Arnoldo Baryso nuotrauka
Arnoldo Baryso nuotrauka
Pagaliau sužeisto, sergančio, silpstančio lietuviško sakalo – Antano Garšvos – klyksmas, išsiveržęs iš lifto šachtos Niujorko 34-ojoje aveniu, kirtęs Atlantą, pasiekė tolimoje šiaurėje dunksančius Kauno pastatus: Soboro drambliškas kojas, mindančias į šalis sprunkančius Šančių namelius; garvežiu šniokščiančią raudonplytę Katedrą; ties Pažaislio vienuolynu styrančią salą su joje stovinčia motina, kurios rankose – purvinas drobės gabalas, išsiuvinėtas kryžiukais, o virš jos galvos – angelai ir archangelai, angelų kariuomenė virš prarastojo Kauno.
„Atmušė sparnelius į sausą eglelę...“ –­­ progiesmiu ūturiuoja rekonstruotoje gimtojo Antano Škėmos Kauno dramos teatro didžiojoje scenoje Nr. 87 lietuviškas kaukas burokine uniforma, bandantis sudaiginti tą transcendentinį, nepasiekiamą, mylimajai taip aistringai žadėtą, bet netesėtą, nepadovanotą „karneolio žiedą ir užmiršto tramvajaus vagoną Queens aikštėje“ – skausmingą, drastišką, dygią „Baltą drobulę“.
Problema ta, kad Jonas Jurašas iš desperatiško-neurasteniško-siurrealistinio-ekspresionistiško A. Škėmos naratyvo savojoje „Baltos drobulės“ sceninėje versijoje (romano adaptacijos autorė Aušra Marija Sluckaitė) lipdo tokį gana minkštą, veliūrinį, simbolistinį, šiek tiek skersuojantį-valsuojantį Maurice’ą Maeterlincką, sklidiną įvairaus galingumo vizualinių šinšilų ir švelnaus, lyriškai tyvuliuojančio, tačiau parūdijusio, pernykščio sapno vandens.
Taip lyg ir keičiama romano poetinės dinamikos kryptis ir kuriamas gana seniokiškas, bet vis dar nepasenęs neblogo lygio literatūrinių įvaizdžių teatras, prisotintas romaus nuosaikumo ir saikingo dramatiškumo.
J. Jurašo ir A. M. Sluckaitės traktuotėje „Balta drobulė“ tampa ne įkvepianti, o iškvepianti su preciziškai išbraižytomis judėjimo trajektorijomis, mechaniškai kursuojant tarp „up“ ir „down“.
A. Škėmos romane dialogai sudaro turbūt mažiau nei vieną procentą bendros teksto masės, visa kita – intro-retrospekcija, karščiuojančios sąmonės srautai, prisi(atsi)minimai.
Tad šiuo atžvilgiu labai nepasišakosi: to, ko nėra – neprikursi, neprirašysi. Nors į inscenizacijos audinį gana sėkmingai, organiškai bandoma įvesti A. Škėmos romano poetikai artimas satelitines figūras – Edgarą Poe, Virginią Woolf, Ezrą Poundą, Friedrichą Nietzschę, Emily Dickinson, tačiau jie taip ir lieka suvenyriniai, atmosferiniai, pagalbiniai, akvareliniai-foniniai, sceninio vyksmo dinamikos ypatingiau nekoreguojantys „neakivaizdiniai“ „Baltos drobulės“ personažai.
Bet, pavyzdžiui, A. Škėmos bičiulio Algimanto Mackaus ar „Baltoje drobulėje“ glotniai sušukuotos, groteskiškos „nepaklusnios poeto garbanos“ liniją atstovaujančio „poeto“ Vaidilionio, sugebančio keturiuose eilėraščiuose tris kartus įspausti žodį „Lietuva“ – spektaklyje nėra. Gal ir galėtų būti.
O kai scenoje ilgą laiką stipria srove plūsta, putoja prisiminimai, nors ir bandomi išradingai ar sumaniai įvilkti į kvazi­dramines formas – įsivyrauja toks gana pavojingas, beveik nesvarus „laisvo kritimo“ režimas, kuriam žūtbūt reikalinga įtempta drobulė, parašiutas, tinklų užtvaros ar dar kas nors, kas laiku įžemintų kartais net suktuku beįsisukančias sceninių variacijų skeveldras, amortizuotų jų smūgio jėgą ir padėtų neišlaistyti, neištaškyti gležnos gyvybės.
Čia gelbsti Gintaro Makarevičiaus scenografija ir visų pirma ant galinės scenos sienos sukurta pakankamai statiška videoprojekcija – tamsoje žiburiuojantis Niujorkas, itin vykusiai optinės apgaulės būdu sukuriantis up&down-up&down judėjimo iliuziją griežtai įrėmintoje erdvėje.
Iš esmės „Balta drobulė“ – monospektaklis, nors jame vaidina bene penkiolika aktorių, tačiau visą eismą reguliuoja Dainiaus Svobono vaidinamas A. Garšva –­ tarkim, vidutinis, pavargęs postrinkiminis lietuvis, užrakintas, įkalintas savo kasdienybės ir nevilties lifte toli nuo namų; poetas ir nevykęs žemės gyventojas su nesuformuluota pasaulėžiūra, formaliai tikintis, tačiau vykdęs ieškančiųjų įsakymus, kvalifikuotas atsiskyrėlis, mylėjęs ištekėjusias (ir ne tik) moteris liūdnas keturiasdešimtmetis vyras. Taip sakant, heteroseksualus grynakraujis tautinis herojus, o tai, turint omenyje į mūsų scenas nuolat gausiai importuojamą „žydrųjų šalmų“ problematikos tvaną – didelė vertybė.
D. Svobonas yra puikus aktorius. Pirmoje mizanscenoje išvydus jį A. Garšvos kailyje net šiurpas nukrato: velniškai panašus į A. Škėmą!.. Ir vaidmuo, atrodytų, tarsi specialiai jam parašytas, jo temperamentui, jo psichofizinei struktūrai. Bet kol kas D. Svobono Garšva – dar šiek tiek amorfiškas, lyg ir kaip reikiant dar nepajutęs spektaklio atramos taškų, jo ašies, galutinės savo emocijų dislokacijos toje cementinėje Juozapato pakalnėje, dar neužčiuopęs to metafizinio, A. Škėmos išsapnuoto zoori („Kur yra zoori? Kas yra zoori? Kodėl yra zoori? Aš pamečiau zoori. Padėkite man jį surasti!“).
„Balta drobulė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
„Balta drobulė“. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Gal didžiosios salės atidarymo proga Kauno arkivyskupo metropolito Sigito Tamkevičiaus po spektaklio suteiktas dangiškasis palaiminimas ateityje padės aktoriui tvirčiau susisupti į atšiaurias ir nesvetingas Baltos drobulės įsčių klostes?..
Kiti spektaklio personažai – tik A. Garš­vos atminties marionetės, daugiau ar mažiau vykę jo praeities įvaizdintojai, o tarp jų švyti į Moniką Mironaitę vis labiau panašėjanti Eglės Mikulionytės Elena; tik į save ir tik į save visada panašus tautosakinis-charakterinis-geležinis Liubomiro Laucevičiaus daktaras Ignas; somnambuliškas-infernalinis Egidijaus Stanciko Rudas Žmogus; švelniai siurrealistinė Daivos Stubraitės Motinos ir Gintaro Adomaičio Tėvo pora. Tiesą sakant, akivaizdžiai silpnų ar prastų vaidmenų „Baltoje drobulėje“ lyg ir nėra: visi savo vietose – sustumdyti, sustatyti, iškrakmolyti, išpunčiuoti.
„Garšvos pirštai lygino staltiesę. Jis įdėmiai pasižiūrėjo į alaus gėriko nugarą, jis pajuto šaltį kojų ir rankų pirštuose, jis panoro išgirsti Elenos balsą, jis žinojo: jei išgers ketvirtąjį stiklelį – tars ką nors šilto ir bejėgiško.“
To paskutinio „White Horse“ gurkšnio J. Jurašui ir A. M. Sluckaitei šiuosyk, regis, verkiant pritrūko. Galbūt reikėjo nedelsiant įkalti ir pilnais plaučiais, pilnom burnom pratisai išrėkti: „Magiškasis žodi, magiškasis rakte, magiškasis nore, magiškasis miesčioniškume, magiškoji nostalgija Zoori-Zoori!.. Gelbėk mus!.. Sunaikink šauksmą grįžti!..“
Kas bėga be kojelių, skrenda be sparnų?.. Debesys ir vanduo. Galbūt dar gerai padarytas Teatras. Šiuosyk bėga, bet nenubėga, neprabėga – skrenda, bet nepraskrenda, neužskrenda. Toks iškvėptas šalto spaudimo Škėma. Bet nemiręs dar, vartoti tinkamas.
Spektaklio pabaigoje praradęs viską, mirštantis, ant gėlėto avanscenos-rojaus linoleumo su lininėm kelnytėm klūpantis Nr. 87 – D. Svobono A. Garšva veriančiai riaumoja: „Laimingas!.. Aš laimingas!.. Esu laimingas!..“
Tą jo riksmą norėtųsi papildyti, pratęsti, nuramdyti ir užbaigti besąlygine, neornamentuotos kalbos generacijos apaštalo, A. Škėmos bičiulio A. Mackaus finalinės strofos ištarme iš „Užsklandos: rečitatyvo ir šauksmo“: „Grąžinkite apskritimus! / grąžinkit augintinį miestą, / palaidotą mėnulio ir saulės šviesoj, / grąžinkit mane, – ištariau vienas.“
Dumbluoja dienelė, dumbluoja giedrioji. Kaukų, Žemėpačių, Lauksargių choras. Mano vaikyste, gyvenime, mirtie. Noriu vesti. Noriu vaiko. Noriu eilėraščių. Noriu pinigų. Noriu garbės. Noriu būti laimingas. Gyventi noriu. Aš pareinu ant dvaro ir sutinku močiutę su dviem šviesiom žvakelėm. Lioj.