Marijus Širvinskas-Gailius. Knygynai be klasikos

Iš visų Skandinavijos karalysčių Norvegiją patyriau paskutinę. Undinėlės gimtinėje Danijoje ir Pepės Ilgakojinės tėvynėje Švedijoje truputį studijavau, tačiau tik praėjusį mėnesį, lietingąjį rugsėjį aplankiau per personažą Perą Giuntą atpažįstamą Norvegiją. Poreikį mažumėlę patyrinėti šią šalį priderinau prie povestuvinės kelionės po kalnus ir fiordus. Dar norėjau savo akimis įsitikinti, ar iš tiesų ten taip žvėriškai brangu, kaip ne vienas bičiulis buvo liudijęs. Įsitikinau!
Bet ne apie kalnus ir kainas čia rengiuosi kalbėti, o daugiau apie knygas. Važiuodamas į kalnus kuprinėn įsimečiau kaipsyk skaitomą Thomo Manno „Užburtą kalną“ – vieną tų klasikos kūrinių iš asmeninio privalomų skaitinių sąrašo, kuriam pagaliau atėjo eilė. Pirmasis romano tomas, pasiskolintas iš bibliotekos, jau nudriskęs, nušiuręs, pabirais lapais – nesulyginsi su šviežiai išleistu Kristinos Sabaliauskaitės romanu, kurio antrosios dalies ten, mus svetingai Bergene priėmusių lietuvių būste, radau net dvejetą egzempliorių! Kai vakarais užklupdavo lietus ir į lauką nebesinorėdavo kišti nosies, T. Manną su malonumu išmainiau į neperdėtai liaupsinamą „Silvą Rerum II“.
O lijo su avansu. Jeigu mūsų lygumų ir upių krašto pavadinimas kildinamas nuo lietaus, tai mes aiškiai persistengėme, nes „Lietuvomis“ pirmiausia galėtų vadintis Norvegija ir Danija. Kaip užsimenama šauniajame „Oskarą“ pelniusiame norvegų animaciniame filme „The Danish Poet“ („Danų poetas“): „Bet kaip dažnai nutinka Norvegijoje, lietus čia niekada taip ir nesibaigia.“ Šlapnojimo per balas atostogos, bet bala nematė.
b_300_452_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_Tolstojus_su_nuolaida.JPGManau, į išsivysčiusius skandinavų kraštus iš dalies galima žiūrėti kaip į ateities Lietuvą. Ne, tai nebūtinai reiškia, kad Lietuvoje kada nors daugiau lis, nors dėl klimato kaitos tai neatmestina ir net tikėtina. Užtat mes neabejotinai vis labiau ir intensyviau daiktėsime. Pastogę Bergene mums draugiškai suteikusi kolegė Eglė S. šiuo metu dirba padavėja viename įprastame restorane, kur patiekalas atsieina apie 150 kronų – maždaug 70 litų, kai gretimoje ekonominės klasės drabužių parduotuvėje „H&M“ tiek pat kainuoja paprasti, bet neprasti džinsai. Lietuvės sako, kad norvegai apsipirkę dažnai naujų drapanėlių nė neišpakuoja – nėra poreikio. Juk svarbiausia yra atlikti patį pirkimo aktą, juolab kai daiktai čia nepadoriai pigūs, o pragyvenimo standartai – pavydėtinai aukšti.
Per viešnagę vis dažniau apima daiktiškumo, daiktėjimo nuojauta ir nuotaika, tik kalnuose ji aplenkia – ten nebent vėlei apniunka dangus. Ir staiga tarp tų pigių prekių brangiame krašte jau susivoki, kuo Švedijos, Danijos ir Norvegijos karalystės taip panašios – ne tik puikiai organizuota visuomene, bet ir neribotomis galimybėmis vartoti, turėti daugiau daiktų, ir būtent šis aspektas Skandinaviją labiausiai skiria nuo Lietuvos. Tiesa, mes dar nesame nepriekaištingai suderinę savo valstybės mechanizmo, bet pirmiausia nuo anų gerovės kraštų skiriamės tik mažesniu šmutkių, butų, įrengimų, rakandų, valčių skaičiumi. Dar jų dienraščiai gerokai solidesni. Bet čia nieko tokio. Skandinavų spauda ne tik stora, bet ir, manytina, padori.
Norvegiško sudaiktėjimo būklę taikliausiai iliustruoja lietuvės Viktorijos P. pasakojimas. Ji apie septynerius metus pažįstanti vieną pasiturinčią norvegų šeimą. Anuomet prižiūrėjo jų mažametes mergaites. Dabar jiedvi paaugusios, o viena jau rimta pana, paauglė. Mūsų Bergeno bičiulė nuosekliai ir susirūpinusi išsipasakoja, į ką išaugo jos senokai pažįstama, dabar jau penkiolikmetė norvegė Kristina. Pavyzdžiui, merginos tėvams užsiminus apie kelionę į Londoną, pirmiausia ji sušunka: „O, tai prekinsimės!“ Mūsų pašnekovė lietuvė stebisi ir nesupranta, kaip dar gali kilti noras pirkinėti, jeigu šeimos namai ir taip dūsta nuo daiktų. Vien Kristina turinti apie pusšimtį rūšių lako ir iš žurnalų panelėms žino, kur ir kaip kiekvieną galima pritaikyti, net jeigu praktiškai savo pirštelius margina retai – dar per jauna, tad dauguma lako buteliukų lieka nė neatidaryti ir netrukus būna paprasčiausiai išmetami. Be abejonės, jaunoji norvegė žiūri ne tik „Harį Poterį“, bet taip pat „Seksą ir miestą“, dievina popdievaičius, kurių vardus rimtame leidinyje būtų nepadoru ir minėti.
Anot mūsų pašnekovės, norvegė mergaitė aktyviai dalyvauja šopinimosi tinklaraštininkių bendruomenėje – svetainėje „Youtube“. Šiose socialinėse terpėse paauglės į kamerą pasakoja, ką nusipirkusios, giriasi prekių ženklais, demonstruoja naujus skudurus. Pramogėlė!
Šis pavyzdys iš jaunosios norvegės Kristinos gyvenimo ne išskirtinis, o simptomiškas. Dykas buvimas ir perteklius neišvengiamai stumia į Zygmunto Baumano išsamiai aprašytą realybę, o Lietuva kol kas visuotinai dar neapimta nuolatinio betiks­lio kaupimo ir keitimo tik dėl silpnesnės ekonomikos. „Akropolis“ nūnai mums šventovė, bet ten vis dar daiktus perkame todėl, kad jie mums daugmaž reikalingi.
Neslėpsiu: po parduotuves patyrinėti pasirinkimo ir kainų prasisukau ir aš. Pas­kui užsukau į knygyną, nors iš pradžių galvojau: ko man ten eiti, jei neskaitau norvegiškai. Tinkliniame knygyne, veikiančiame prekybos centre greta Bergeno autobusų stoties, šalimais grožinės literatūros lentynų, puskvailio žvilgsniu ieškodamas pažįstamų pavardžių, praleidau turbūt keliolika minučių, kad netgi sulaukiau knygyno konsultantės dėmesio ir klausimo, ar ji galinti kuo nors padėti. „Taip, sakau, kur pas jus klasika? Camus, Kafka, Mannas ir panašiai?“ Ji, šiek tiek sutrikusi, paaiškina, kad šiame knygyne tokių nėra. Nėra, mat norvegai ne itin skaitą klasiką. O jeigu ir skaitantys, tai nebent angliškai.
Susidomiu ir susirūpinu. Kaži koks smagumas jiems Dostojevskį skaityti angliškai, o ne originalo ar bent gimtąja kalba? Grįžęs prie lentynų, kairiajame apatiniame kampe vis dėlto aptinku storus Victoro Hugo „Vargdienius“ –­ penkių tomų leidimą viename. Bet nei prancūzišką, nei norvegišką. Vėlgi – ang­lišką.
Apimtas smalsumo užeinu į to paties tinklo knygyną pačiame Bergeno centre. Padėtis čia akivaizdžiai geresnė: angliškai galima rasti bene kiekvieną iškiliausią XX a. autorių, o norvegų kalba skaitytojui leidžiama įsigyti F. Kafkos, E. Hemingway’aus, F. Dostojevskio, V. Woolf, U. Eco romanų ir netgi „Don Kichotą“. Gerai paieškojus. Tarp gausybės menkaverčių skaitalų, kuriuos išduoda kičiniai viršelių fotošopai ir kalėdiniai papuošimai.
Pakeliui į Vogeno fiordo pusiasalį su parku ir akvariumu, dar užsuku į atokesnį kitos įmonės knygyną, kur akį išsyk pagauna dar nematyta prekydėsta, kai knygos lentynose į skaitytoją atsuktos ne šonais, o viršeliais. Pavaikštinėjęs palei antraštes, laužyta norvegų kalba (mat iš tiesų švediškai) pasiteirauju: „Ar turite klasikos?“ „Tokios atskirai kaip ir nėra, bet galima rasti tarp kitų“, – aiškina konsultantė, pasivedėjusi prie vienos lentynos. Ir iš tiesų: išsyk aptinku Emily Brontë’s knygą „Vėtrų kalnas“ (panašu, kad Norvegijoje nuo kalno neišsisuksi: tiek horizonte, tiek knygyne pastebėsi bent po vieną). Vėliau dar žvilgsnis nukrypsta į keletą sodria oranžine spalva išleistų Levo Tolstojaus „Anos Kareninos“ egzempliorių, sudėtų į akcijinį kalną ir ryškiai nukainotų – per pusę. Visuose knygynuose dar atidžiai dairausi ir Sigridos Undset romanų. Nerandu. Klausinėti darbuotojų jau irgi neturiu noro. Užtat žaisdamas knygų detektyvą pamanau, kad stipriausia dabartinė lietuvių prozininkė K. Sabaliauskaitė turi parako tapti lietuviškąja S. Undset – ne tik pagal liečiamą anų laikų tematiką, bet ir pasaulinį pripažinimą.
Vietoje nemarią trilogiją apie viduramžių Norvegiją parašiusios autorės pastebiu kitą rašytoją, nes nepastebėti nėra kaip. Šeši stori tomai, kiekvienas apie 500 puslapių, išleisti vos per trejetą pastarųjų metų, pirkėjui pateikti pačioje prieinamiausioje vietoje. Man išsyk kyla įtarimas, kaip įmanoma sukurti tiek daug kokybiškų skaitinių per tokį trumpą laiką, ir abejonė, ar kas nors turi kantrybės šias knygas skaityti.
Klydau. Pasirodo, šalyje su mažiau nei 5 mln. gyventojų, jau parduota pusė milijono kopijų, ir ne dėl išpardavimų (vienas tomas kainuoja ne mažiau kaip 300 kronų, tai yra bent 150 litų), o dėl pobūdžio: aptariamo romano, pavadinto „Min kamp“ („Mano kova“), autorius Karlas Ove Knausgårdas kuo įmanoma tiksliau aprašė savo gyvenimą. Šis išsamus aprašymas palietė ne tik patį autorių, bet ir jo bičiulius bei šeimos narius, kurie romane be leidimo buvo pavaizduoti tokie, kokie yra iš tikrųjų. Jis seniai norėjo parašyti kažką iškilaus ir stengėsi sukurti pasakojimą apie savo tėvą, bet nesėkmingai, kol galiausiai nusprendė papasakoti taip, kaip buvo. Romano pavadinimas yra garsiojo Hitlerio veikalo aidas, ir neatsitiktinai.
K. O. Knausgårdas jau lyginamas su Marceliu Proustu ir savo tėviškėje bei kaimyninėse šalyse sukūrė literatūrinę sensaciją, išgarsintą ir išliaupsintą vietinių laikraščių. Nors romano neskaičiau, drįsčiau abejoti, ar vien literatūrinę: pirmiausia pats žanras veikiau yra memuarų proza, o milžiniškas skaitytojų susidomėjimas greičiausiai bus primityvus noras pažvelgti pro rakto skylutę į asmeninį rašytojo ir jo artimųjų gyvenimą.
Tačiau Michaelis Faberis, rašytojas ir „The Guardian“ apžvalgininkas, pirmąją serijos dalį skaitė. Recenzentas atkreipė dėmesį, kad didžiuma norvego teksto sudaryta iš kasdienio, mikroskopiškai aprašyto šeimos gyvenimo. Pusė knygos skirta tokioms smulkmenoms kaip cigaretės pridegimas, alaus gėrimas, nedideli dialogai, pavyzdžiui: „Aš atsukau kavos skardinės dangtelį, įdėjau porą sklidinų šaukštelių į puodelį ir užpyliau vandeniu, kuris pakilo kraštais, juodas ir garuojantis, o tuomet apsirengiau.“ Taigi, medžiagą, kurią dauguma romanistų išmestų, K. O. Knausgårdas palieka. Autoriui taip pat būdingas „spiralinis manieringumas“ ir klišių gausa (alkanas it vilkas, dvi monetos pusės, kaip smėlis pro pirštus ir kt.).
Tad daugiau susidomėjimo negu šis Lietuvoje dar negirdėtas bestseleris man sukėlė faktas, kad tokie žinomi atlikėjai kaip „Kings of Convenience“, „Röyksopp“ ar Ralph Myerz – visi kilę iš to paties Bergeno ir iškilę ant vadinamosios Bergeno bangos, o mūsų pažįstamos lietuvės su kai kuriais net turinčios pažinčių, mat miestas mažas, o vakarėlių ten daug.
Ha det bra, brangus Bergene. Sudie!
Grįžęs į Lietuvą ir užėjęs į Vilniaus centrinę universalinę parduotuvę pasislėpti nuo lietaus (tarytum iš Norvegijos mane atsivijusio), pastebėjau ant suolelio knygą skaitančią merginą. Skaitanti moteris – išskirtinė aplinkybė nužiūrėti ne ją pačią, o tai, kas yra jos rankose. Tądien prekybos centre ji skaitė Dostojevskį. Taigi, Lietuvoje dar viskas gerai.

Komentarai  

 
#8 V.P 2012-10-30 14:22
Labai patiko. Intelekutalus, issamus tekstas. Labai realistiskas ir spalvingas, stiprios nuotaikos:) Aciu (Sorry, uz visas s,c,z...Uzsieni s ;))
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#7 j. - #5 2012-10-29 23:03
Atrodo, kad suklydau: ****: http://allskazki.ru/night.html
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#6 j. - #5 2012-10-29 22:55
Nesu tikra, kad tai ką mėginu atsiųsti,yra tai ko jūs norite, bet: [urlhttp://alls kazki.ru/night. html]**** Dar noriu pasakyti, kad gana išsamiai apie "tūkstantį naktų" yra parašyta Vikipedijoje rusiškai /lengviau rasite, jei pagooglinusi lietuvišką "pediją" pasinaudosite kairėje esančiu kalbų sąrašu/... Bijau, kad mano gerumas mane pražudys...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#5 o as 2012-10-29 20:59
nerandu Lietuvių liaudies pasaku. taip pat ir 12 tomų Arabų liaudies pasakų - Tūkstantis ir viena naktis, kurios iš tikro yra persų pasakos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #4 briedis abiems 2012-10-27 23:18
senas žydas Weston-super Mare miestelio knyginėje "humanoje", nulipęs nuo kopėčių man sako- "tai tik pinigai" (šitaip jis sakė apie du svarus, kuriuos mokėjau už Šerloko Holmso nuotykius su puikiomis iliustracijomis )))
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#3 minusiukas vėjui 2012-10-25 17:56
mėgink ieškoti tarp supirktų knygų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#2 vėjui 2012-10-24 23:04
nesvarbu, jei tie demagogai suras tą Šekspyrą, pridėsiu Tau pidisoką.
Ranką vėjui spaudžiu. Šiais laikais Viska įmanoma, ane #1
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#1 sutrupintas vėjas 2012-10-24 22:51
parodykit man Vilniuj knygyną kuriame galėčiau nusipirkti Šekspyro raštus, šimtą litų duosiu:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_249_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_2012-10-19_nr._3398_virselis.jpg

2012-10-19 nr. 3398

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaCzesław Miłosz. Kas man (3)
Vienas eilėraštis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai