Juozo Gustaičio laiškas

Iš teatro istorijos

Neseniai Lietuvos literatūros ir meno archyve pavyko aptikti labai įdomų, ilgą (net 10 puslapių) aktoriaus ir režisieriaus Juozo Gustaičio (1912–1990) laišką savo draugui ir kolegai Petrui Kubertavičiui (1897–1964).
Gustaitis buvo vienas gabiausių Andriaus Olekos-Žilinsko kurso auklėtinių. 1932 m. baigė Kauno valstybės teatro Vaidybos mokyklą, dirbo šiame teatre, vėliau vaidino Jaunųjų teatre, jam iširus, 1934 m. išvyko į JAV, kur lankė privačią A. Gudman teatrinę mokyklą, ir netrukus atsidūrė Londone. Šis „vakarietiškas“ Gustaičio gyvenimo ir kūrybos periodas mažai žinomas. Ir beveik nieko nežinome apie aktoriaus „mokslus“ garsiojoje Dartington Hall  Michailo Čechovo studijoje.
Dar 1925 m. tolimame pietų Anglijos užkampyje milijonierių Elmhirstų šeima nusipirko viduramžišką pilį Dartington Hall ir čia sumanė įkurti „agrarinės gamybos, švietimo ir menų“ centrą – savotišką „žemės ūkio ir švietimo“ utopiją. Doroti Elmhirst (1887–1968) – amerikiečio milijonieriaus duktė ir paveldėtoja –­ buvo altruistė. Ji materialiai palaikė daugelį mokslininkų ir menininkų, subsidijavo mokyklas ir teatrus, įkūrė žurnalą. Buvo ištekėjus už turtingo anglo  Leonardo Elmhirsto (1893–1974), kuris gyvendamas Indijoje tapo artimiausiu Rabindranato Tagorės draugu ir padėjėju.
 Pati Doroti taip aprašė Dartington Hall centro veiklą: „XIII amžiaus pilyje įkūrėme agrarinės gamybos, švietimo ir meno centrą. Žemės ūkio dalį sudaro fermos, miškai ir sodai, taikomojo meno dirbtuvės; gaminiai parduodami. Veikia pažangi mokykla, kurioje mokosi vaikai nuo trijų iki aštuoniolikos metų.“ Norėta įkurti operos ir baleto studijas, dramos teatrą. Todėl čia kartą ir  apsistojo Michailas Čechovas, kuriam vėliau buvo sudarytos puikios sąlygos, įgyvendinant savo teatrines idėjas.
Studija atvėrė duris 1936 m. spalio 3 d. Konkurso būdu buvo atrinkti 22 studentai iš Anglijos, Amerikos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Vokietijos, Austrijos, Norvegijos. Tarp jų pateko ir lietuvis Juozas Gustaitis. Buvo numatyta trijų metų mokymosi programa, tikimasi suburti trupę, gastroliuosiančią Europoje ir Amerikoje...
Nežinia, kaip londonietis Gustaitis (jis gimė Londone) sužinojo apie Čechovo studiją ir į ją įstojo, nes dar tų pačių metų rugsėjo 25 d. jis dalyvavo Kauno valstybės teatro premjeroje – K. Inčiūros „Gimtojoje žemėje“ (rež. A. Sutkus), suvaidinęs jam būdingą charakterinį vaidmenį – smuikininką Drulį. O jau grįžus iš Anglijos, 1937 m. gegužės 11 d., dalyvavo H. Ibseno „Visuomenės priešo“ premjeroje (rež. B. Dauguvietis; akt. J. Gustaitis – Bilingas, reporteris). Todėl kol kas ne visai aišku, koks buvo jo statusas M. Čechovo studijoje: mokinio, laisvo klausytojo, tik stebėtojo?  Tačiau vis tiek Juozo Gustaičio laiškas – unikalus ir bene pirmas lietuvio aktoriaus žvilgsnis į M. Čechovo teatrinę laboratoriją Anglijoje, jos veiklą ir užkulisius.
Vėliau Gustaitis buvo Vilniaus dramos teatro aktorius, nuo 1946 metų – Klaipėdos ir Kauno muzikinių teatrų, Operos ir baleto teatro vyriausiasis režisierius, Konservatorijos dėstytojas, taip pat rašęs pjeses ir libretus...

Laiško kalba netaisyta.


1936 lapkričio 30

Dartington Hall meno stovykla šiandien
Dartington Hall meno stovykla šiandien
„[...] Dartington Hall yra didelė organizacija, kurioje, greta pramonės įmonių yra ir kultūrinė organizacija, kurioje telpa keletas organizacijų, Kūno kultūros mokykla, muzikos m., aukštoji agrokultūros mokykla, keletas eksperimentinių klinikų ir t. t.
Kaip tik šitam „Kultūros departamentui“ priklauso ir Čechovo teatro studija, baleto studija „Joos L’Art Theater“ ir kt.
Čechovo studijon pastoti reikia būti baigus (neįskaitoma – D. S.) gimnaziją, turėti artistui davinių (gabumų) ir 150 svarų metams. 80 sv. mokslas ir 70 sv. bendrabutis. Mokslas trys metai. Metai padalinti į tris dalis (termus) trimestrus), pirmas termas baigiasi kaip tik kalėdom. Bendrabutyje grįžta tvarka, kad valgyti ir į lekcijas viskas po signalu. Be svarbiausiųjų Čechovo pamokų (6 val. į dieną) turime dar paišybą, skulptūrą (tai žinoma specifiniai ritmo ir formų pajautimui), teatro istoriją, literatūrą, anglų kalbos fonetiką, garsų ir spalvų mokslą (abėcėlės) ir ... akrobatiką ir plastiką, kad jas kur velniai. Antrą trimestrą dar žada kažkokias pamokas prisidėti. Žodžiu, diena nuo ankstyvo ryto ligi vakarui užimta, išskiriant šeštadienio popietę ir sekmadienį. Mokinių dabar yra 20. Du iš Amerikos Žilinsko egzaminuoti. Du iš Kanados (taip pat). Du iš Australijos, vienas iš N. Zelandijos. Ir vienas iš Norvegijos ir viena vokiečiukė; kiti iš įvairių Anglijos vietų. Po Kalėdų atvažiuos dar viena rusiukė iš Maskvos. Jauniausias mokinys 17 metų, vyriausias 52 (moteris). Apie tai, ant kiek Čechovo pamokos įdomios, aš nenoriu jums aiškinti ir laiške per maža vietos, be to, jūs ir pats tai numanote, tik galiu pasakyti, kad Čechovas žymiai griežtesnis, negu, kad mes Lietuvoje jį matėm. Mokestis čia didelis, bet užtat darbo ir gyvenimo sąlygų, tokių kaip čia aš manau niekur kitur pasaulyje nerasi. Bendrabutis yra 16 šimtmečio restauruota akmeninė pilaitė, nepaprastai gražiam sode, su moderniškiausiais patogumais ir karališku apstatymu. Viena aišku, kad Čechovas yra pasiryžęs čia sukurti teatro kolektyvą savo metodu, stačiai sunku įsivaizduoti, iš kur jis tos energijos ima, bet su tokia medžiaga, kitaip ir negalima, nes vis tiek reikia pripažinti, kad tai grynai intelekto žmonės, ne jausmų. Čechovas kiekvieną dieną neigia intelektą, kaipo tokį ir siūlo krūtinės – širdies „intelektą“. Apie  jo pažiūras į teatro darbą aš, žinoma, paskaitysiu ir papasakosiu grįžęs. Viena tik aišku, kad jeigu mes teatre sunaudotumėm visą tą energiją, kurią mes sunaudojam, reikšdami „teatrališkas problemas“ konkrečiam lavinimui savo artisto „dėžės“ (kūno) ir sielos bei vaizduotės, pasirodo ir vidų galima „ištreniruoti“. Čechovas sako, kad kalbėt apie teatrą išmintingai gali kiekvienas eilinis pilietis, kuris nedurnas ir moka skaityti, bet artisto kelias yra sunkaus darbo, kasdienio savo „treniravimo“ ir jis ačiū dievui ir „treniruoja“.
[...] Kiekvieną dieną bijau, kad Čechovas neužuostų, kad aš savo tikslu turiu Lietuvą.
[...] reikia tiktai dirbti ir visas mūsų teatras [Lietuvos – D. S.] turi savo rankose gero teatro galėjimus, jeigu nustotų filosofuoti apie teatro teorijas, bet praktiškai dirbtų su tikslu ir užsidegimu kiekvieną repeticiją ar net veikalo skaitymą. Režisierius, nors jis ir geriausias ar blogiausias bebūtų, negali nieko aktoriui duoti, jeigu tas nuo jo savo rankas kavoja. Meilužės, kavinės, baliai ir kiti nieko bendro neturintys su teatru reikalai suryja aktoriaus energiją ir scenon išeina tiek išvargęs, išblyškęs padaras, kuris manosi „kūrėju esąs“, taip maždaug mano Čechovas“. (Lietuvos literatūros ir meno archyvas,  F 151-1-8).


Parengė Donaldas Strikulis

b_200_249_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_2012-10-19_nr._3398_virselis.jpg

2012-10-19 nr. 3398

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaCzesław Miłosz. Kas man (3)
Vienas eilėraštis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai