Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Jurgita Ludavičienė. Didelio miesto žiburiai

b_150_100_2734_00_images_iliustracijos_autoriai_jurgita_ludaviciene.jpgJau daug kartų sakiau, kad Telšiai –­ jokia genius loci. Nors, regisi, tam prielaidų nestinga: pilkas švininis ežeras vidury miesto, septyni kalnai kaip Romoje, buvusios žydų krautuvėlės, sudarančios senamiestį, galiausiai – VDA filialas. Tačiau nors ežeras tapybiškas, bažnyčia įspūdingai stūkso ant Insulos kalvos, baltuodama virš viso miesto, o keleto devynaukščių šviesų atspindžiuose kadaise nesunkiai įžiūrėdavome Niujorko atbalsius – ir mums atrodydavo, kad didelio miesto žiburiai bent šiek tiek apšviečia trisdešimties tūkstančių gyventojų kasdienybę, nepaisant viso šito, ne taip lengva ten būti menininku. Jau vien dėl to, kad žemaitiškas būdas pernelyg neskatina keistis idėjomis ar burtis į grupes. Jau greičiau atvirkščiai – kiekvienas čia dirba ir kuria už save. O dar ir dėl savotiško atšiaurumo, persmelkiančio tiek miesto atmosferą, tiek ir jo gyventojų nuostatas. Tai anaiptol neskatina kultūrinės terpės atsiradimo; tačiau nedideliuose miestuose ji reikalinga daug labiau nei centruose, kur žmonės natūraliai buriasi ir kur net ir keisčiausiai veiklai gali rasti bendraminčių. O Telšiuose kultūrinės veiklos židinių nėra daug: „Alkos“ muziejus, jau minėtas VDA filialas, jam priklausanti Parodų salė, Žemaitės teatras... Jei ką pamiršau, to kažko, vadinasi, iš šalies tiesiog nesimato. Visa tai – valstybinės institucijos, gaivinamos studentiško kraujo. Tačiau prieš pusmetį Telšiuose atsirado ir privati iniciatyva – galerija „SamogitiART“, kurios direktorė Daiva Dambrauskaitė-Mažonienė akivaizdžiai nenustygsta vietoje. Tiek tiesiogine, tiek ir perkeltine prasme, nes galerija jau spėjo pakeisti dislokacijos vietą labiau centro link, prisiglausti Insulos kalno papėdėje. Perkeltine prasme –­­ nes pirmoji privati galerija kupina iniciatyvų, kurių miestui seniai trūko. Gal paslankus, nedidelis ir mobilus kultūrinis vienetas lengviau įveiks žemaitišką užsispyrimą, anot pasakėčios, liepiantį nelįsti iš maišo, t. y. niekur nejudėti, nieko nedaryti ir laukti, kol patys ateis ir viską duos? Čia jau nuskambėjo beveik bulgakoviškai, tačiau prisiminkime, kas taip sako „Meist­re ir Margaritoje“. Taigi.

Evaldas Adomkus. „Peizažas Nr. 5“. Drobė, aliejus
Evaldas Adomkus. „Peizažas Nr. 5“. Drobė, aliejus
Todėl simboliška, jog galerija, įsitvirtindama Telšių centre, pirmajai savo parodai pasirinko menininką, kuris tarsi laukė, kol kas nors pasibels į duris ir pareikalaus parodyti darbus. Panašiai ir įvyko. Evaldas Adomkus negali pasigirti gausiu personalinių parodų skaičiumi. Iš tiesų paroda „Šviesos tapyba“ – tik trečioji, tačiau visai ne dėl darbų trūkumo, o dėl autoriaus negailestingumo sau pačiam. Autorius, galintis iki kruvino prakaito zulinti drobę, kol priartės prie vidiniu regėjimu matomo idealo, gali savo darbų taip ir neiškelti į viešumą; gerai, kad atsiranda išorinių veiksnių, priverčiančių nutraukti begalinį kūrybinį procesą. Jį nutraukus pasirodo, kad „Šviesos tapyba“ – ekspozicija, padaryta virtuoziškai technine prasme ir lengvai, tarsi vienu atsikvėpimu – kūrybine prasme. Tai fotorealistinė tapyba, drobėse fiksuojanti šviesos pėdsakus. Tiksliau, šviesų. Tokios išsklidusios, išsiliejusios šviesos atsiranda, bandant fotografuoti bet kuriame didmiestyje, kai tave greitai veža automobiliu, o tu, suspaudęs fotoaparatą, mėgini sustabdyt švytintį vaizdą, o pas­kui lieka tik greičio ir judėjimo įspūdis. Ir galios bei adrenalino pojūtis, būdingas tiek Niujorkui, tiek Honkongui, tiek Berlynui ar Maskvai. Bet tikrai ne Telšiams. Čia užsidarius parduotuvėms, gyvenimas baigiasi, ir žingsniai tuščiomis, tegul ir pašviestomis gatvėmis nuaidi labai retai. Todėl Evaldo Adomkaus „Šviesos tapyba“ – daug labiau siekiamybė, nei realybė. Didelio miesto ilgesys, viso to, ką gali duoti miesto gyvenimas –­­ bendraminčių gausą, kunkuliuojantį kultūrinį gyvenimą, energijos antplūdį, nuolatinę skubą ir savotišką raminantį abejingumą savo ir kitų atžvilgiu. Sustabdyto didmiesčio judesio fragmentai telšietiškoje ramybėje kruopščiai ir neskubant sušvinta ant drobės. Fotografija virsta tapyba, ir tai kaip tik yra pras­minga: amatas autoriui visuomet buvo ir tebėra nepaprastai svarbus. Todėl vienos medijos virtimas kita čia yra apgalvotas ir pamatuotas: beasmenį fotoaparato spragtelėjimą pakeičia profesionalus teptuką laikančios rankos judesys. Tapytojo amatas kaip vertybė. Sugebėjimas kruopščiai, atkakliai, niekur neskubant kurti savitą realybę, pasiremiant ta, kuri jau egzistuoja. Nes didelio miesto šviesų ilgesys čia –­ tik viena medalio pusė. Kitoje pusėje –­ vidinis autoriaus pasaulis, kuriame šios šviesos vaidina jau nebe nostalgišką vaidmenį. Atvirkščiai: perkeltos iš realių į tapytas, jos greičiau pasakoja apie tai, kad šviesas galima uždegti ir savo viduje. Kad, norint pasijusti pasaulio piliečiu, visai nebūtinas Honkongas ar Tokijas. Kad išorinė ramybė keistai, bet visai natūraliai dera su vidiniu judesiu. Ir kad šį kartą pasiteisino ilgas laukimas, kol tave suras ir su visomis šviesomis iškels į galerijos šviesą. Netolygus, keistas ir užsispyręs autorius Evaldas Adomkus teigia savo tiesas; apie tai, kad amatas – ne mažiau svarbu nei koncepcija, kad tikrasis pasaulis – ne už tavo lango, o tavo paties viduje, kad išorinis negailestingumas dažnai slepia neryžtingumą. Visa tai – tiems, kurie ieško. Tiems, kurie šias tiesas jau atrado, belieka grožėtis virtuoziškai nutapytomis šviesomis, negalvojant, ką būtent jos apšviečia.

b_200_249_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_2012-10-19_nr._3398_virselis.jpg

2012-10-19 nr. 3398

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaCzesław Miłosz. Kas man (3)
Vienas eilėraštis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai