Jonavai – iš ankstyvųjų patirčių

jonava1.jpg

Tavyje, Jonava, vienintelė dėmesio verta vieta buvo baras. Jis atsidarydavo dešimtą. Vėlai. Nors ką ten –­ aš juk čia gimiau dvyliktą perpiet. Išėjau bristi tavo žolynais. Kaip sako Jonas Mekas, kai baras uždarytas, lieka tik gamta. Vienintelė gatvė teliko iš tarpukario žydiško senamiesčio. Rasa Tavo Neries pakrantėse man buvo viską lemianti. Įdomu, kaip atrodo širdies sutemos? Šeštadienį vakare iš smurglinės sklinda šurmulys –­ linksminasi tipai. Balkone augo vijokliai, jie vijosi apie kaklą ir visąlaik spaudė. Norėjau laisvės ir tebenoriu. Norėsiu, kol mirsiu. Absoliučios ir kartu neįmanomos. Bent akimirkų. Juk iš čia siunčiau visoms mylimosioms žinią. Gegužės pirmąją grojo orkestras, o aš žygiavau į Tavo, Jonava, priemiestį atlikti kasmečio vaikystės darbo – sodinti bulvių. Visi šaukė – nepalik, o aš vis iškeliaudavau. Vestuvių garsas iš pakalnės masino ir žadino vaizduotę. Iš tų laikų, kai vestuvės būdavo tris dienas ir ilgiau. Gulėjau toli nuo Tavęs, Jonava, lovoje ir akys drėko nuo ilgesio. Su Tavim sunku –­ be Tavęs dar sunkiau. Pokalbiai po pusvalandį tris kartus per dieną. Telefonu. Nėra ko pasakyti, o tu vis tiek kalbėk, kalbėk ir kalbėk. Tavyje, Jonava, bėgau paskui pirmąkart pakilusį oro balioną. Dvidešimt kilometrų su draugeliais įveikėm. Toks buvo įspūdis. Šokių mokytoja sakė, kad buvau vėjo pamušalas – kur jis pūtė, ten aš ir judėjau. Groti ne ką geriau. Pamokos ir vėl nėra ir nebus niekada, nes groti aš nenorėjau, nemokėjau ir negalėjau! Atstokite... Ne, nes viską sugadino elektrinis sintezatorius. Apie kokią muziką gali svajoti, jei saksofono garsą gali išgauti sinteziko klavišais? Brolio koja lūžo. Futbolo čempionatai kalti. Prabusdavau dukart per naktį, kad paklausčiau, ar neskauda. Mano klausimai mažai ką domino. Man sakė: neatidaryk lango – iškrisi. Aš atidariau, neuždariau ir neprisipažinau, kad buvau atidaręs. Iki pasiutimo neprisipažinau, nors buvo akivaizdu. Nusikaltėlio natūra. Baltijos kelias, o mes balkone perrinkinėjom uogas. Laikraštyje „Tiesa“ rašė, kad greitai bus laisvė. Girdėjau svarstymus: kas ta laisvė? Lovoje Tavo, Jonava, namuose buvo daug pinigų, labai daug, bet pritrūko vieno cento, kad mano siela būtų išgelbėta. Vyšnios kauliukai Tavo priemiesčių soduose strigo žmonėms gerklėse ir jie mirė. Liūdna, jei ne juokinga. Užnuodytas oras. Paranoja ar tiesa? Čigonė turguje su saulėgrąžomis, o man velniškai norėjosi ledų. Negalima – jie šalti! Narcizų gražiomis akimis miestas. Jų ir mano tėvai buvo riedantys akmenys. Akys nuo Tavo, Jonava, tuopų žydėjimo tino ir varvėjo nosis. O gal nuo pirmojo cigaretės dūmo? Netikrų brolių miestas. Depešai kovėsi su metalais. Nė vieni nelaimėjo, bet kaimynas metalistas vidurnakty leido gedulingą maršą. Visi pakvaišo. Mano muzika girdėti už trijų namų. Blondinės dainavo, todėl taip buvo. Žiemos ryto ugningi garsai ir didžiulis noras tariamai susirgti. Kaip kovo vienuoliktosios rytą. Tą patį, kai tapome liuosi. Praeitis kovėsi su dabartimi. Nugalėjo, banalu, ateitis. Saldžios vestuvių ašarėlės ir ceremonijos. Baltos rožės žydėjo pora aukštų žemyn. Užtiško purvo. Niekas jo nevalė. Pirmieji vidinio protesto ženklai. Tyzinimas dėl juoko. Niekas tau niekada nepadės, nesitikėk. Civilizacija veržėsi pro langus. Mes nematėme. Krepšinis aikštelėje iki vidurnakčio. Nematyti lanko, bet svarbu mesti ir bėgti. Visada labiausiai norėjau mesti ir bėgti. Smulkios Neries žuvelės. Ne katinams, o mikliems pirštams. Burna – ranka, burna –­­ ranka. Meilė iš verksmo. Myliu, myliu, ir kas iš to? Žodis iš minties ar jausmas iš meilės? Šliogerio vertas klausimas. Diskotekos vakaras namuose. Per anksti dar. Pro langus žiūrėjo moteris. Kasetinis grotuvas – pirmasis name. Viskas kuždėjo –­ mirk, o gyventi taip norėjosi. Pelenai nuo cigaretės nenubyrės tiek dūmų, kiek tau metų. Smagus žaidimas. Jei pasisekė, sugalvotas noras pildosi. Ko tik neprigalvota! Jokių laužų nebuvo. Niekada. Girių Tavyje, Jonava, nebuvo – užteko Girelės. Nesvietiškas kuklumas. Nupjovė beržus, brolelius. O jie dainavo už lango. Stūgavo paskutinį gyvybės mirksnį. Nė vieno negrįžusio – visi šalia, bet niekas nieko apie nieką nenorėjo žinoti. Intymumas iš televizijos ekrano. Sacharininis. Žaidimas su lėlėmis – vyriškas ar moteriškas užsiėmimas? Privažiavau tiuningine mašina, išlipau ir nusmuko treningo kelnės. Žodžių beveik nebuvo. Nemunas sapnavosi, o šalia Neris. Ir vėl ta pati. Prasti popieriai. O jų daug, ir visi juodi. Kaip burtas Kalėdų naktį – degini baltą popierių ir gauni prastus juodus popierius. Visam gyvenimui. Burtai visa tai vadinasi. Ranka ant mentės. Senamadiškas šokis mokykloje. Agresyvumas ir flirtas visai šalia. Švilpesys toli nenuvedė – į laukus, kur gyveno nelabasis. Pelkes, jei tikėtume lietuviais. Raganų karoliai ant kaklo – ir jie ne rožančius. Stebėjau per durų plyšį mišias. Jaučiausi idealus, cha cha. Kaimynas išvažiavo į Afganistaną. Laukiau gyvo ar mirusio. Tiksliau ne jo, o kareiviško švarko. Toks tad moralinis jautrumas. Šaukiau molyne visa gerkle. Taip nesinorėjo prasmegti. O buvo labai paprasta. Pornografija buvo gerti alkoholį, rūkyti ir glamonėtis viešai – tai paauglystės tiesos. Arkliai tais laikais jau nesispardė. Ajajai, ir vėl gimtadienis –­ trauktinės šimtgramis ant tvenkinio kranto. Kokia bėda, kokia bėda! Raganai tiek pat metų, kiek ir man. Kai užaugsiu, mano svajonių miestas bus tikras. Rytojus buvo šiandien, o šiandien, man atrodė, yra vakar. Saulės mano delne nebuvo niekada. Seksas iki vestuvių draudžiamas. Seneliai mojo iš anapus ir šypsojosi geraširdiška šypsena. Joninės – balius. Didelis ir galingas. Paro­domasis. Alergija pūkams kankino vis mažiau. Užrišo akis, o aš vis ėjau. Palikau viską toli už nugaros. Pavasaris šaukė. Saulė zenite, kaip dykumoje, tiesiai virš galvos. Tie patys žodžiai dešimtmečiais. Tai keiksmas ar Dantė, po galais? Ideologinis karas mano galvoje. Visai kaip šeštadieninis dulkių siurblys. Žvakė ant lovos. Ne vaškinė, o kūno kultūros figūra. Kokie mes mieli nuotraukose. Draugo ašara per sausio tryliktąją. Ar tikrai jau ateitis? Viskas, ko norėjau, bet niekada neturėjau. Neįmanoma to turėti. Ar turi merginą? Esu, o ne turiu. Tėvo žaislinis biliardas – kamuoliukai iš plastiko, o stalas iš medžio. Išeities nėra – kiek iš čia beeidavau, visada susizgribdavau vėl esąs čia. Tokie miestai kaip Tu, Jonava, nepasirenkami, jie įgimstami arba jais užsikrečiama. Tai priklauso nuo pozityvumo laipsnio.

Utenai – idealiojo miesto beieškant

Utena_1937m.jpg

Kelias į Tave, Utena, siaurutėlis. Kaip ir visi vaikystės takai. Buvai pirmoji pabėgimo vieta. Nuo vulgarumo, cinizmo ir kitokių akmenų. Tavyje viskas nutilo ir staiga prabilo. Septynmetės mergaitės balsu. Švelniai ir tamsiai. Šeima Tavyje buvo viskas. Viskas intensyvėjo, kaskart į Tave atklydus. Tavyje viskas leista, bet geroji prigimtis neleido purvinti. Tavyje noras prilygo tikrovei. Kaip sūris ant itališkų makaronų prieš trisdešimt metų. Pienas, kurio man visada trūko. Aukštakalnio upelis. Ledas storas ir patikimas. Iki Tavo traukinio ėjau dvidešimt metų. Jis toli už miesto, bet vadinasi Utena–Vilnius. Meilė kaip pienas. Kava su pienu. Jokių kapučinų tais laikais. Iki soties kondensuoto pieno. Grįžimas į Tave buvo metų įvykis. Kiekvienų metų. Išvažiavimas isteriškas. Ar kada nors vesi? Ne. Net gražuolių rinkimų nugalėtojos nevesi? Ne. Iš Tavęs, Utena, kelias veda į Australiją. Mano atmintis apie Tave buvo įrašyta į magnetinę juostelę. Dabar ji jau sutrūkinėjusi. Tada buvo stebuklinga. Ir paprasta. Važiavom maudytis. Įkišau kojų pirštus. Šilta ir ramu. Tavo korta buvo raudona dama. Gražiai šoko jaunimėlis Dauniškio bare. O už lango dviejų metrų krioklys. Jokia Niagara niekada man nebus didesnė. Saulė kyla. Laikas, kai rytojus, kuris niekada neateina, vis dėlto ateidavo. Tave dengė vėliava. Italijos pažadas. Dainos sklido Naujųjų metų naktį. Mes deginom žvakes. Iki neliko vaško. Aukštakalnio žiede aš gyvensiu. Aplink mano namus važinės autobusai. Ir grįšiu čia tik Naujųjų išvakarėse. Šviesos rūsyje. Kaimynas skolinosi mano uogų. Tegul. Argi gaila? Žaidimas Tavyje, Utena, buvo iš ugnies ir vandens. Ženklai rodė, kad užlipę ant stogo pamatysime Rojų. Norėčiau čia ir mirti. Tu gražiai šokai, mano vaikystės drauge. Gyvenimas Tavyje, Utena, eina tiesiai šiuo kiemu, jo šaligatvio plytelėmis. Jaučiau šiltus pėdsakus. Saulė kilo ir leidosi, artėjo smilkalo dūmas. Visos paslaptys įmintos anksčiau laiko. Paprasta uoga Tavyje buvo auksas. Ugnis čia ėjo paskui mane. Užsidarę vonioje žiūrėjome popso žvaigždžių nuotraukas. Viską sugadino vienas erotinis vaizdelis. Viskas virto vienatve. Gyvenimo srovės nešė vis tolyn. Tavo, Utena, mažų rankų jau nebelaikiau niekad. Odos žili plaukeliai man visada priminė apie tai, ką praradau. Naktis visada. Jausmas niekad nebus toks tikras kaip Tavyje, Utena. Viskas buvo nulemta tada. Toliau galėjo gelbėti tik stebuklai. Tavyje jų nereikėjo, nes pati buvai neįtikėtina. Ar ne per daug iš Tavęs norėjau? Tik gyvybės dovanos. Gyvybės po daugelio mirčių. Kad vėl girdėčiau pravažiuojantį penktąjį autobusą. Peteliškė po kaklu. Nežmoniškas pasipūtimas. Nuo tada pradėjau norėti po gatves vaikščioti su portfeliu. Tu būtum to nesupratusi. Vyšnios Tavyje buvo aukščiausios mano gyvenime. Negaliu to niekaip paaiškinti. Tau aiškinti nereikia. Miškų vaizdai vidury miesto. Pirmasis gyvenime miestas su priemiesčiais. Silpnumas vertė kojas drebėti. Atėjo chuliganas. Prašė trijų rublių. Pirmasis humaniškas chuliganas. Sužinojo, kad man jų reikės pačiam, atsiprašė ir nukiūtino. Nuo tada gyventi bijojau daug mažiau. Kelias ėjo tiesiai tarp namų. Čia mane rado miestas. Po stogeliu belaukiantį paskutinio lietaus lašo. Tavyje visada lydavo. Kitur dažnai šviesdavo saulė. Spalvotas lietus ant dvigubo stiklo. Ketvirtas aukštas. Baisu žvelgti žemyn. Protas neklausė. Būgnai mušė dvidešimt penktąją valandą per parą. Ne, vedybos nėra auka. Čia sutikau pirmąjį Kalėdų Senį. Jis žadėjo sniegą penktuoju metų laiku. Iki šiol laukiu nesulaukiu. Gal ir pražiopsojau. Senos iškarpos iš laikraščių sakė, kad mes turime istoriją. Nemačiau tokio padaro niekad. Seni pinigai šnabždėjo, kad viską teks pirkti. Jokių dovanų. Nenorėjau tikėti. Taip buvo. Gitaros akordas už sienos. Akordeono dumplės suplyšo. Čia norėjosi stabdyti laiką. Visam laikui. Amžinybės iliuzija. Ir jokių bažnyčių. Tik naivus noras virsti drugeliu. Šeimų draugai. Kaip tai pamiršta dabar. Lipti laiptais ar važiuoti liftu? Pirmasis liftas gyvenime. Rodės, jis kėlė ant Empire State Building stogo. Pralaimėjus į šį liftą grįžti nereikėjo. Čia buvo visos arkos, pro kurias įvažiavo vaikystės karaliai. Jie buvo apsivilkę lietpalčiais ir pasakojo smagias istorijas. Karaliai buvo klounai. Įsiminiau tai visam gyvenimui. Kai karalius grasino, reikėjo virsti klounu. Arba katinu. Smiltelės upės pakrantėje prisiminė visus katinus, kurie čia vaikščiojo. Koks vandens gylis? Iki saulės rezginio. Nedidelė ir visai nedidinga įžanga į gyvenimą. Svetima, bet pati saviausia močiutė sekė pasaką apie mano ugnį. Animacija. Jokios fantazijos. Eiti nesustojant ir nekrentant. Toks Tavo, Utena, priesakas. Ugnis akyse. Čia prasidėjo tikra atmintis. Nes tai buvo kitaip ir dėl kitko. Tai buvo dėl visų ir visko. Tu buvai muzika. Ją reikėjo semti ir mokytis. Nieko neišmokstant, bet svarbu, kad viskas tęstųsi. Oras vibravo, ir aš tai jaučiau. Karštos gatvės lyg virtuvė. Ir vėl ateities pažadas. Daugelis pažadų ir nusivylimų. Amžinos atostogos. Po Tavęs, Utena, jau niekada nereikėjo į darbą. Tai prilygo Brazilijos karnavalams. Vasaros dainos. Pakrantėje susėdę klausėme vabzdžių. Alkio čia niekas nematė ir nejuto. Mana krito iš dangaus. Karštinė ir į paakį įkandęs uodas. Truputį gėda, bet truputį vienodai. Kūnai judėjo ne dirbtinai, o pagal upės srovę. Viskas, ką Tavyje dariau, negalėjo būti klaidinga. Deja, buvo. Iliuzija. Šalia nieko nebuvo, visi išėjo į lažą. Tarnauti. Visgi yra svajonės. Be jokio galvojimo apie tai, kas iš viso to bus. Tavyje buvo akimirkų, kai mačiau save į priekį. Čia niekada nereikėjo rinktis. Nes prie abiejų kelių augo lubinai. Koks skirtumas, kuriuo eiti? Tu sakei: taip, taip, taip, taip. Kažkas šnabždėjo: ne. Nuo tada man ėmė patikti vidurys. Tik jokių centrų. Vienintelis centras buvo lauko, pilno deginančių delnus rūtų, viduryje. Pūslės nuo rūtų delnuose. Vynuogės žadėjo pavasarį. Svaigau nuo šampano gurkšnio. Savo lingavimo nesuseksi. Gražūs šokiai. Laisvi ir kiek nešvankūs. Pasaulį keičia žmonės, nešini vinimis. Vienos vinies užtenka. Vaza, pilna ką tik pražydusių ramunių. Ne, Utena, Tavęs nebuvo. Tu tik vaidenaisi. Tokių miestų negali būti. Jie iš pasakų. Gal ir buvo, bet jau niekad nebus. Tu buvai meilė, skirta visiems. Puota, trukusi iki ryto. Dievų puota. Tokios naktys būna tik vienąkart gyvenime. Iš Tavęs negrįžtama.

Juodkrantei ir berniukui miglose

juodkrante.JPG

Tu sėdėjai pakrantėje prieš pat atoslūgį. Ankstyvas rytas. Jokių laiškų buteliuose nebuvo. Tu, Juodkrante, man buvai per visą naktį pakrantėje sėdėjęs berniukas. Pravažiavom daug tiltų, upių. Jokių ežerų. Ir jūra, prie kurios ant mažos kėdės sėdėjai Tu. Žiūrėjau visą tą savaitę, kol buvau su Tavimi. Žiogai prieš mirtį ant jūros kranto. Rytas patekėjo kitoje pasaulio pusėje. Saulė apšvietė pirmiausiai Tavo nugarą, po to kojų kauliukus. Ir pagaliau šviesius plaukus. Šaukiausi Tavęs, Juodkrante, visą laiką. Tokie vaizdai nepamirštami. Tai buvo tik ar net vaizdai. Aidas, nusitęsiantis per visą pakrantę. Sėdėjai užsimerkęs ir atrodė, kad jau seniai sustingai. Tu turėjai sviedinį rankose. Laimė buvo tada, kai prisiminiau Tavo pečius, Juodkrante. Vienintelis Tau tinkantis žodis buvo tyla. Rūkas judėjo po truputį. Mačiau tik Tavo kontūrą. Jaučiau Tavo sielą. Tylos nesudrumstė net paskutinė Tavo gyvenimo banga. Jokio ilgesio – viskas čia ir dabar. Tavo kvapas buvo visi kvapai kartu sudėjus. Stotelėje laukiau apsigaubęs apsiaustu. Tau jo nereikėjo – tu visa buvai vanduo. Už sienos pylė vandenį. Neleido miegoti. Pirmoji ir paskutinė Tavo diena sutapo. Kažkur netoliese šventė. Girdėjosi tik garsai. Ilgas kelias iki namelio. Ant Tavo, Juodkrante, pečių. Tavo keliai neturėjo ribų. Jie paliko tik raibulius. Vėjas pūtė nuo marių, ne nuo jūros. Tai ir lėmė Tavo vieną naktį. Jų daugiau nebus. Susitikimas lėmė labai daug. Grožis be įsikišimo, be rankų. Tik akys. Nenusakomos spalvos. Ir tas šypsnys puse lūpų. Ironija ir džiaugsmas. Toks vos vos džiaugsmas. Dėl ne veltui degančio švyturio. Judėjo tik viena blakstiena. Jie visąlaik džiaugėsi. Kad Tavęs jau nėra ir jie laisvi. O aš sėdėjau šalia ir gaudžiau jūros atspindžius. Jie rėkė, o Tu tylėjai. Klauseisi. Uosiai braukė Tavo veidą. Samanos išdžiūvo nuo kaitros. Karšta diena ir šalta naktis. Kaip Sacharoje. Mažieji smėlio kalnai. Tu iš jų, Juodkrante. Jokio skubėjimo, tik smėlis, byrėjęs į akis. Tavyje buvo visi kaimai. Buvai gražiausias kaimas, kokį kada nors mačiau. Vienintelis tikras gyvenimo kaimas. Su ožka ir sūriu kažkur prieangyje. Ir čia pat žvejai aptarinėjo dienos laimikį. Dešrelių su bulvėmis ir alaus. Tavęs, Juodkrante, niekas nesužvejos, nes buvai ne iš aukso. Tu skendai ir išnirdavai iš vandens kiekvieną rytą ir vakarą. Žmonės miegojo ir nepastebėjo, kad yra apsemti. Budėjau tą naktį su Tavimi. Pamiršau kvėpuoti, bet nemiriau. Nuo grožio nemirštama. Kančia Tau nederėjo, Juodkrante. Laimė buvo druska, kuri nusėdo ant Tavo skruosto. Tavo putos buvo iš vyno, ne iš pieno ar kraujo. Nebuvo skirtumo gyventi ar ne. Vis vien vyno pakako iki rytojaus. Kur Tavo plaukai? Ar leisi man juos paliesti? Atsakei: užteks žiūrėti, nebūtina liesti. Medžiai ošė ir žadėjo miglą. Plaukiančią ir amžiną. Tavo miškais bėginėjo stirnos. Jos nemedžiojamos. Viskas čia buvo tik dėl akių. Bet ne spektaklis. Jei žvilgsnį vadinsime ne švente. Tavo juokas nebylus. Bet jaučiau jį. Jis bėginėjo per visą odą. Šiurpo. Tavo vanduo be spalvos. Kai pakreipiau galvą savo kėdėje, jis pabalo. Kai nuleidau, jis pajuodo. Prie Tavęs degti laužą buvo bepramiška. Tavo akys tilpo į dubenėlį vandens kopos viršūnėje. Tavo namai buvo visada čia. Pagaliau nereikėjo jokių namų – viskas buvo tik Tavo ir Tau. Kankorėžių jūra ir vanduo. Viskas skendo. Tu sėdėjai ramiai pakrantėje ir audrinai mane. Nereikėjo jokių gėlių, kam jos? Pakako smilgos tarp Tavo plaukų. Tu buvai gija visam gyvenimui. Stirnų ganymas buvo Tavo dalia. Briedžiai iš marių jau nėjo į jūrą. Buvai visa apimantis koncertas. Iš tolumos. Garsas panašus į anapusinį. Tu – bejėgė ir naikinanti tuo pat metu. Laikei rankose akmenuką. Nežinojau, koks jis. Reikėjo pasiduoti. Langas be ribų, akys neužmatė Tavo gyvenimo ir mirties. Su Tavimi kalbėti nereikėjo. Čia tik Tu turėjai balsą –­ klausiaus ir supratau kas antrą žodį. Turėjau sudėlioti Tavo sakmę apie kalną ir piemenį. Jos niekam kitam negalima pasakyti. Toks aimanavimas ir aukščiausias pasaulyje garsas. Viskas kartu. Čia viskas jungėsi ir skilo. Čia vyko pasaulis. Tavo akys atsivėrė ir užsivėrė nepastebimai. Iš jų sklido švytėjimas –­ iš jo viskas radosi. Pagaliau paslaptis įminta: iš vandens viskas radosi. Tu neturėjai šešėlio, Juodkrante. Jis buvo giliai žemėje. Jūros dugne. Tavęs laukimas buvo akimirkos viršūnė. Smuiko garsas iš jūros. Kažkas siūlė čiupti tą smuiką ir groti. Pasidaviau akstinui – paėmiau ir čia pat mečiau, po to – vėl paėmiau. Kaip diena ir naktis, šviesa ir tamsa, žemė ir vanduo. Tu neturėjai kito kranto, nes jis buvo žmonių išsigalvotas. Jokio kito kranto nebuvo. Čia ne upė. Tavo prieplauka paskendo rūke. Tau nerūpėjo tinklai. Namas už penkių žingsnių nuo jūros. Jo neapsemia. Tavo šviesios garbanos panašios į jūros vilnį. Tu sėdėjai, o aš vis negalėjau atsižiūrėti. Lėtai viskas keitėsi. Labai lėtai. Visas laikas tik stebint. Tavęs nereikėjo apkabinti. Tik siela, tik nemarumas. Tavo širdis buvo niekada neužspausta, visada kvėpavai ramiai ir visažinančiai. Vėtra Tavęs netrikdė – buvai įpratusi prie jos. Liūdesys buvo Tavo ausyse. Giedras ir ramus. Tu mane sustabdei, kai ne kartą bandžiau eiti į jūrą – paskęsti. Reikia gyventi. Tu buvai nepakeliama lengvybė. Po Tavo smėliu gyveno praeitis. Valtis su vienintele bure visada artėjo į Tave. Nelaukei jos, ji niekada neatplaukė. Žvelgiau į Tave visada ir negalėjau galvoti. Visas pavirtau akimi. Mėnulis apšvietė Tavo duobutę po kaklu. Dar nebuvo gurklio, pernelyg jaunas buvai. Drobulė ant jūros kranto. Nereikalavai jokių priesaikų. Nereikėjo jokios grandinės. Laivų tvirtinti ja visai nebūtina. Viskas liko regėjimo lauke. Staiga viską užliejo mėlyna spalva. Paskutinis momentas iki Tavo išnykimo. Ir išvykimo. Stabdžiau smėlio laikrodį. Dar minutėlę. Ašaros negelbėjo. Jokių jausmų, tik formos ir plaukimas. Nežinojau, kokia bus mano diena. Tu žinojai viską iš anksto. Jūra berniuko pavidalu. Aušrinė kelio jau neberodė. Dingo visos kryptys. Žuvėdros budo ir ieškojo ko nepametusios. Viską žinojai ir nieko negalėjai pasakyti – tai Tavo jausmas ir mintis. Visas vienis. Nebyli atmintis. Tik vaizdai, vaizdai, vaizdai. Regis, visada tie patys, bet kai Tavo, Juodkrante, bangose skendo narcizas, leidai jam mirti. Reikėjo kito, verkiant. Ne kranto, o žmogaus. Ar surasiu Jus, Juodkrante ir mano berniuk, po tiek metų vėl tokius pačius?

juodkrante2.JPG