Paulius Garbačiauskas. „Argonautika“: kai dievai tampa žmonėmis...

Rodietis A. ARGONAUTIKA. Iš graikų kalbos vertė, straipsnį, paaiškinimus parašė ir vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė. –­ Vilnius: Mintis, 2012.

 


 

Vis neapsisprendžiant, nuo ko derėtų pradėti kalbėti apie taip seniai lauktą Apolonijo Rodiečio „Argonautikos“ vertimą, iš atminties niekaip nedyla pats pirmasis džiaugsmas, apėmęs iš leidyklos knygynėlio lentynos nekantriai išplėšus vos prieš kelias dienas iš spaustuvės atgabentą knygą. Štai pagaliau ir mes turime „Argonautiką“! Ir didžiuotis išties yra ko – vargu ar įmanoma pervertinti šio helenistinės poezijos šedevro svarbą ir išskirtinumą, įstabų grožį ir rafinuotą eleganciją, vertėją neviltin varantį kalbos sudėtingumą ir šiuolaikiniam žmogui neįprastą archyvistinės medžiagos krūvį, kuris slypi poe­mos turinyje, šlovę, kurios poetas sulaukė, deja, jau ne savu laikmečiu, ir galiausiai įtaką, kurią jo kūrinys padarė didiesiems romėnų aukso amžiaus poetams.
b_300_506_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_argo.jpgTačiau pirmų pirmiausia caveat! „Argonautikos“ – kaip ir veik kiekvieno didaus Antikos kultūros kūdikio – nepaprastas meniškumas ir kūrybinis užmojis atsiskleidžia anaiptol ne iš karto, o visiškai nepasiruošusį skaitytoją gali netgi skaudžiai nutvilkyti –­ visai kaip bandymas nepridengta akimi įsižiūrėti į akinančią vidudienio saulę. Nepaisant to, jog istorija apie Jasoną, ugnimi alsuojančius variakojus jaučius, auksavilnį kailį, burtininkę Medėją, jos meilę Jasonui ir ilgą kelionę Argo laivu, regis, visiems ne kartą girdėta, ši poema jokiu būdu nėra lengvas pramoginis skaitalas. Panašiai ir mes apie poemą ir jos kūrėją pradėsime kalbėti ne iš karto, pirmiausia mėgindami skaitytojo regą bent truputį pripratinti prie tų skvarbių spindulių ir aptardami, nors ir fragmentiškai, itin savitą, įdomų, visokeriopai ir visuotinai permainingą laikmetį, kuriame gimė „Argonautika“.
Apolonijo Rodiečio, gyvenusio ir kūrusio III a. pr. Kr., epocha, šiuolaikinių istorikų pavadinta Helenizmu, jau nebebuvo klasikiniai laikai, kuriais klestėjęs graikiškasis polis buvo puiki terpė laisvai ir nevaržomai vystytis graikų kultūrai ir visiems jos pavidalams – nuo tobulai nušlifuoto dramos deimanto iki pačios tikriausios Platono filosofinės ir politinės minties brandos. Turbūt niekas taikliau už Periklį nėra išreiškęs klasikinių laikų atėniečio dvasios paprastumo ir aiškiai artikuliuoto laisvės bei saiko pojūčio, kuris tų laikų žmogų lydėjo kiekviename orios kasdienybės žingsnyje: „Mes mylime grožį be išlaidumo ir išmintį be suglebimo: turtas mums yra veikiau paskatinimas veikti, negu proga žodžiais pasigirti. Pareikšti apie savo neturtingumą niekam nėra gėda, daug didesnė gėda darbu jo neįveikti“ (Tukididas, „Peloponeso karo istorija“, 2. 40. 1; Leono Valkūno vertimas).
Daugeliu požiūrių unikali Helenizmo epocha, pakeitusi klasikinę, buvo jau visai kitoks ilgõs ir itin turiningos antikinės Graikijos istorijos etapas, kurio pradžią žymi Aleksandro Didžiojo užkariavimai ir imperiniai užmojai. Jų mastas negrįžtamai perkeitė tiek graikų, tiek barbarų pasaulį – polio piliečiams niekas taip ir nebesugrąžino demokratijos, kuria jie kadaise taip didžiavosi, o visuomenės sankloda, bendruomeniškumo samprata ir santykis su įstatymu, kadaise sąlygojęs absoliučią visų piliečių lygybę, niekada nebeatgavo savo klasikinių laikų pavidalo. Visiškai pasikeitė ir gyvenamoji erdvė, iš nedidelio jaukaus polio virtusi milžiniška oikumene, kurioje nelyg šiandieniniame Niujorke maišėsi rasės, tautos, kalbos, dievai, kultai ir papročiai. Imperinis kosmopolitiškumas sugriovė sienas tarp tautų ir valstybių, tačiau tuo pat metu žmones, netekusius galios spręsti savojo polio reikalų, paradoksaliai užsklendė privačioje erdvėje. Miestai iš pažiūros pasikeitė galbūt ir nedaug, bet esmiškai – dievų, herojų ir atletų statulos miestų aikštėse tarsi liko tos pačios, tačiau jos dažniau vaizdavo nebe dievus pačius savaime, o sudievintus imperatorius. Turbūt vaizdžiausiai šiuos pokyčius iliustruoja graikų komedijos raida: senąją Aristofano komediją, kurioje drąsiai šaipytasi iš socialinių bei politinių realijų ir nebijota išjuokti net pirmųjų valstybės pareigūnų, ilgainiui pakeičia naujoji Menandro komedija, kurios pagrindiniai bruožai – tarpusavyje mažai kuo besiskiriantys buitiniai siužetai, jiems pritaikytos tipažinės kaukės ir šiuolaikinį serialą primenantis situacinis humoras.
Tačiau pasikeitė ne vien komedijos, valstybės bei valdovai – ir anaiptol ne tik į bloga. Helenizmo epochoje visuotinai suklestėjo mokslas. Labai profesionaliai imama domėtis bei tyrinėti pačius įvairiausius gamtos reiškinius, vystosi astronomija, matematika ir geometrija, tobulėja biologija, medicina ir botanika. Štai kad ir toksikologija – specifinė medicinos sritis, kurią nuosekliau tirti ir aprašinėti pradėta, regis, kaip tik po tolimųjų Aleksandro Didžiojo žygių į Rytus. II a. po Kr. istorikas Flavijus Arianas užsimena, jog per Aleksandro žygį į Indiją „nė vienas graikų gydytojas neatrado jokių vaistų nuo indiškos gyvatės įkandimo – patys indai gydė įgeltuosius“ (Arr. Ind. 15. 11. 1–3). Mokslas apie nuodus ir priešnuodžius greitai įgavo netgi tam tikro prestižo, mat helenistiniai valdovai, pasitelkdavę nuodus savo politiniams oponentams pražudyti, ne tik labai vertino šios srities žinovus ir juos mielai samdydavosi kaip asmeninius gydytojus, bet neretai ir patys neprastai išmanė įvairiausių augalų savybes ir nuodingų gyvūnų įkandimų simptomatiką.
Su gamtos mokslų suklestėjimu glaudžiai susijusi dar viena svarbi Helenizmo epochos žymė – sąmoninga ir nuosekli praeities refleksija. Iškyla pirmosios pasaulyje mokslo institucijos – didžiosios Aleksandrijos ir Pergamo bibliotekos, kuriose kaupiama, archyvuojama, sisteminama, kataloguojama, perrašoma ir permąstoma absoliučiai visos iki tol įgytos žinios apie pasaulį. Jau III a. pr. Kr. į Homero poemas, Aischilo tragedijas ir Pindaro odes sąmoningai žvelgiama kaip į literatūrinį paveldą, kurį reikia išsaugoti ateities kartoms. Atsiranda teksto kritikos metodai, kuriais remdamiesi pirmieji tikri filologai imasi peržiūrinėti ir redaguoti tekstus, ieškodami neautentiškų vietų ir vėlesnių interpoliacijų, tirdami kūrinių struktūrinius netikslumus ir aprašinėdami retus, nebevartojamus žodžius bei senųjų poetų gyvenimus.
Visos šios iš pažiūros tarpusavyje menkai tesusijusios istorinės ir kultūrinės aplinkybės nulėmė itin savitą mokslo ir literatūros – ypač poezijos – sąveiką, kurios vaisiumi, greta kitų, laikytina ir Apolonijo Rodiečio „Argonautika“. Puikiai suprasdami, kad senasis klasikinių laikų pasaulis nebesugrįš, ir prisitaikydami prie savojo laikmečio dvasios, helenistiniai poetai –­ iš kurių primus et princeps buvo Kalimachas Kirėnietis, gyvenęs, dirbęs ir kūręs didžiojoje Aleksandrijos bibliotekoje, vadintoje Mūsėjumi (ir, be abejo, tapusioje mūsiško „muziejaus“ prototipu), Ptolemajo II Filadelfo ir Ptolemajo III Euergeto valdymo metais, – ieškojo naujų formų ir novatoriškų raiškos būdų, drauge išlaikydami pagarbų ryšį su turtinga literatūrine tradicija. Yra žinoma, kad Kalimachas, oficialiai, beje, taip ir netapęs vyriausiuoju Mūsėjo bibliotekininku, be kita ko, sudarinėjo bibliotekos referencinius sąrašus-katalogus – Pinakes („Lentelės“), kurių iš viso buvę surašyta 120 ritinėlių. Tai didžiulės enciklopedinės visų graikų autorių ir jų kūrinių bibliografijos drauge su trumpomis biogramomis ir pirmosiomis jiems priskiriamų kūrinių eilutėmis. Kalimacho, perfekcionistinės prigimties, aštraus proto ir begalinės erudicijos intelektualo, įtaka buvo tokia didžiulė, kad jo suformuoti estetiniai reikalavimai poezijai tapo programiniais principais – vėliava, kurią iki pat Antikos civilizacijos saulėlydžio nešė iš esmės visi vėliau gyvenę tiek graikų, tiek romėnų poetai. Šią estetinę programą apibendrina trys svarbiausi principai: nedidelė poetinio teksto apimtis, mokslingas turinys ir iki tobulybės nugludinta forma. Po Kalimacho bekompromisio pareiškimo „nekenčiu kiklinio epo“ (AP 12. 43. 1 = Call. Epigr. 28. 1) sunkiasvorį herojinį epą keičia smulkių epinių epizodų apdainavimas (epilijai), suklesti himnas, epigrama ir itin rafinuotos formos figūriniai eilėraščiai – technopaignijai, kuriuose poetai eruditai intelektualiems savojo ratelio bičiuliams – tikrajai helenistinės poezijos auditorijai – kaip įmanydami demonstruoja savo išsimokslinimą ir poetinę meistrystę. Helenistiniai poetai savo kūryboje iki kraštutinumų išnaudojo ypač retus ir negirdėtus mitų variantus, paradoksografinius elementus bei specifinių mokslo sričių, pavyzdžiui, geografijos ar astronomijos, žinias, nepriekaištingai žongliruodami retorinėmis figūromis, eilėdaros elementais, literatūriniu dialektu ir beveik nevartojamais žodžiais, miglotomis aliuzijomis koduodami, šifruodami bei skaidydami prasmes.
Štai tokioje aplinkoje gimė Apolonijo Rodiečio – Kalimacho kolegos (o galbūt ir mokinio), vyriausiojo Mūsėjo bibliotekininko, Ptolemajo III Euergeto mokytojo, filologo ir poeto – poema „Argonautika“. Regis, turėjęs išspinduliuoti visą iš Kalimacho tiesiogiai perimtą patirtį, meistrystę ir – dar svarbiau – ideologiją, Apolonijas vis dėlto pasirinko kiek kitokį kelią, nukreipdamas į save Kalimacho ir Teokrito (visi trys buvo amžininkai ir visi trys daugmaž panašiu metu gyveno Aleksandrijoje) kandžiõs kritikos strėles, kurios, inkrustuotos jųdviejų kūryboje, kuo puikiausiai pasiekė ir mūsų dienas.
Tad koks gi tas Apolonijo poetinis kelias? Kur slypi poeto lojalumas ir nepaklusnumas novatoriškai estetinei programai?
Iš Antikos mus pasiekė tik dvi keturių giesmių apimties poemos, ir abiejų kompozicinis modelis bei etalonas buvo eleginiu dvieiliu (o ne hegzametru, kuris būtų labiau tikėtinas tokio pobūdžio kūrinyje) parašyta Kalimacho poema „Priežastys“, pati, deja, išlikusi tik fragmentiškai. Tai – Apolonijo „Argonautika“ ir Vergilijaus „Georgikos“. Nuo Kalimacho laikų būtent tokia didesnės apimties poemų kompozicija laikoma tobula, nes leidžia įvairiais kombinatoriniais variantais rafinuotai žaisti su dėstomos medžiagos struktūra. Antai Vergilijaus „Georgikose“ aptinkama įvairialypės struktūrinės simetrijos tarp giesmių: dvejopas medžiagos išdėstymo atitikimo santykis (I ir II tarp III ir IV; I ir III tarp II ir IV) ir net ketveriopas kontrasto santykis (tarp I ir II; tarp III ir IV; tarp I–III ir II–IV; tarp I–II ir III–IV). Panašią simetriją galima įžvelgti ir „Argonautikoje“: I ir II giesmėse apdainuojama argonautų kelionė į Kolchidę, o III ir IV – kelionės tikslo įgyvendinimas ir kelionė namo. I ir III giesmėse vyrauja pasirengimo, o II ir IV – kelionės leitmotyvas. Savo ruožtu apie Jasoną kalbama nuo I giesmės pradžios, o apie kitą itin svarbią figūrą – Kolchidės valdovo Ajeto dukterį Medėją, be kurios meilės ir pagalbos Jasonui nebūtų pavykę pasiekti kelionės tikslo – nuo III giesmės pradžios. Kreipimosi į dievybę nebuvimas II giesmės pradžioje perša mintį, jog į ją žiūrima kaip į pirmosios tęsinį, o įspūdinga IV giesmės invokacija apie Medėjos kančias, gerokai atsieta nuo III giesmės pabaigos, liudija poeto sumanymą į pirmą planą iškelti ir visos poemos perspektyvoje struktūriškai išryškinti šalutinę siužetinę liniją – ypatingą Medėjos ir Jasono santykį, apsunkintą Jasono neryžtingumo ir, regis, neproporcingai daug Medėjos pasiaukojimo (4. 1–5):

Deive, dabar apsakyk man ketinimus kolchės merginos
Ir jos kančias, o Mūza, o Dzeuso dukra! Apstulbus
Tyli manoji širdis, abejodama, ką apdainuoti –
Ar tą skausmą, kurį Medėjai suteikė meilė,
Ar jos gėdingą bėgimą iš kolchų gimtojo krašto?

Be abejo, tokios rafinuotos kompozicijos rezultatas tiek Vergilijaus „Georgikų“, tiek Apolonijo „Argonautikos“ atveju – nė vienos knygos, kuri būtų kaip nors nesusijusi su likusia poemos dalimi.
Kone problemiškiausias Apolonijo „Argonautikos“ klausimas taip pat nėra pernelyg nutolęs nuo sudėtingo Jasono ir Medėjos santykio: kaip vis dėlto derėtų traktuoti du svarbiausius poemos herojus? Veidmainiaujantis, silpnas Jasonas neturi veik nieko bendra su senaisiais Homero didvyriais – Achilu, Hektoru, Patroklu, Ajantu. Apolonijo poemoje jis – „nuolat dejuojantis pasimetęs vadas, kurį slegia jam per sunki užduotis“ (Audronė Kudulytė-Kairienė, p. 255). Štai kaip jis kolchų karaliui Ajetui pristato savo misiją (3. 386–391):

Dėl šio žygio, Ajetai, nurimk. Ne todėl atkeliavom
Mes į tavąjį miestą ir tavo namus, kaip galvoji.
Patys netroškom keliaut. Kuris žmogus savo noru
Tokias bangas įveiktų dėl svetimo turto? Dievybė
Ir valdovo žiauraus įsakymas šitai atlikti
Vertė mane. Maloningas prašantiems būki!

O išgirdęs iš Ajeto, ką jam vis dėlto teks nuveikti, „Jasonas akis panarino | Ir sėdėjo tyliai, prislėgtas savo nelaimės. | Jis, ilgai apgalvojęs pasiūlymą šitą, nedrįso | Jo priimti, kadangi tas darbas baisus jam atrodė“ (3. 422–425). Medėją galbūt ir sužeidė Eroto strėlė, tačiau lemiamą akimirką, kai iškilo klausimas apie jos grąžinimą tėvui, meilė anaiptol nesukliudo jai ryžtingai ir visiškai pelnytai užsipulti Jasoną (4. 355–359; 372–375):

Kokį sąmokslą jūs dabar, Aisonide, nusprendėt
Rengt prieš mane? Gal sėkmė tau atėmė atmintį? Argi
Tau neberūpi žodžiai, kuriuos man kalbėjai, prispaustas
Savo bėdos? Kur dingo Dzeuso, maldautojų dievo,
Priesaikos? […]
Visada dorai ir teisingai laikykis
To, ką esam abu mes nutarę, arba, išsitraukęs,
Kardą, man perrėžki gerklę iškart, kad už poelgį kvailą
Atpildą tinkamą gaučiau.

Nepaisant to, kad „Argonautikoje“ piešiamas Jasono paveikslas gerokai moteriškesnis už Medėjos, o Medėjos – vyriškesnis už Jasono, Apolonijo Rodiečio poetinis orientyras –­ neabejotinai Homeras. Argonautų katalogas pačioje poemos pradžioje panašus į garsųjį „Iliados“ laivų katalogą, ilga ir permaininga kelionė Argo laivu primena „Odisėjoje“ aprašytas achajų didvyrio Odisėjo klajones po Trojos karo, o Medėjos meilė Jasonui –­ gražiosios nimfos Kalipsò meilę Odisėjui, dėl kurios šis taip ilgai užtruko Ogigijos saloje. Tačiau, reikia spėti, nepaisant to, jog Apolonijo poema veik tobulai atitiko laikmečio estetinius principus – helenistiškai emocionalaus siužeto, kuriame veikia inversiški ir to laiko skoniui pritaikyti herojai („moteriškas“ Jasonas ir „vyriška“ Medėja), kupina mokslingų paradoksografinių detalių, parašyta nepriekaištingai nušlifuotais hegzametrais ir tam tikra prasme galėjusi būti Kalimacho „Priežasčių“ siužeto dalimi, – jos homeriškumas ir herojiškumas labiausiai ir nepatiko didiesiems Aleksandrijos autoritetams. Kalimachas savo himne Apolonui „Argonautiką“ prilygino Asirijos upei, kuri „dumblą, žemes ir purvus kartu su vandeniu neša“ (Call. Hymn. 2. 107–109, Audronės Kudulytės-Kairienės vertimas, p. 251–252).
To, kad Apolonijas ėmėsi atgaivinti Kalimacho pasmerktą herojinį kiklinį epą, jo kolegos jam, regis, taip ir nedovanojo. Spėjama – nors tai nėra iki galo aišku, – kad palaužtas „Argonautikai“ skirtos kritikos Apolonijas paliko Aleksandriją ir išvyko gyventi į Rodo salą. Visos kitos žinios apie Aleksandrijos intelektualų rato (ypač Kalimacho, Teokrito ir Apolonijo, kurių kūryba ir sudaro patį ryškiausią helenistinės poezijos žiedą, koks pasiekė mūsų dienas) tarpusavio santykius, deja, tik spėlionės, nes mūsų turimi liudijimai yra vėlyvi ir prieštaringi.
Apibendrinant reikėtų pasakyti taip: „Argonautika“ – tai helenistinės poetikos ir estetikos principų veidrodis, tuo pat metu paradoksaliai likęs sui generis šedevru savosios epochos užribyje. O vertimas? Trumpai tariant, Apolonijui kaip reikiant pasisekė –­ jo poema sulaukė vienos iš meistriškiausių ir labiausiai prityrusių graikų poezijos vertėjų – Audronės Kudulytės-Kairienės –­ plunksnos, kuriai priklauso ne tik Hesiodo „Teogonija“ ir tuoj pasirodysiantys homeriniai himnai, bet dabar jau ir visų trijų minėtų helenistinių poetų vertimai: Kalimacho himnas Apolonui, Teokrito idilės bei epigramos ir Apolonijo „Argonautika“. Prisiminus, kaip Kalimachas ir Teokritas nekentė Apolonijo, išties ironiška ir įdomu, kaip kartais pati istorija užglaisto pykčius ir nesutarimus.
Vertėjos talentą galėjome įžvelgti iš jau cituotų ištraukų, o poemos helenistiškumą leiskite paliudyti žavinga scena, kur aprašoma, kaip meilės dievas Erotas – savo motinos Afroditės visai nepaisantis neklaužada, Heros ir Atėnės sumanymu strėle sužeidęs Medėjai širdį – žaidžia kauliukais su dievų vyno pilstytoju Ganimedu. Štai kaip Helenizmo epochoje žmonės virsta dievais, o dievai žmonėmis (3. 117–127):

Žaidė vaikai kauliukais auksiniais
Taip, kaip įpratę žaisti šitokio amžiaus berniukai.
Laikė pašėlęs Erotas pilną saują kauliukų,
Gniauždamas rankoj kairėj ir užantin ją užsikišęs.
Jis atsistojęs stovėjo, jo skruostai tvieskė įkaitę
Skaisčiai raudona spalva. Šalia Ganimedas tupėjo,
Žemėn nudūręs akis, nes du kaulelius teturėjo.
Metė juos vieną po kito, supykęs, kad šaipos Erotas,
Bet ir tuos kaulelius, kaip kitus, jis pralošė greitai.
Rankom tuščiom Ganimedas nukėblino liūdnas į šalį […]

Komentarai  

 
+2 -3 #1 briedis 2012-10-27 23:23
vėl gi užmušanti pradžia- "rafinuota elegancija ir pan." Ogi tuo tarpu viskas tikrai yra paprasčiau- vyrukai plaukė panoms kailinių atgabenti ir patyrė nuotykių.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_249_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_2012-10-19_nr._3398_virselis.jpg

2012-10-19 nr. 3398

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaCzesław Miłosz. Kas man (3)
Vienas eilėraštis


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai