Valdas Gedgaudas. Balsvėjantys lapkričio titrai

b_200_350_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-23_nr._3403_scanorama_103x180_.jpgPradžioj keletas smulkmenų: belaukiant iškilmingo šiemetės „Scanoramos“ atidarymo seanso, „Forum Cinemas Vingis“ didžiosios salės ekrane tradiciškai mirguliavo festivalio rėmėjų logotipai ir įkyrios reklamos. Viena iš jų atkreipė dėmesį: „Visas repertuaras tavo išmaniajame telefone! Ieškok APP Store ir Google Play!“.
Na va, pagalvojau, kaip gerai – naujosios technologijos pamažu skinasi kelią ir į kino festivalių rinką, rimtas renginys žengia koja kojon su gyvenimu: bus liuks –­ greita, patogu, nereikės kasdien su savimi tampytis katalogo ar ieškot stacionarios interneto prieigos įvykių gausybėje norint pasitikrinti kas, kur ir kada.
Dar tą patį vakarą, grįžęs namo, tartum koks pižonas bakstelėjau į „APP Store“ piktogramą savajame iPhone, pasirinkau sektorių Free ir pabandžiau surast pažadėtąją „Scanoramos“ žemę. Tuščia. Patikrinau ir Paid lauką. Ir ten tas pats. Išdeginta.
Nusijuokiau iš savo kvailumo. Kaip galėjau patikėt tokiu iš pirmo žvilgsnio naudingu ir paprastu dalyku!.. Nori nenori, bet kartais vis vien užsimiršti, kad gyveni chalturščikų ir našarnikų šaly!..
Dar vienas keistas dalykas – atidarymo filmas. Šiuosyk pasirinktas islandų režisieriaus Hafsteinno Gunnaro Sigurðssono ilgametražis debiutas „Bet kuriuo keliu“: du aktoriai, išsviesti už laiko ir erdvės ribų, žymi atšiaurius atšiaurios salos kelius, kala riboženklius ir pasišnekučiuoja apie šį bei tą. Visų pirma apie moteris ir pinigus, be abejo. Statiška, misionieriška, šiaurietiška meditacija.
Specialioje programoje, tarkim, „Naujienos iš Šiaurės“, šis islandų finansų krizės veidrodukas arba, neva, „islandų humoro geizeris“ galėjo sau sėkmingai suktis, būti savo vietoje, bet atidarymui lyg ir norėjosi šio bei to ypatingesnio. O ir rinktis buvo iš ko. Kas vis dėlto lėmė šio gana vidutinio ir, švelniai tariant, kuklaus islandų filmo pasirinkimą „Scanoramos“ atidarymui – mažoji festivalio vadovės daktarės Gražinos Arlickaitės paslaptis.
Aišku tik, kad jeigu lietuvių debiutantas pabandytų panašiu stiliumi pasikapstyti „bet kuriuo keliu“ – kaipmat gautų į skudurus, kaip reikiant, mažai nepasirodytų – ir geriausiu atveju galėtų sau kokį sekmadienį dešimtą vakaro prasisukti neišvėdintoj 3-ioj „Forum Cinemas Vingis“ salėj be jokios reklamos su saujele suinteresuotų žiūrovų.
Arlickaitės elgesys taip pat nestokojo tam tikrų jau tradicinėmis tapusių keistenybių: prieš kiekvieną festivalinio filmo seansą ji narčiai išbėgdavo priešais ekraną ir labai energingai išrėždavo publikai trumpą prakalbą, emocinį instruktažą apie būsimą filmą, bet tai darydavo taip, tarsi į ją būtų nukreipta šimtai televizijos kamerų, fotoobjektyvų, tarsi ji dalyvautų spindulingoje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje, o jai akį merktų Angelina Jolie, Bradas Pittas ar Javieras Bardemas. Nei daugiau, nei mažiau.
Tas neatitikimas tarp pakilios, patosiškos, egzaltuotos reklaminės retorikos ir salėje sėdinčių raukšlėtų, išduobtų lapkričio žmonių, jau susimokėjusių už teisę būti čia ir dabar ir ištroškusių tiesiog kitokio, normalaus kino – nuteikdavo gana dviprasmiškai. Juo labiau, kad Arlickaitė savo ekskliuzyviniuose anonsuose nepasakydavo nieko, ko nebūtų galima surasti „Scanoramos“ kataloge ar festivalio tinkla­lapyje.
„Gero žiūrėjimo!..“ – jau įsibėgėjusi, protekiniais skubėdama salės išėjimo durų link pabrėžtinai žvaliu balsu kiekvienąsyk užtikrintai ir vylingai mesdavo publikai festivalio vadovė. Kiek jo buvo gero, o kiek nelabai –­ sunku pasakyti, bet kad jo buvo daug – tai jau tikrai.
Tokio pobūdžio renginyje „bet kuriuo keliu“ labai nepamaklinėsi. Taip keliaudamas gali patekt į blogą kompaniją, aklavietę, troškių prisiminimų lazaretą. Pasitaiko ir į banketą, žinoma, o ten jau – kaip Dievas duos.
Arba kaip sako Antanas A. Jonynas „Vakaro sutemoj“: „Gali keliauti bet kuriuo keliu / vis tiek prieisi jau regėtą vietą / kas buvo prieš akis jau už akių / ir į akis daug kartų apkalbėta.“
To daugkartinio, nuzulinto „į akis ir už akių“ – ojoj kaip nesinori. Tad reikia gido. Kaip kokiam Dantei Vergilijaus, kad nepaklystum šitame pragariškame kino tvane.
O vyriausiuoju Lietuvos Respublikos kino gidu jau daugel metų dirba Živilė Pipinytė, „7 meno dienose“ reguliariai pateikianti meteorologines ir hidrologines ekranų prognozes.
Šiemet kiek sunkiau europiniuose ir pasauliniuose kino žemėlapiuose besi­orientuojantiems aktyviems ir suinteresuotiems kino mėgėjams ji pasiūlė atkreipti dėmesį į bene keturiolika filmų, ir daugeliu atvejų jos pranašystės buvo pagrįstos ir teisingos.
Gal tik italų „Cezaris turi mirti“ (rež. Paolo ir Vittorio Taviani) ir danų „Užgrobimą“ (rež. Tobiasas Lindholmas) iš rekomenduojamojo Šindlerio sąrašo galima nurašyti į planinius nuostolius ar nenumatytas išlaidas. Pirmuoju atveju, keistas, niekur taip ir nenuvedantis teatras kine. Antruoju –­ neklaužados tie Somalio piratai, išpirką gauna, bet po to vis vien vieną nušauna.
Be abejo, šitai „Scanoramai“ toną davė Michaelio Hanekės „Meilė“ (filmą recenzavome lapkričio 2 d. LM numeryje – red. past.), sklidina sakralinio smurto ir be galo žiauraus švelnumo. Tarp kitko, pasaulinė sveikatos organizacija meilę yra pripažinusi kaip ligą ir įtraukusi ją į oficialų ligų registro sąrašą. Meilė pažymėta kodiniu numeriu F63.9 ir apibūdinta šitaip: „Nepatikslintas įpročių ir potraukių sutrikimas.“ Bet apie tai kada nors filmą būtinai sukurs Janina Lapinskaitė.
O ką lietuvių dokumentininkai myli šiandien, kokie jų dabartiniai potraukiai ir įpročiai?.. Režisierių Maratą Sargsyaną („Tėvas“, 60 min., 2012, Lietuva, prodiuseriai „Just a Moment“) domina tėviškos meilės anomalijos.
Filmo centre – legendinis septyniasdešimt vienerių metų amžiaus nusikaltėlis –­ vagis, zekas, reketininkas Vidas Zenonas Antonovas, daugiau kaip dvidešimt metų atsėdėjęs penkiolikoje kalėjimų, o dabar atokiame kaimelyje įkūręs „šventąją šeimyną“: vaikų gamybos kombinatą, fabrikėlį, kompleksą, norintis pagerinti savo senelio rekordą, pasigaminti bent aštuoniolika atžalų, siekiantis tapti seniausiu tėvu Europoje. Biblinis senis.
Iki rekordo dar toloka – vaikų kol kas tik dešimt, vienas iš jų naujagimis. Yra problemų – žmona negaluoja, tad gamybos procesas sutriko. Bet optimizmo šiuo atžvilgiu Antonovui nestinga – pasportuoja jis, pagulinėja, išpažįsta sveiką gyvenimo būdą. Paatvirauja, kad rekordo galbūt ir nepasieks, „no stremitsa k etomu nado!..“.
Apie tai, kad tie vaikai – tik trąšos, kad valdiškos pašalpos už juos galbūt yra pagrindinis šios gana siurrealistinės šeimos pragyvenimo šaltinis – filme nė žodžio. Režisierius stebi Antonovą, o Antonovas –­ režisierių. Šiurpi stebuklinė lietuvių liaudies pasaka, kurios centre, pasak filmo anonso, laiminga ir mylinti šeima. Kas kitas –­ Henrikas Daktaras, Sigitas Gaidjurgis, Panevėžio tulpiniai?.. Juk jie turbūt irgi myli vaikus.
Po filmo, didžiosios „Forum Cinemas Vingis“ salės avanscenoje pasirodžius gyvam ir sveikatingam Antonovui, nugriaudėjo audringi plojimai. Nieko nuostabaus. Tauta myli savo didvyrius.
O režisierė Marta Dauliūtė („Antra klasė“, 53 min., Švedija Lietuva, prodiuserė Elisabeth Marjanović Cronvall) myli emigrantus, paprastus Lietuvos bernus –­ geriančius, besikeikiančius, plušančius sočios Švedijos miškuose.
„Aš esu vaikinas iš Kauno rajono, vertas milijono“, – išpyškina tiesiai į kamerą vienas iš filmo herojų ir priduria: „Pusė Lietuvos tą patį šūdą kabina.“
O režisierei vis maga sužinoti, ar neskaudu jam, kad jis antrarūšis, pigesnis, kad jam už juodą darbą mokama mažiau nei, pavyzdžiui, norvegui ar švedui.
Aišku, kad ne, o jeigu ir taip – tai nieku gyvu neprisipažins, o jei, neduok Dieve, labai jau įsisopės – santykius visada galima išsiaiškinti kumščiais.
Pasimušti, eiti ristynių vylingai kviečiama ir režisierė su operatore, beje, jos kviečiamos net prigulti šalia besiilsinčių vyrų prisiekiant, kad nieko blogo joms neatsitiks, kad jų nei pirštu niekas nepalies. Tiesiog pagulės, apramins įkaitusį vyrišką kraują, ir tiek. Bet nesigula filmo kūrėjos, nors tu ką, taip sakant, kol kas labiau myli save dokumentikoje, o ne atvirkščiai. „Antra klasė“ tiesiog sprogsta nuo tiršto, kaimiško, primityvaus filmo kūrėjų ir herojų flirto.
Gerą „Antros klasės“ ekraninio laiko gabalą suryja filmo herojų prašymai jų nefilmuoti ir patikinimai, kad jie neturi (nežino), ką pasakyti. Iš tiesų šventieji filmo herojų svajonių trikampiai nuginkluojamai paprasti – mašina, butas, gerai dar būtų ir šeima, o kas toliau, už posūkio –­ jau nežinia. Tikriausiai pjūklas ir miškas.
Taip, jie tikrai antrarūšiai (ar tai ir reikėjo įrodyti?) egzilinio-dokumentinio M. Dauliūtės vaikų darželio auklėtiniai.
O Lina Lužytė („Igruški“, 60 min., 2012, Lietuva, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė) meilės ieškoti keliauja į Žlobiną, kur visi – ir dideli, ir maži – siuva žaislus, kuriuos pardavinėja pravažiuojančių traukinių keleiviams.
Rimtas kinas. Orveliška dokumentika. Juokinga ir graudi, linksma ir neišpasakytai liūdna, pilna pelių, zuikių, krokodilų, beždžionių, meškinų, liūtų ir visokių kitokių nenusakomų elektrinių spalvų žiauriai pūkuotų gyvūnų. Tikra. Nesušukuota, rupi, šiurkštoka, nenulaižyta, nenuglaistyta. Atstumianti, gąsdinanti, negraži. Bet su smagiu vėjeliu.
Atrodo, nieko nevyksta, regis, tik smulkmenos, tik beveik nejuntami, nematomi režisūriniai prisilietimai-sutapi­mai – bet mažo Baltarusijos miestelio gyvenimo skerspjūvis kaip ant delno. Nes pagaminta su meile, su gera keliamąja montažo galia.
Beje, L. Lužytė šiuo metu rengiasi ilgametražiam vaidybiniam debiutui daug žadančiu makabrišku pavadinimu „Ar tu mane myli“. Ką gi. Meškiukų gal ir nebe, bet lavonų, tikėtina, bus.
„Meilė išdygo priešais mus, kaip skersgatvyje iš po žemės išdygsta žudikas, ir išsyk pervėrė mus abu!“, – taip apie meilės prigimtį „Meistre ir Margaritoje“ rašė Michailas Bulgakovas. Ar gali būt kas nors baisiau?.. Nes meilė sutrypia, meilė nepalieka vilties, meilė išniekina urzgiant šventiesiems Leoso Caraxo motorams. Ir atsitikt taip gali kiekvienam ir nebūtinai „Scanoramoje“.

„Už kalvų“
„Už kalvų“
Rumunų režisierius Cristianas Mungiu savo filme „Už kalvų“ su meile eksperimentuoja atokiame vienuolyne – tiesiog nukryžiuoja ją ant paskubomis iš lentgalių sukalto krucifikso, numarina, nugalabija, bandydamas išvyti iš jos piktąsias dvasias, išvaryti šėtoną, ją pačią iš jos pačios. Lėtai ir kankinamai.
Pasibaigus ritualinei egzekucijai į vienuolyną atvyksta du rūškani uniformuoti tyrėjai pasidomėti, išsiaiškinti, kas gi čia, po velnių, įvyko. Vienas iš jų, lyg tarp kitko, abejingai paklausia: „Kodėl kryžius taip dvokia?..“ Vienuolių pulkelis nuolankiai sugagena: „Mes ją prausėm kiek galėjom!..“ Ir viskas. Tik kurtus perforatoriaus kalenimas į šlapią pavakario asfaltą sustingusio, nuščiuvusio Viešpaties sankryžoj. Tik varvanti lėtai rudeninio sniegpurvio drūžė išilgai priekinio automobilio lango stiklo.
M. Hanekė šiuo klausimu galbūt ne toks radikalus, bet ne mažiau ryžtingas. Jo „Meilė“ – kondensuotas pasakojimas apie tai, kas įvyksta po to, kai laikas mylėti baigiasi, užgriūva nieko gero nežadančios meilės sutemos, paliatyvinė slaugomosios aistros ir letalinio prisirišimo amžinybė: insultas, invalido vežimėlis, dar vienas insultas, lova, švelnūs žodeliai-šaukšteliai, išvarymo-išganymo pagalvė mylimojo rankose, tamsa, keletas vangių traukulių, vanduo iš čiaupo, tuščiuos namuos raišuojantis balandis, niekur nebenorintis skristi. Ir šiek tiek tyraširdiško Schuberto, nurenčiamo tartum kirviu. Sprangi kiaura tyla. Ir traškanti, sutraiškanti tuštuma juodoj nakty ekrano. Balsvėjantys lapkričio titrai.   

Komentarai  

 
+1 -1 #4 Aušra 2012-12-01 15:38
smag apzvalga. Aciu
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #3 m. 2012-12-01 14:22
Manau, kad autorius V.G. turi aukštos prabos skonį. Nors jo visokie "išsidarkymai" kartais man nelabai patinka, bet vis tiek jis man autoritetas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #2 šiaip 2012-11-29 08:34
Graži apžvalga. Dekui
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 kertukas 2012-11-28 22:51
Nesutinku dėl danų UŽGROBIMAS. Jokiu būdu ne „nuostolis" ar „išlaidos".
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_254_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-23_nr._3403_2012-11-23_nr._3403_virselis.jpg

2012-11-23 nr. 3403

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai