Bracko_Balciun_Braziuno.jpgViešuose skatologinio Romeo Castellucio spektaklio „Apie Dievo sūnaus veido koncepciją“ aptarimuose, garbstymuose, peikimuose perskaičiau: „Ir tada į sceną įeina vaikas su kuprine, išpila iš jos krūvelę žaislinių metalinių granatų, pasiima vieną, ištraukia žiedą ir sviedžia į Veidą. Paskui kitą, dar vieną. Prie jo prisijungia dar dešimtis taip pat apsiginklavusių aštuonerių-devynerių metų vaikų. Mikrofonais išdidinti smūgių garsai susilieja į kurtinančią kanonadą.“
Ne kartą cituota, kad vaiko su granata paveikslas – vienas centrinių spektaklio įvaizdžių – įkvėptas vienos Diane Arbus fotografijos, kai Niujorko Centriniame parke ji nufotografavo granatą gniaužiantį nepaprastai liesą berniuką su beribio įniršio grimasa veide (kaip čia neatsiminsi danų filosofo Kierkegaardo Tėvo, prakeikusio Dievą dėl nebepakeliamų vaikystės skriaudų, chrestomatinio epizodo).
Norėdama daugiau sužinoti apie mūzą, įkvėpusią režisierių, režisuojantį savo paties idėją apie tuštinimosi nesulaikantį senuką, kreipiausi į internetą.
Diane Arbus (1923–1971) gimė ir augo prestižiniame Niujorko rajone, turtingoje, ekonominės depresijos nepaliestoje šeimoje, dirbo madingiausių žurnalų „Glamour“, „Seventeen“, „Vogue“, „Harper's Bazaar“ fotografe. 1959 metais, nutrūkus santuokai ir prasidėjus dvasinei krizei, jos kūrybinė veikla pasuko priešinga kryptimi. Ji ėmė lankytis pigiuose baruose, transvestitų užeigose, nudistų stovyklose, cirko artistų palapinėse, protiškai atsilikusiųjų slaugos namuose ir fotografuoti nebe įžymybes, o nežinomybes – stulbinamai neįprastus užribio žmones.
Jeigu fotografuodavo „normalius“, nutykodavo tokią akimirką, kai šie atrodydavo itin keistai. Arbus mokėjo pagauti žmogų be kaukės, nesąmoningo atsipalaidavimo akimirką ir stengėsi įteigti, kad tai atskleidžia pačią jo esmę, susvetimėjusią ir apgailėtiną. Žiūrėdami į Arbus fotografijas negalime atsikratyti jausmo, kad esame įsibrovėliai.
Nors pati Arbus netaikė savo menui dorovės terminų, tačiau jos – gal net labiau negu kitų to meto fotografų – darbai kėlė fotografijos moralumo klausimą. Ypač išsamiai apie tai garsioje knygoje „Apie fotografiją” (On Photography, 1977) rašė Susana Sontag, kaltindama Arbus neurasteniškos savimeilės nuspalvintu požiūriu į žmoniją. Ji Arbus vadino vujariste, išlepusia nusivylėle, emocine neūžauga, apdovanota nepaprastai jautria akimi.
Arbus fotografavimo būdas, anot Sontag, atstovaudamas blogiausiai apgaulės rūšiai, iškreipia ir klaidingai nušviečia tikrovę: siūlo priimti pasaulį tokį, kokį įamžino fotoaparatas. Bet pasaulis tikrai ne visada toks, koks atrodo.
1971 m birželį, depresijos priepuolio metu, Diane Arbus nusižudė. Jai buvo keturiasdešimt aštuoneri.
Garsaus amerikiečių rašytojo Normano Mailerio nuomonė apie fotografę taip pat skamba kaip įspėjimas: „Duoti fotoaparatą Diane Arbus, tai lyg įdėti kovinę granatą vaikui į rankas.“
Deja, tai jau praeitin nugrimzdusių laikų dvasios smelkiami samprotavimai. Šiandien nuo ryto ligi vakaro brukamas seksualinis ir smurtinis ekshibicionizmas tapo kasdienybe, atbukinusia gebėjimą jaudinti arba imti į širdį svetimą skausmą. Estetinis meno poveikis agresyvumo ir fiziologizmo užvaldytai modernių kūrėjų vaizduotei vis sunkiau suvokiamas, o žiūrovų atmintyje vis labiau išsitrinantis dalykas.
Laikraštyje „Washington Post“ radau Davido Segalo straipsnį, kuriame aprašomos Diane Arbus pozavusių žmonių istorijos. Ypač įdomu buvo pasiskaityti apie Castellucciui įkvėpimą sukėlusį maniakišką išraišką nutaisiusį berniuką su žaisline granata rankoje. Tai Colinas Woodas, penkiasdešimtmetis draudimo agentas, gyvenantis Glendeile, Kalifornijoje. Tuo metu, kai vaikščiodamas su aukle po Niujorko Centrinį parką sutiko fotografę, jam buvo septyneri.
Bet įdomiausia, kad fotografė, kaip ir Castelluccis, šią idėją surežisavo. Straipsnyje rašoma, kad Colinas Woodas neabejoja  vaipęsis prieš aparatą Diane Arbus įkalbėtas, kadangi neprašytas niekada nebūtų taip elgęsis. Jis mano, jog mėgdžiojo veido išraišką, nusižiūrėtą iš labai tuo metu mėgtų filmų apie karą. Visose kitose nuotraukose Colinas – paprasčiausias vaikas.
Apie savo ne itin šlovingą išgarsėjimą Colinas Woodas sužinojo būdamas keturiolikos, kai įseserė pastebėjo nuotrauką knygoje. Pirma į galvą šovusi mintis buvo: „Didelio čia daikto.“ Paskui nuotrauką aptiko parengiamosios mokyklos Rodo saloje bendraklasis ir prikabinėjo kopijų visoje mokyklos teritorijoje. Colinas Woodas jautėsi baisiai pažemintas. Tai prisimena ir jo bendramoksliai. Joks paauglys nebūtų troškęs šitokios šlovės. Vėliau Woodas daug metų dirbo su savo tėvu, Sidney’u Woodu, profesionaliu tenisininku, išbandė ne vieną profesiją, Los Andžele paragavo aktoriaus duonos. Pamažu Woodo požiūris pasikeitė. Dabar jis jau patenkintas į fotomeno analus patekusia nuotrauka. Negi nesidžiaugsi, kai esi aprašinėjamas, filmuojamas, kai apie tave sužino net Lietuvoje. 2005 m. ši nuotrauka buvo parduota aukcione už 408 000 dolerių.
Pasiskaitinėjau ir apie vaikų įtraukimą į spektaklius suaugusiesiems. Maskvoje kritikų genetiškai genitališku pavadintam spektakliui „Genezė“ Castellucciui vaikų išsinuomoti nepavyko. Turėjo atsivežti savus. Europoje didesnių ar menkesnių triukšmelių taip pat būta. Vilniuje režisierius jokių vargų nepatyrė. Tiesa, vaiko teisių apsaugos kontrolierė Edita Žiobienė praleido progą patylėti ir parašė, kad, jos nuomone, vaikų dalyvavimas prieštaringai vertinamame spektaklyje gali sudaryti prielaidas vaiko teisių pažeidimui, o spektaklyje pateikiama informacija gali daryti neigiamą poveikį vaikų fiziniam, protiniam, dvasiniam ar doroviniam vystymuisi. Tačiau „Sirenų“ festivalio komunikacijų vadovė Kristina Savickienė tvirtai pareiškė, kad spektaklyje dalyvavę privačios teatro studijos vaikai ir visi tėvai pasirašė sutikimą juos išnuomoti. Ką gi, lauksime vaikų prisiminimų.
Kažin, ar nedviprasmiškoje „Skaistyklos“ pedofilijos scenoje, kai tėvas prievartauja sūnų užkulisiuose, bet žiūrovai viską girdi, prievartaujamąjį irgi vaidina vaikas?
Pagrindiniu savo estetikos šaltiniu Romeo Castelluccis laiko Matthew Barney’o 1994–2002 m. Amerikoje sukurtą „Kremasterio ciklą“ (Cremaster cycle). Tai meno projektas arba „uždara estetinė sistema“, kurią sudaro penki pilnametražiai filmai, taip pat fotografijos, piešiniai, skulptūros ir instaliacijos. Jos konceptualus pradinis taškas – kremasterio raumuo, kurio pirminė funkcija yra vyro sėklidžių-kapšelio pakėlimas ir nuleidimas, atsižvelgiant į temperatūros pokyčius.
Teatro sceną puošiančiam-teršiančiam obsceniškumui Castelluccis yra iš anksto parengęs paaiškinimą. Apie smurtą, žudynes, prievartą – pagrindines tragedijos varomąsias jėgas – tūkstančius metų teatro scenoje būdavo tik kalbama, o jei rodoma, tai ne tiesmukai, o pasitelkiant pačias įvairiausias meno priemones, tik ne primityvų natūralizmą, taigi, anot Castelluccio, viskas likdavo tamsoje. Nuo dvidešimto amžiaus vidurio sceną užplūdusias nešvankybes atvykėlis genijus pavadina tamsos priešybe – akinama blykste. Jos apspangintas žiūrovas taip pat nieko neturėtų matyti – šviesos per daug!
Panaši metamorfozė ištiko ir žodį. 1914 metais po Bernardo Shaw „Pigmalione“ Elizos Dulitl ištarto – šiandienos ausims nekaltų nekalčiausiai skambančio – bloody (velniškas, prakeiktas) –­ kuriam laikui buvo uždarytas Londono teatras. Po Didžiojo Keiksmų Sprogimo šeštame dvidešimto amžiaus dešimtmetyje š raide prasidedantis žodis užpildė visatą, jį vartoja visi, visąlaik, jo pilna visur. Pažanga tai ar nuopuolis? Kad „neužsikruštume negyvai“, paklauskime kasdien pasaulį apžvelgiančio Artūro Račo. O jis mums atsakys: „Švento“ nėra nieko. Arba –­ viskas. Bet kiekvienam savaip.“
Šių eilučių taip pat nebūčiau parašiusi be įkvėpimo. Įsijungti į ginčininkų chorą paskatino šiųdienę gyvenimo dvasią atspindintys straipsniai mūsų spaudoje. Viename pasakojama, kad į paskutinį – skausmingą, savižudybe pasibaigusį pokalbį su žmona, scenografe Jūrate Paulėkaite, Nacionalinio teatro direktorius Martynas Budraitis atsivedė ir naująją „draugę“. Kitame straipsnyje režisieriaus Oskaro Koršunovo mama tvirtina, kad jos sūnus pirma meta įprastą „draugę“, o tik tada įsitaiso naują arba grįžta prie panaudotos.
Net neabejoju, kad mūsų korifėjai nušluostys nosį kristofobui Castellucciui ir teatro sceną sudrebins tokia obsceniška idėja, kad italas nagus nusigrauš, o nešvankybes surinks ir širdyse išsineš žiūrovai.
Juk turim avangardinę publiką, nekenčiančią bažnytiniais smilkalais atsiduodančių moralės žandarų – sondeckių, beresnevičių, stoškų, juozėnų, tvirtinančių, kad laisvai veikdamas asmuo yra visiškai atsakingas už savo veiksmus, todėl svarbu žinoti laisvės ribas.
Nestokojam mylinčių meeeeną reliatyvios moralės šventyklų vaidilučių – sabaliauskaičių, vasiliauskaičių, žigelyčių, žukaityčių, kasryt savo kūną iškvėpinančių... patys nesunkiai įspėjat, kuo.
Džiaugiamės skaitydami: „Štai italų konceptualaus meno atstovas Piero Manzoni dar 1961 m. pagamino 90 maždaug 30 g sveriančių skardinių dėžučių, ant kurių užrašė: „Menininko šūdas. Pagaminta ir supakuota 1961 m. gegužę.” Skardinių turinys iki šiol lieka paslaptis. Prieš porą metų viena tokia dėžutė „Sotheby’s” aukcione parduota už 124 tūkst. eurų“.
Diena dieną moko – SHUDAI BRANGZZ!!!
Vien nuo tokios minties apima įkvėpimas! Jį – buvau įsitikinusi –­ valdo kvėpavimas. Juk ir žmogaus gyvenimas prasideda pirmu oro įkvėpimu ir baigiasi paskutiniu atodūsiu – iškvėpimu.
Bet žemė išslydo iš po kojų, perskaičius internete apie jogą, turinčią metodą – kvėpavimo techniką, padedančią sielai susilieti su Dievu: įkvėpimas – griaunamasis procesas, o iškvėpimas –­ tai kūryba.

1 http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-10-11-alma-braskyte-ka-veiksi-dieve-jei-numirsiu/89180
2 http://www.washingtonpost.com/wp-dyn/content/article/2005/05/11/AR2005051102052.html
3 Interviu su Colinu Woodu ir jo prisiminimai, kaip jį fotografavo Diane Arbus, pateikiami BBC dokumentiniame filme „The Genius of Photography“.
4 http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/edita-ziobiene-vaiku-dalyvavimas-italu-rezisieriaus-romeo-castellucci-spektaklyje-gali-jiems-padaryti-neigiama-poveiki-56-261729
5 http://maldoror-is-dead.blogspot.com/2010/12/grimaces-of-hell-in-paradise-emptiness.html
6 Artūras Račas. Juodaskvernių bakchanalija: UŽSIKRUŠKITE. Geriausiai – negyvai. http://racas.lt
7 http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/lzigelyte-ismatos-nelieciami-simboliai-ir-vargana-israiskos-laisve.d?id=59641633
8 http://lt.wikipedia.org/wiki/Pranajama