„Anė iš Žaliastogių“. Tomo Stasevičiaus nuotrauka
„Anė iš Žaliastogių“. Tomo Stasevičiaus nuotrauka

Bronzinis Juozas Miltinis turėtų būti patenkintas: patogiai koja ant kojos atsisėdęs pačiame scenos viduryje – ant granitinio sukamojo rato, dešinę ranką laisvai atmetęs atgal už kėdės atkaltės, kaire spausdamas knygą jis akivaizdžiai medituoja – galva pasukta į nykų daugiaaukštį viešbutį, pastatytą jo epochoje, bet aplink maestro atsivėrę tiek erdvės, kad tos jo vizijos turėtų būti itin vaisingos, šelmiškos, gerai sukomponuotos. Reikia manyti, kad be pono Mefistofelio žinios nuo jo vardo Panevėžio teatro nė plaukas nenukrenta –­ tiesiog maestro pamokos ilgos ir sunkios...

Juozo Miltinio dramos teatro fojė iškerojęs didelis medis stikliniais lapais, keliose ekspozicijose – vaikų darbai su spalvotu stiklu ir fotoparoda, skirta panevėžiečiui kino režisieriui R. Vabalui. Dėl vaikų dėmesio Panevėžyje varžomasi – šalimais, senamiestyje, esančiuose teatre šeimai „Menas“ (puikiose seno kino teatro patalpose) ir Lėlių vežimo teatre irgi dega langai. Tokia realybės slinktis – aplink mažiau mokyklų, mažiau šeimose tėvelių ir mamų, daugiau gyvų kontaktų teatre.

Panevėžio dramos teatro mažojoje scenoje Antanas Gluskinas inscenizavo kanadiečių klasikės L. M. Montgomery (1874–1942) romaną „Anė iš Žaliastogių“, iki šiol itin skaitomą dešimtmečių. „Tikra“ istorija ir spektaklį padaro „tikrą“. Pirmiausia dėl literatūrinio pagrindo, šnekamosios literatūrinės kalbos (knyga versta V. Alksnėno) sceninė istorija važiuoja kaip sviestu patepta. Pats M. Twainas gyrė kolegės sukurtą ekspansyviąją Anę ir lygino ją su Alisa, vėliau iš šito portreto, matyt, daug bus išmokusi ir Pepės Ilgakojinės autorė A. Lindgren.

Anželikos Šulcaitės scenografinis peizažas, namai ir kambariai, keliai ir liepteliai, sukalti iš paprasčiausių lentų, nuo pirmų pajudėjusių „kadrų“ priminė „Dogvilį“ su jo susigulėjusia sankloda ir atvykusia kitokia N. Kidman heroje (bet čia, matyt, tik žiūrovo fantazija). Palubėse  iškabinti mergaitiški nėriniai, lėliški skudurėliai atliko tik dekoratyvų vaidmenį, prie nelėliško Anės charakterio nelabai tiko; neindividualizuoti, pernelyg išlyginti pasirodė ir jaunų aktorių kostiumai – tiesa, atvirukinės „retrobarbinės“ stilistikos gal mėginama laikytis sąmoningai (teatras prie programos išleido ir spec. atvirukus), nes tokių manierų trokšta dabartinės žiūrovės.

Tačiau Montgomery Anė nenori ir negali būti šiandieninė norminė Barbė. Labiausiai tai priklauso nuo talentingos aktorės Ingos Jarkovos – matytame spektaklyje (lapkričio 17 d.) ji išsyk „paėmė aukštą natą“, dramatizmo toliau ne tiek daug liko, tereikėjo vaidinti švelniai komiškas situacijas. O juk Anės ankstesnio, ikisceninio gyvenimo istorija gali lygintis su Džeinės Eir. Manau, einant prie dabartinių vaikų nereikia vengti tamsių, tarsi tik suaugusiesiems skirtų spalvų (plg. nelengvi vaikų teminiai ar abstraktūs piešiniai).

Greta Anės ypač tiksliai, patikimai iš romano persikėlė jos įmotė, Žaliastogių šeimininkė Merilė (akt. Eleonora Koriznaitė). Kiti personažai kiek priminė romantinio baleto atlikėjus, nelabai išsitenkančius mažosios scenos dėžutėje.