kovojančios organizacijos, tarp jų ir Tarptautinis PEN klubas, turėtų labai atidžiai rinktis savo renginių rėmėjus (beje, daugeliu atveju tai skrupulingai daroma), kadangi retsykiais kyla pavojus, jog rašytojų sambūriai gali būti išnaudoti privačių korporacijų, valstybinių agentūrų ar politinių jėgų interesams. Žmogiška prasme buvo itin gaila šaunaus ir svetingo korėjiečių rašytojų vadovo, kuris kiek įmanydamas bandė išsaugoti savo organizacijos orumą...
Wole Soyinka. Autoriaus nuotraukaDongkuko universiteto didžiojoje auloje buvo surengtas kūrybos ir diskusijų vakaras, kurį vedė Johnas Ralstonas Saulas. Wole Soyinka pasakojo, kaip jo literatūroje atsispindi protestas prieš įvairias prievartos institucijas (beje, vienu metu, griežtai pasisakęs prieš Roberto Mugabe’s režimą Nigerijoje, jis buvo priverstas išvykti iš tėvynės, gelbėdamas savo gyvybę). Nors rašytojas politinį protestą gali išreikšti tik taip, kaip ir bet kuris paprastas pilietis, vis dėlto kūrybos formos gali tapti aistringa protesto deklaracija. Kai kadaise parašiau eilėraštį, pasisakydamas prieš tai, kad Sacharos dykumos poligone prancūzai susprogdino atominę bombą, daugiau tai nepasikartojo, tad poezija įveikė politinę galią, šmaikštavo rašytojas. Kelis kartus kalintas Ko Unas, beje, po karo nusivylęs civilizacijos „pasiekimais“ ir dešimtmetį praleidęs vienuolyne kaip budistų vienuolis, pasakojo apie tai, kas padėjo išsaugoti tikėjimą, kai vienintelė ori išeitis atrodė esanti savižudybė. Tačiau dabar net ir ten, kur klesti taika, patiriame kapitalizmo ir rinkos smurtą, kuris žaloja ištisas kartas, atimdamas kritiško mąstymo dovaną... Dramatiškų epizodų, kaip paaiškėjo, mažiausia buvo Le Clezio biografijoje, tačiau Mauricijaus rašytojas ne mažiau aistringai pasisakė apie literatūros ir rašytojo vaidmenį ginant ir saugant žmogiškąjį orumą keistame ir prieštaringame pasaulyje.
Kongrese buvo priimta svarbių rezoliucijų, ir pirmą kartą pasaulio rašytojų asociacijos istorijoje įkurtas Šiaurės Korėjos rašytojų centras išeivijoje. Iš komunistinių lagerių ištrūkusius kolegas rašytojai pasitiko ovacijomis stovėdami...

2012-10-19 nr. 3398

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaCzesław Miłosz. Kas man (3)
Vienas eilėraštis


Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai