Eugenija Ulčinaitė. Jogailaičių giminės valdovų įamžinimas lotyniškuose XVI–XVII a. LDK tekstuose: literatūrinių portretų emblemika

2012 m. sukanka 450 metų nuo 1562 m. spalio 4 d. Vilniuje įvykusių Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto Augusto sesers Kotrynos Jogailaitės ir Suomijos kunigaikščio Jono Vazos vedybų. Šios jungtuvės, įvykusios Vilniaus katedroje ir iškilmingai švęstos Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose Vilniaus Žemutinėje pilyje, tarsi įkūnijo dviejų dinastijų – Jogailaičių ir Vazų – giminystę bei sąjungą ne tik sunkiame Livonijos kare (1558–1584), bet ir po 16 metų įvykusį monarcho valdžios Abiejų Tautų Respublikoje perdavimą Vazų dinastijos atstovams – Žygimantui Vazai (1587–1632), o vėliau – Vladislovui Vazai(1632–1648) ir Jonui Kazimierui Vazai (1648–1668).
Pažymint šią datą, Nacionaliniame muziejuje Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Valdovų rūmuose spalio 4–5 d. surengta tarptautinė mokslinė konferencija „Lietuva–Lenkija–Švedija: Europos dinastinės jungtys ir istoriniai-kultūriniai ryšiai“.


 

Siūlome prof. E. Ulčinaitės tekstą, parengtą konferencijoje skaityto pranešimo pagrindu.

b_300_449_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_III1087301.jpgApžvelgti visus Jogailaičių giminės valdovų valdymo ir asmeninio gyvenimo aspektus, užfiksuotus literatūriniuose XVI–XVII a. LDK tekstuose, nepakaktų ne tik vieno pranešimo, bet ir viso konferencijai skirto laiko. Tokių tekstų galėtų būti apie kelis šimtus. Aš pasirinkau vieną XVII a. kūrinį, per kurį norėčiau parodyti, kaip formavosi Jogailaičių giminės valdovų literatūrinių portretų vaizdavimo tradicija, kuri savo ruožtu veikė ikonografinių portretų emblemiką.
Kūrinys vadinasi: „Šviesiausių Jogailaičių giminės karalių amžinumas, Vladislovo IV [asmenyje] pasauliui parodytas ir tam pačiam šviesiausiam ir nenugalimiausiam lenkų ir švedų karaliui, kai į Vilnių, Lietuvos sostinę, kartu su šviesiausiąja karaliene Cecilija Renata austrijiete atvyko, laimingos Jėzaus Draugijos Vilniaus akademijos deramo nuolankumo ženklan dedikuotas“1. Išleistas Vilniuje, Akademijos spaustuvėje, 1639 metais. Kūrinys anoniminis, kaip ir daugelis jėzuitų leidinių, nors Vilniaus universiteto bibliotekos egzemplioriuje yra rankraštinis įrašas, kaip autorių nurodantis Tomą Požeckį („Autor R. P. Thomas Porzecki S. J.“).
Tomas Požeckis (1609–1657), lietuvis, jėzuitas, iš tikrųjų dėstė Vilniaus universitete retoriką, filosofiją, teologiją, yra parašęs panegirinių, teologinių veikalų, bet ar jis tikrai parašė šį kūrinį, pasakyti negalime ir į autorystės problemą nesigilinsime. Mums svarbesnė yra kūrinio „Aeternitas“ struktūra ir jame publikuotų tekstų žanriniai ypatumai.
Kūrinio pradžioje įdėta prozinė dedikacija Vladislovui Vazai, pasirašyta kolektyviniu Vilniaus Jėzaus Draugijos Akademijos, t. y. Universiteto, vardu. Joje tvirtinama, jog Vladislovo asmenyje yra įsikūnijusios svarbiausios ir geriausios Jogailaičių giminės savybės: „Gyvena tavyje Jogailos herakliškas stiprumas, nenugalėta Vladislovo Varniečio dvasia, Alberto santūrumas, Aleksandro sumanumas elgesyje su piliečiais, Žygimanto Pirmojo laimingumas, Žygimanto Augusto gilus protas, skirtas valstybėms valdyti, Zigmanto III [Vazos] iš tėvo paveldėtas siekis visuotinės gerovės, taip pat mokslų, talentų, dorybių globa – visa tai Tavyje viename yra išsaugota, dėlei ko karalystei ir pasauliui reiškiame džiaugsmą“.
Taigi išvardyti svarbiausi Jogailaičių giminės palikuonys, iš kurių kiekvienam vėliau yra skiriami proziniai ir eiliuoti tekstai: po vieną elogiją ir odę, parašytą sapfine strofa. Iš viso tokiu būdu įamžinta 11 herojų: Vladislovas Jogaila (apie 1351–1434), jo sūnūs: Vladislovas Jogailaitis Varnietis (1424–1444), Kazimieras Jogailaitis (1427–1492), tada šio sūnūs: Vladislovas (1456–1516), Kazimieras (1458–1484), Jonas Albertas (1459–1501), Aleksandras (1461–1506), Žygimantas Pirmasis (1467–1548), jo sūnus Žygimantas Augustas (1520–1572), ir pagaliau Jogailaičių giminės kamieną papildžiusi Vazų giminės šaka: Zigmantas III Vaza (1566–1632), Švedijos karaliaus Jono III Vazos ir Kotrynos Jogailaitės sūnus, ir pastarojo sūnus Vladislovas IV Vaza (1595–1648), tuometinis Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis (1632–1648).
Kaip minėjome, kiekvienam „herojui“ skirtas vienas elogijas ir viena odė.
Elogijas – itin populiarus žanras Baroko epochoje, kilęs iš antkapinio įrašo, tačiau vėliau jo paskirtis plėtėsi, jis ėmė reikšti padėką, pagyrimą, pašlovinimą, skirtą tiek gyvam, tiek mirusiam asmeniui, ar net kokiam reikšmingam įvykiui paminėti. Tai prozinis tekstas, sukonstruotas ritminiu intonaciniu pagrindu. Labai svarbi elogijo grafinė forma: tai nevienodo ilgio eilutės, tarsi suvertos ant vertikalios centrinės ašies. Elogijų stilius yra sentenciškas, atitinkantis barokinio „koncepto“ – imlios minties ir glausto stiliaus – vienovę.
Panegirinis stiliaus pakylėtumas elogijuje dera su realių faktų bei tikrų įvykių aprašymais, todėl tai yra svarbi medžiaga biografistikos tyrėjams, istorikams. Vis dėlto būtina pažymėti, kad elogijas nėra herojaus biografijos atitikmuo: daugelis faktų yra pateikiami pasirinktinai, išryškinant tai, kas teksto autoriui atrodė svarbiausia.
Tą subjektyvų pasirinkimą akivaizdžiai parodo eiliuotos odės, kurios atitinka pilnos trinarės emblemos pirmąją dalį, vadinamąją inskripciją arba lemą: glaustą, sentencišką apibrėžimą, nusakantį, „kas yra kas“.
Pažiūrėkime, kaip tai atrodo mūsų aptariamajame kūrinyje. Štai Vladislovo Jogailos elogijuje aprašomi jo darbai ir žygiai, tarp kurių svarbiausiais laikoma tai, kad sujungė (copulavit) Lietuvą su Lenkija (turima galvoje 1385 m. Krėvos sutartis), kad apsikrikštijo ir apkrikštijo lietuvius (legis christianae in comitiis Vilnensibus civibus imperator), kad paliko daug žymių palikuonių, todėl teisėtai gali vadintis „tėvynės tėvu“ (pater patriae).
Odės inskripcijoje pabrėžiamas jo vaidmuo dėl pergalės prieš kryžiuočius Žalgirio mūšyje. Čia pat paminimas ir jo brolis (iš tiesų – pusbrolis) Aleksandras Vytautas, ir kryžiuočių magistro jiems paniekinamai atsiųsti du kalavijai. Taigi Jogaila šiame kūrinyje neturi kokio nors vienintelio išskirtinio bruožo: galėtume jį vadinti ir „pamaldžiuoju“, kaip jis vadinamas daugelyje LDK tekstų, ir „karinguoju“, ir „narsiuoju“. Kryžiuočių kalavijai vadinami „moteriškais“, nes jie papuošti auksu ir brangakmeniais, o Jogailos kalavijas –­ plieninis, jis sminga priešams į gerkles ir jų sielas siunčia į Tartarą.
Žymiai vientisesnis Vladislovo Jogailaičio literatūrinis portretas. Dvidešimtmetis jaunuolis, žuvęs mūšyje su turkais prie Varnos, amžiams gavo „Varniečio“ (Varnensis) vardą. Tai vienintelė ir pastovi jo emblema. Jam skirtoje odėje, pavadintoje „Vladislovo III, prie Varnos žuvusio, kilni dvasia“, sakoma:

Jis gyvens ir bus nemirtingas amžiais,
Jo šlovė pranoks kiparisą žalią,
Už metalą ji bus daugkart stipresnė,
        Metai nelies jos.

Įdomus yra Kazimiero Jogailaičio, valdžiusio net 52 metus, daug nuveikusio Lenkijos ir Lietuvos karinių ir diplomatinių įvykių kontekste (ir, anot kai kurių istorikų, „pernelyg mažai žinomo Lietuvoje“2), pristatymas. Elogijuje išvardytą gausybę jo nuopelnų odėje apibendrina trumpa inskripcija: „Turkų imperatorių Sachmetą ir Danijos karalių Karolį, maldaujančius pabėgėlius, priėmė“ (Sachmetem Turcarum Imperatorem et Carolum Daniae Regem, supplices profugos suscipit).
Kazimieras Jogailaitis iš tiesų priėmė ir Vilniuje internavo 1455 m. Krymo chano Chadži-Girėjaus sumuštą chaną Said-Achmatą, kuris po poros metų iš Lietuvos pabėgo3. Jis taip pat suteikė prieglobstį nuo Valstiečių sukilimo į Gdanską pabėgusiam Danijos karaliui Karoliui. Bet ar tai tikrai svarbiausi Kazimiero Jogailaičio, kartais vadinamo Kazimieru Didžiuoju, nuopelnai? Kodėl išskirti būtent šie „darbai“, galėtų pasakyti nebent pats kūrinio autorius. Galbūt taip norėta pabrėžti santykių su totoriais svarbą ir ambivalentiškumą Lietuvos politikoje.
Netikėtas atrodo antrojo Kazimiero Jogailaičio sūnaus šv. Kazimiero literatūrinis portretas. Elogijas pradedamas nuo to, kad jis buvo pakviestas užimti Vengrijos sostą, tačiau atsisakė, paniekinęs „karūnos auksą“, ir nusižeminusią sielą paskyrė dangui. Pasakojama apie jo pamaldumą: įveikęs baimę, net ir naktį ateidavęs melstis prie bažnyčios durų, nes jo karališka siela veržėsi į dangiškų dalykų apmąstymus. Iš tėvo išprašė, kad būtų suvaržytos schizmatikų, t. y. stačiatikių, teisės, kad jų tikėjimas pamažu sunyktų. Dėl ligos buvo verčiamas vesti, tačiau atsisakė prarasti skaistybę. Daug padėjo po mirties į jį besikreipiantiems: pvz., padėjo Lietuvos kariuomenei pereiti per patvinusią Dauguvos upę (1516 m. mūšyje prie Polocko) ir laimėti pergalę.
Visi šie elogijuje išvardyti faktai žinomi iš P. Skargos „Šventųjų gyvenimų“ (Żywoty świętych, 1610) ir kitų šaltinių, tačiau odės inskripcijoje svarbiausiu Kazimiero nuopelnu laikoma tai, kad buvo pakviestas valdyti Vengrijos, t. y. pabrėžiamas ne „šventumo“, o „valdžios“ aspektas.
Jonas Albertas, trečiasis Kazimiero Jogailaičio sūnus, Lenkijos karalius (1492–1501), apibūdinamas kaip „skitų nugalėtojas“ (Irrumpentes Scythas <...> profligavit).
Aleksandro, ketvirtojo Kazimiero Jogailaičio sūnaus, Lietuvos DK (1492–1506) ir Lenkijos karaliaus (1501–1506) elogijuje pabrėžiamas jo dosnumas (munificentia), kurį esą iškelia visi metraščiai. Primenami jo nuopelnai kovose su skitais. Kaip žinia, paskutinis Aleksandro mūšis su totoriais prie Klecko įvyko 1506 m. rugpjūčio 5 d., kuriame jis jau nebedalyvavo, nes buvo ištiktas paralyžiaus. Vyriausiuoju kariuomenės vadu paskyręs Stanislovą Kišką, karalius vyksta į Vilnių ir čia miršta, vos gavęs žinią apie pergalę. Todėl odės inskripcijoje rašoma: „Būdamas prie mirties grįžta, sužinojęs apie pergalę prieš skitus“ (Morti proximus de Victoria ex Scythis certior redditur). Palaidotas, kaip žinome, Vilniaus arkikatedroje, kaip ir jo brolis šv. Kazimieras. Emocingai šio valdovo mirtį aprašo A. Vijūkas-Kojalavičius, pateikdamas jo fizinių ir dvasinių savybių charakteristiką: ,,Kai žinia apie šią pergalę pasiekė Vilnių, karalius Aleksandras jau buvo beveik be žado. Apsipylęs ašaromis, pakėlė akis bei rankas į dangų ir padėkojo aukščiausiajam už sėkmę, kurios sulaukė valstybė. Po to, pralinksmėjusiu veidu, nušvitusiomis akimis, pasigręžęs į aplinkui stovinčius, be žodžių, nes negalėjo kalbėti, kiekvienam paspaudė ranką, nelyginant atsisveikindamas su gyvaisiais, ir, šitaip parodęs artimiesiems meilumą, pasitraukė iš gyvenimo.“ 4
Įdomiai sukomponuotas paskutiniajam Kazimiero Jogailaičio sūnui Žygimantui skirtas elogijas. Jame sakoma: „Triumfais [Aleksandrą] Didįjį, protingumu Uliksą viršijo. Pergalėmis prie Heraklio, amžiumi prie Nestoro priartėjo. Skitų, Valachų, Maskvėnų, Prūsų nugalėtojas. Ko jo broliams likimas nedavė ar atėmė, tai jo šlovei išsaugojo.“ Ir pabaigoje: „Laimingas, paėmęs į žmonas Boną, dar laimingesnis dėl sūnaus Žygimanto, o laimingiausias dėl dukters, kurios dėka Jogailaičiai buvo išsaugoti.“ Iš tiesų, Žygimanto Senojo dukra Kotryna, ištekėjusi už Švedijos karaliaus Jono III Vazos, sujungė Jogailaičių ir Vazų gimines.
Odės inskripcijoje svarbiausiu Žygimanto Senojo nuopelnu laikoma tai, kad „Prūsiją feodo teise padarė Lenkijos provincija“ (Prussiam Feudi nomine Poloniae Provinciam facit). Turimas galvoje faktas, kad Albrechtas Brandenburgietis leno teisėmis prisijungė prie Lenkijos Karalystės ir tapo pirmuoju pasaulietiniu Prūsijos kunigaikščiu5.
Žygimanto Augusto elogijuje pabrėžiama tai, kad dar dešimtmetį tėvas padarė jį savo valdžios bendrininką, aukštinami jo kariniai nuopelnai („Visuose mūšiuose maskvėnų nugalėtojas“), įstatymų vykdymas, tačiau labiausiai Unijos tarp Lenkijos ir Lietuvos sudarymas: „Dviejų tautų Unijai, kurios pagrindus Prosenelis padėjo, Senelis su dėdėmis ir Tėvu pirmyn pastūmėjo, jis vainiką uždėjo.“
Odės inskripcija lakoniška: „Maskvėnų sutramdytojas“ (Moschorum domitor).
Zigmanto Vazos elogijuje išvardyti visi svarbiausi jo biografijos faktai, dramatiški kovõs dėl valdžios tarp tėvo ir dėdės Švedijoje epizodai, tačiau plačiausiai aptartas faktas, jog tapęs Lenkijos karaliumi ir vedęs Austrijos kunigaikštytę, jis sujungė Lenkijos, Švedijos ir Austrijos valstybes, įgijo didelės galios, nugalėjo maskvėnus ir turkus ir „Europą iš didelės baimės išvadavo“ (Grandi Europam metu liberavit).
Odės inskripcija trumpa: „Zigmanto Trečiojo šlovė amžina“ (Sigismundi Tertii gloria superstes).
Ir pagaliau Vladislovo Vazos elogijas, kuriame vėl akcentuojamos karinės pergalės prieš maskvėnus, o ypač vedybos su Austrijos kunigaikštyte Cecilija Renata, kurią teksto autorius siūlo sveikinti kaip „karalių motiną“ (regum matrem).
Odės inskripcijoje Vladislovas Vaza įvardytas kaip „Turkiškasis ir Maskvietiškas“ (Turcicus. Moscoviticus), t. y. kaip turkų ir maskvėnų nugalėtojas.
Taigi galime konstatuoti, kad aptartuose tekstuose tarsi nepasakyta ko nors nežinomo, naujo, netikėto: daugelis faktų minimi ir kituose istoriniuose bei literatūriniuose šaltiniuose. Tačiau vis dėlto į porą dalykų norėčiau atkreipti dėmesį. Tuos tekstus rašė ne kokie nors profesionalūs istorikai ir poetai. Dažniausiai tai buvo retorikos profesorių ar šios aukščiausios humanitarinių mokslų klasės studentų kūryba. Istorija, kaip atskira disciplina, jėzuitų kolegijose iki XVIII a. nebuvo dėstoma. Taigi kyla klausimas, iš kur ir kaip literatūrinius tekstus rašiusieji susirinkdavo tokią tikslią informaciją apie konkrečius istorinius įvykius ir jų herojus, kuo remdamiesi pateikdavo tų įvykių vertinimus. Be abejo, galima manyti, kad jie žinojo J. Dlugošo, M. Kromerio, A. Gvagninio istorinius veikalus ar M. Strijkovskio „Kroniką“ (1582), be to, buvo rašomos įvairios valdovų giminių genealogijos, istoriniai kompendiumai, kronikos (A. Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorija“ buvo išleista tik 1650, 1669 m.).
Nemažai pasaulio ir gimtosios istorijos žinių studentai gaudavo per retorikos paskaitas. Retorikos dalį eruditiones galima vadinti „bendrojo lavinimo programa“, kurioje buvo suteikiama įvairiausių žinių apie valstybių atsiradimą, valdymo formas, žymius praeities ir dabarties herojus, taip pat analizuojami naujausi politiniai įvykiai.
Istorinę savimonę ugdė ir mokyklinis jėzuitų teatras, kuriame buvo vaidinama nemažai istoriniais siužetais paremtų dramų, tarp jų ir Lietuvos istorijos tema. Mokyklinis teatras stengėsi pažymėti ir paviešinti kiekvieną reikšmingesnį istorinį įvykį, mūšį, pergalę. Pavyzdžiui, 1582 m. sausio 15 d. Stepono Batoro taikos sutartis su Maskvos kunigaikštyste, užbaigusi 20 metų trukusį Livonijos karą, buvo įprasminta Kasparo Pentkovskio dramoje-dialoge „Apie taiką“ (De pace), kuri tų pačių metų vasario mėn. Vilniaus katedroje buvo parodyta vilniečiams, dalyvaujant pačiam karaliui. 1605 m. spalio mėn. Jono Karolio Chodkevičiaus pergalę, pasiektą prieš Karolį Sudermanietį prie Salaspilio, įamžino Laurencijaus Bojerio poema „Karolomachija“ (1606), dedikuota karalaičiui Vladislovui Vazai, o jos pagrindu Vilniuje buvo parodytas vaidinimas ir taip pasveikintas iš mūšio grįžęs J. K. Chodkevičius. 1623 m. Kališe buvo parodyta drama 1514 m. pergalei prie Oršos pažymėti „Zygmunt III król polski“. Tokių pavyzdžių būtų galima pateikti ir daugiau.
Kitas klausimas, kaip buvo daroma faktų atranka, kaip kuriama emblemos inskripcija, pateikiami vienokie ar kitokie apibrėžimai. Akivaizdu, kad nebuvo kokio nors vieno modelio, tarsi „matricos“, pagal kurią būtų kuriami tiek literatūriniai, tiek ikonografiniai valdovų portretai. Daugeliu atvejų tai priklausė nuo autoriaus išsilavinimo, jo tikslų, kūrinio paskirties.
Baigdama norėčiau pateikti palyginimą, kaip tie patys valdovai apibūdinami 1589 m. išleistuose „Sveikinimuose Zigmantui Vazai“ (Gratulationes Sigismundo III)6. Valdovas buvo sutiktas ir sveikinamas Žemutinėje pilyje, čia kabojo visų Jogailaičių giminės valdovų piešti atvaizdai su literatūrinėmis emblemomis ir epigramomis. Štai kaip jie yra apibūdinami: Vladislovas Jogaila – „pamaldusis“ (religiosissimus), Vladislovas Jogailaitis Varnietis –­ „karingasis“ (bellicosissimus), Kazimieras Jogailaitis – „taikusis“ (pacis studiosissimus), Kazimiero Jogailaičio pirmasis sūnus Vladislovas – „Čekijos ir Vengrijos maloniausias karalius“ (Rex Bohemiae et Ungariae placidissimus). Antrasis sūnus Kazimieras apibūdinamas kaip „švenčiausias Lietuvos kunigaikštis“ (Dux Lituaniae sanctissimus), Jonas Albertas vadinamas „narsiuoju“ (animosissimus), Aleksandras –­ „dosniuoju“ (liberalissimus), Žygimantas I –­ „teisinguoju“ (iustissimus), Žygimantas II [Augustas] – „išmintinguoju“ (prudentissimus), Zigmantas III [Vaza] laikomas „tėvynės viltimi“ (spes patriae).
Spalvingus šių valdovų aprašymus galime rasti A. Vijūko-Kojalavičiaus „Lietuvos istorijoje“ ir kituose XVI–XVII a. istoriniuose šaltiniuose. Tai lėmė ir ikonografinę LDK valdovų portretų įvairovę, tačiau ši tema telieka menotyrininkams ir vaizdinės emblemikos tyrėjams.

1 Aeternitas Serenissimorum stirpis Jagellonicae Regum in Vladislao IV orbi expressa <...> Ab Alma Academia Vilnensi Societatis Jesu, in debitae subiectioni testificationem dedicata. –­ Vilnae, typis Academicis, 1639.
2 Kiaupa Z., Kiaupienė J., Kuncevičius A. Lietuvos istorija iki 1795 metų. – Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1995, p. 244.
3 Dundulis B. Lietuvos užsienio politika XVI a. –­ Vilnius: Mintis, 1971, p. 83.
4 Vijūkas-Kojalavičius A. Lietuvos istorija. –­ Vilnius: Vaga, 1988, p. 591–592.
5 Lukšaitė I. Reformacija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Mažojoje Lietuvoje. XVI a. trečias dešimtmetis –­ XVII a. pirmas dešimtmetis. – Vilnius: Baltos lankos, 1999, p. 86.
6 Žr. in: Kalbų varžybos (Certamen linguarum). Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų ir didikų sveikinimai. Parengė, iš lotynų kalbos išvertė, įvadą ir komentarus parašė Eugenija Ulčinaitė. – Vilnius: Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, 2010, p. 126–143.

 

Komentarai  

 
-1 #1 briedis 2012-10-27 23:00
kam taip įsijausti?- kokio bebūtų valdovo užpakalyje vietos tėra kirmėlėms.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_249_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_2012-10-19_nr._3398_virselis.jpg

2012-10-19 nr. 3398

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaCzesław Miłosz. Kas man (3)
Vienas eilėraštis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai