Jūratė VISOCKAITĖ. Putino pusryčiai

tv.jpgSpalio 7 d. V. Putinui sukako 60 metų. Tą dieną Rusijos NTV parodė filmą apie Vladimiro Vladimirovičiaus žmogišką kasdienybę. Ryte – sporto salė su daugybe raumenis lavinančio inventoriaus, po to karšto ir šalto vandens baseiniukai, jau normalus plaukimo baseinas ir pusryčiai prie apskrito ir balto, sakyčiau, „ang­liško“ pusryčių stalo. Herkuleso košė iš šilumą sulaikančio puodelio, kokie penki maži žali kiaušiniai, plūduriuojantys stiklinėje, fermentinis supjaustytas sūris, uždengtas celofanu (sic!), ir juodas šuo prie kojų, laukiantis kąsnelio ir nesulaukiantis. Всея Руси valdovas, pasirodo, tik po vidudienio atkanka į Kremlių, tačiau popierius varto nuo ankstaus ryto tos kasdienybės tarpuose, o vėlų vakarą prie jo namų kabineto durų dar trypčioja vienas kitas ministras ar šiaip žmogus. Panaši „pelėda“ buvo ir draugas Stalinas – net naktį kviesdavosi draugelius ir 27 kartą žiūrėdavo „Šarvuotį „Potiomkiną“ ar „Cirką“.
Puiki „Radio Svoboda“ televizijos programų apžvalgininkė Slava Doroščina pagyrė informatyvų filmą ir atkreipė dėmesį į Putino nuplėšiamo nuo lėkštelės su sūriu celofano šiugždesį: na, žinoma, apkiautęs personalas filmuojamam aristokratiškai santūriam stalui galėjo patiekti sūrį ir be to plebėjiško popierėlio, tačiau ši detalė –  o juk visi į viską šituose ekskliuzyviniuose kadruose žiūri išplėtę akis ir ieško „kabliukų“! – išdavė, koks vienišas yra Putinas. Šalia prezidento (ar premjero) beveik niekada nėra artimųjų, draugų, jam lygių žmonių. Tuštuma. Užtat taip garsiai celofanas ir šiugžda.  

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
Aš, kaip apolitiškas žmogus, į nuosavų politikų veidus ir figūras dažniausiai žiūriu vien iš estetinio taško – kaip jie atrodo televizoriaus ekrane? Ir užgriuvus rinkimams, atleiskite, paslapčia galvoju, kaipgi atrodys tie, į kuriuos būsiu priversta žiūrėti ir jų „šiugždesio“ klausytis dažniausiai.
Taigi, dar ne ekspremjero Kubiliaus nuskliaustas smakras, pripažinkime, labai panašus į Putino. Tokie smakrai išoriškai tikrai nepuošia vyrų, bet, matyt, sukaupia jų begalinį užsispyrimą. Politikų burnos yra viena svarbiausių jų kūnų dalių, nes iš jų byra tai, kas ir turi byrėti. Pastebėjau, kad naująją trojką Butkevičius-Uspaskichas-Paksas vienija siauralūpiškumas. Ką apie suspaustas siauras lūpas pasakytų fiziognomistai, visiems yra aišku. Bet, manau, tokioje tarnyboje šios nelabai patrauklios lūpos netgi būtinos ir neišvengiamos, juk tas ar anas vadovas nelenda bučiuotis, jis tik kaip aštrus pjūklas džirina šaką (ant kurios visi sėdime). Ir Butkevičiaus, ir Pakso veidai yra uždari, jei koks raumuo juose ir sukruta, jei net išdaužta per jėgą nejauki šypsena pasirodo, tai nuo to tik blogiau – tai, kas pasakyta, mums iškart tampa įtartina. Oi, dar negreit Lietuvos žemė pagimdys mums tokį vadą kaip Obama – laisvų judesių, laisvos mimikos tipažą!
Nors kaip čia pasakius. Uspaskicho duomenys irgi laisvo žmogaus. Vėlgi lyginantis su didžiaisiais kaimynais (o artimiausioje ateityje tai darysime vis dažniau), Uspaskichas primena neprognozuojamą laisvūną Žirinovskį. Kiekvienas kraštas niūriose vadovų gretose turi artistų ir klounų – mano galva, tai ne taip jau blogai, tokių artistiškų natūrų išsišokimai visada praretina, išvėdina pernelyg pribezdėtą diskusijų, mums nelabai suvokiamų pjautynių atmosferą. Kai mano televizoriaus ekrane prabyla mūsų Viktoras, aš pasijuntu esanti tik žiūrovė (ką ir reikėjo įrodyti) ir linksmai einu gerti angliškos arbatos.  

Komentarai  

 
+1 #6 kan 2012-10-30 19:12
Jei " liaudis " pamatytu Kubiliu neformalioje aplinkoje , labai nustebtu del jo charizmos, geros auros, jumoro jausmo ir nuosirdumo. Jei sulyginti labai sausus pareiskimus zurnalistams ir jo tikraji " as", gautusi du visiskai skirtingi zmones. Gaila, kad visi ekrane mato tik nuobodu buvusi fizika.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #5 kafkė 2012-10-28 08:25
o kas dėl Putino "vienatvės" tai rusų laikraštyje sakičiau, kad jis savo žmonai padovanojo kažkurį vienuolyną valdyti. Gal po to , kai viena gražuolė, berods ledo čempionė pagimdė jam sūnų. Štai tokia panašia "laisve" naudojosi ir jo Draugas Berliuskonis bei Lukašenka. Ir visgi Maskvos metropolitui Kirilui Putinas yra kone šventasis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #4 kafkė 2012-10-28 08:17
liko dvi dienos pan "pasimėgauti" isteriją žadinančiomis kone dvigubo garso tv reklamomis... nutariau be tv pagyventi kurį laiką. Pažiūrėsiu ar daug prarasiu. Manau, kad ne. Ypač jei kasdien reiks žiūrėti į "liberalų" Mazūronio, Uspaskicho, Girčio ar socdemais pasivadinusių "liberalų" Syso su Andriukaičių kalbančias galvas...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #3 kafkė 2012-10-28 08:06
na, jei lygintume Obamos laisvę su Žirinovskio-Usp askicho "laisvėmis", tai gautume kardinaliai priešingus rezultatus. Jei Obama sinduliuoja dvasine laisve ir ego nevaržomu protu, tai Žirinovskio- Uspaskicho "laisvė" demonstruoja tik ego lasvę naudotis, naudotis naudotis.. naudotis melu, siekiant sau naudos, naudotis moterimis, siekiant kuo daugiau malonumų, naudotis bendruomenės pinigaius nelaikant to vagyste ir kuo daugiau, daugiau daugiau... Tad lyginti pseudoliberalus Žirinovskį - Uspaskichą galima nebent tik su Obamos Opozicija.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#2 Beretė 2012-10-26 12:25
Ačiū, susiradau minėtą laidą YouTube ir pažiūrėjau. Nustebino tai, kad Putinas pasirodė susinęs ir suvargęs. Toks jausmas, kad net ir pastambėjęs. Pasirodo, kad tokiuose pusiau buitiniuose pokalbiuose, nelabai rišliai kalba. Pusryčių scena tikrai epinė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #1 pliusiukas 2012-10-25 17:53
na taip, žinoma, kas jau kas, o valinskai ir uspaskichai tai jau nebezda...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_249_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-10-19_nr._3398_2012-10-19_nr._3398_virselis.jpg

2012-10-19 nr. 3398

Spektaklio „Balta drobulė“ scena. Dmitrijaus Matvejevo nuotraukaCzesław Miłosz. Kas man (3)
Vienas eilėraštis


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai