j.visockaite.jpg

Manoma, kad mūsų protėviai mirusiuosius minėdavo, o drauge ir savo trapią egzistenciją apmąstydavo tarp Vėlinių ir Kūčių – tamsiausiomis ir trumpiausiomis metų dienomis. Laužuose sudegindavo senus kryžius ir šakas, o paskui susigūždavo namuose su menkais darbeliais, būtais ir nebūtais prisiminimais.

Jau keletą metų Vilniuje, Neries ir Vilnelės santakoje, trumpą žmogaus buvimą ant svieto bando įforminti etnografai – iš tamsos, vandens, ugnies, muzikos mums sukuriamas švytintis-gęstantis pasaulis, lygiadienis, Vėlinės ir Kūčios viename daikte, viename gyvenimo teatro paveiks­le. Gaila, kad amfiteatre, Neries pakrantėse, nedaug praeinančių žiūrovų visa tai pamato ir atpažįsta, kas čia darosi.

Vėlinės tarybiniais metais – nelegalios, neviešos, nedemonstratyvios – buvo labiau „anapusinės“ nei dabartinės, oficialiosios. Autobusai važiavo retai, chrizantemos neaugo ant kiekvieno kampo, vėjai pūtė, nuogos žvakės už plėvelių geso, susiėjimas su vėlėmis buvo nekomfortabilus. Ne taip, kaip dabar.

Vėlinėms minėti turime oficialią nedarbo dieną (keista, kad minime Visus šventus, lapkričio pirmąją, o ne lapkričio antrąją). Tiems, kurių šeimos nekropoliai šalia miestelių ir kaimų, bendravimas su dvasiomis pasiseka labiau, nei didmiesčiuose įsitvirtinusiems miesčionims, nes šiems tenka belstis į akropolius – išskirtinę XXI amžiaus Lietuvos kulto vietą.

Prie Vilniaus kapinių nusidriekia ilgiausios mašinų eilės, žmonės su nešuliais, tvirtai suglaudę pečius, juda pirmyn, o paskui atgal. Mano kalvotose Rokantiškėse atsiveria plieskiančių žvakių panorama, verta Dantės plunksnos ar Holivudo kino kameros.

Nekenčiu masinio susibūrimo vietų ir pastaraisiais metais į gimtuosius kapus važiuoju prieš Vėlines ir po. Bet lapkričio–gruodžio kapinės irgi vertos kameros, tokios, kaip sakoma, paslėptos. Chrizantemos, sloikai, kandeliabrai... Išdegę be­spalviai kalėdiniai žaisliukai artimiesiems. Pošventinis kapinynas primena sausio pirmosios rytą – tas pats skaidrus bejausmis realizmas. Mūsų artimieji turi daug gražaus laiko susiskaičiuoti paliktus stiklus ir laukti dabar jau Kūčių vakarienės.

Tamsa netruks praeiti – Vakaruose jau lapkritį šviečia vitrinos, girliandos medžiuose. Pas mus dar tamsu ir mes pykstame, kad mums irgi viens du neuždega, nenumalšina pabaigos ir tamsos baimės. Apima melancholija, panaši į Larso von Triero „Melancholiją“: vyresnioji sesuo puola, griebia, bando pabėgti, jaunesnioji nuščiūva, nebepajuda, proto bokštas vyras pasislėpęs nušoka nuo savo bokšto, vaikas iš kelių vytelių stato Nojaus laivą ir suima už rankų seseris.

Prieškalėdinę tamsą blaško nebe dovanėlių pirkimai ir vyniojimai – jau šiek tiek nusivylėme jų tuščiu turiniu, jau nebeturime, kur jų dėti – tamsą pajudina, papopsina visuomeninis gyvenimas. Politika šiandien yra geriausias, dirgliausias popsas. Ir, kaip matome televizorių ekranuose, ne tik Lietuvoje – kaip šauniai per rinkimus klykia, glėbesčiuojasi, verkia demokratijoje seniai priburbuliavę amerikiečiai! Štai kokie džiaugsmai ir balionai dar mūsų laukia. Taigi, nespjaukime į savo tamsą, ne tokia ji ir juoda, ji tiesiog natūrali, pagal klimato juostą. Vis tiek kažkieno veideliai juk tilindžiuos ant mūsų eglučių prie rotušių, vis tiek kažkokį ministrą Lietuvos kultūrai su jos 0,000003 išburs kortos.

Šiemet nunoko daug obuolių – kas darbštesnis, juos pjaustė, džiovino ir į drobinius maišelius kimšo. Taip pat gerai augo grybai, grūdinės kultūros, kiaulių lašinukai ir t. t. Kolega Šlepikas į redakciją atvilko maišą graikinių riešutų (su lietuvišku prieskoniu) iš savo sodo. Kas dar gero? Užsidarė graži privati „Lawin“ kolekcija, Jaunimo teatras rodo anšlaginį spektaklį, Nacionalinis teatras prie Katedros pasiryžęs atstatyti savo „Katedrą“, Sabaliauskaitė parašė naują knygą, „Literatūra ir menas“ jau tuoj kaip metai yra ne laikraštis. Ir lapkričio saulė dar kartais šviečia.

„Jau visai švintant sugrįžo į Katedros aikštę ir atsisėdo prie kolonų. Priešais bėgo tolyn tuščias prospektas, silpna lygi šviesa atsispindėjo nugludintame grindinyje. Varpinės laikrodis išmušė šešias. Taip lapkričio saulė, – pagalvojo jis, – neskubiai eina per žemę. Viską nušviečianti, viską matanti, viską suprantanti, bet nebešildanti. Ir visas gyvenimas kaip lapkričio saulė“ (Antanas Ramonas).