tv.jpg

Spalio 7 d. V. Putinui sukako 60 metų. Tą dieną Rusijos NTV parodė filmą apie Vladimiro Vladimirovičiaus žmogišką kasdienybę. Ryte – sporto salė su daugybe raumenis lavinančio inventoriaus, po to karšto ir šalto vandens baseiniukai, jau normalus plaukimo baseinas ir pusryčiai prie apskrito ir balto, sakyčiau, „ang­liško“ pusryčių stalo. Herkuleso košė iš šilumą sulaikančio puodelio, kokie penki maži žali kiaušiniai, plūduriuojantys stiklinėje, fermentinis supjaustytas sūris, uždengtas celofanu (sic!), ir juodas šuo prie kojų, laukiantis kąsnelio ir nesulaukiantis. Всея Руси valdovas, pasirodo, tik po vidudienio atkanka į Kremlių, tačiau popierius varto nuo ankstaus ryto tos kasdienybės tarpuose, o vėlų vakarą prie jo namų kabineto durų dar trypčioja vienas kitas ministras ar šiaip žmogus. Panaši „pelėda“ buvo ir draugas Stalinas – net naktį kviesdavosi draugelius ir 27 kartą žiūrėdavo „Šarvuotį „Potiomkiną“ ar „Cirką“.

Puiki „Radio Svoboda“ televizijos programų apžvalgininkė Slava Doroščina pagyrė informatyvų filmą ir atkreipė dėmesį į Putino nuplėšiamo nuo lėkštelės su sūriu celofano šiugždesį: na, žinoma, apkiautęs personalas filmuojamam aristokratiškai santūriam stalui galėjo patiekti sūrį ir be to plebėjiško popierėlio, tačiau ši detalė –  o juk visi į viską šituose ekskliuzyviniuose kadruose žiūri išplėtę akis ir ieško „kabliukų“! – išdavė, koks vienišas yra Putinas. Šalia prezidento (ar premjero) beveik niekada nėra artimųjų, draugų, jam lygių žmonių. Tuštuma. Užtat taip garsiai celofanas ir šiugžda.  

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Aš, kaip apolitiškas žmogus, į nuosavų politikų veidus ir figūras dažniausiai žiūriu vien iš estetinio taško – kaip jie atrodo televizoriaus ekrane? Ir užgriuvus rinkimams, atleiskite, paslapčia galvoju, kaipgi atrodys tie, į kuriuos būsiu priversta žiūrėti ir jų „šiugždesio“ klausytis dažniausiai.

Taigi, dar ne ekspremjero Kubiliaus nuskliaustas smakras, pripažinkime, labai panašus į Putino. Tokie smakrai išoriškai tikrai nepuošia vyrų, bet, matyt, sukaupia jų begalinį užsispyrimą. Politikų burnos yra viena svarbiausių jų kūnų dalių, nes iš jų byra tai, kas ir turi byrėti. Pastebėjau, kad naująją trojką Butkevičius-Uspaskichas-Paksas vienija siauralūpiškumas. Ką apie suspaustas siauras lūpas pasakytų fiziognomistai, visiems yra aišku. Bet, manau, tokioje tarnyboje šios nelabai patrauklios lūpos netgi būtinos ir neišvengiamos, juk tas ar anas vadovas nelenda bučiuotis, jis tik kaip aštrus pjūklas džirina šaką (ant kurios visi sėdime). Ir Butkevičiaus, ir Pakso veidai yra uždari, jei koks raumuo juose ir sukruta, jei net išdaužta per jėgą nejauki šypsena pasirodo, tai nuo to tik blogiau – tai, kas pasakyta, mums iškart tampa įtartina. Oi, dar negreit Lietuvos žemė pagimdys mums tokį vadą kaip Obama – laisvų judesių, laisvos mimikos tipažą!

Nors kaip čia pasakius. Uspaskicho duomenys irgi laisvo žmogaus. Vėlgi lyginantis su didžiaisiais kaimynais (o artimiausioje ateityje tai darysime vis dažniau), Uspaskichas primena neprognozuojamą laisvūną Žirinovskį. Kiekvienas kraštas niūriose vadovų gretose turi artistų ir klounų – mano galva, tai ne taip jau blogai, tokių artistiškų natūrų išsišokimai visada praretina, išvėdina pernelyg pribezdėtą diskusijų, mums nelabai suvokiamų pjautynių atmosferą. Kai mano televizoriaus ekrane prabyla mūsų Viktoras, aš pasijuntu esanti tik žiūrovė (ką ir reikėjo įrodyti) ir linksmai einu gerti angliškos arbatos.