Tojana Račiūnaitė. Lukiškių Dievo Motinos ikona

Šių metų lapkričio 13 d. buvo pristatyta Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo cent­re 2008–2012 m. restauruota Lukiškių Dievo Motinos ikona. Nuo lapkričio 20 d. atvaizdas eksponuojamas Vilniuje, Bažnytinio paveldo muziejuje, jam skirtoje paro­doje. Nuo XVII a. paskutiniojo ketvirčio stebuklais garsėjęs Marijos paveiks­las vėl susilaukė dėmesio, tik šįkart kaip meno kūrinys – seniausias iš žinomų Lietuvoje molbertinės tapybos paminklų. Šiame straipsnyje noriu papasakoti apie savo pažintį su šiuo kūriniu.

„Mistinis fontanas“ ir santykio su atvaizdu istorija

„Mistinis fontanas, trykštantis iš Švenčiausiosios Mergelės Marijos paveikslo, esančio dominikonų ordino lietuviškosios provincijos Vilniaus Lukiškių Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje...“ –­ tai knygos, kuri tapo savitu atspirties tašku pastarųjų metų Lukiškių Dievo Motinos atradimo istorijoje, pavadinimo pradžia. Meno istorikų ryšiai su jų tiriamais paminklais klostosi įvairiai, dažnai impulsą gilintis į kūrinio esatį ir joje slypinčią istoriją suteikia jo vaizdas, išvaizda, „akių kontaktas“. Tačiau šiuo atveju atsitiko kitaip, mano pažintis su Lukiškių Dievo Motinos atvaizdu prasidėjo nuo žodinės „mistinio fontano, trykštančio iš paveikslo“ metaforos.
Knygoje pasakojama, jog Dievo Motinos ikoną iš „Maskvos karų“ atsivežė LDK artilerijos generolas, Lazdijų seniūnas Motiejus Korvinas Gosievskis (?–1683). Po Motiejaus mirties Seinų dominikonų vienuolyne mokęsis jo sūnus Vincentas, paskatintas dominikonų tėvo Fabijono Biežanovskio, Dumblių dvare buvusią ikoną atidavė Seinų dominikonams. Vienuoliai jau turėjo stebuklais garsėjančią Marijos statulėlę, todėl ikoną 1684 m. dovanojo Vilniaus Šv. Pilypo ir Jokūbo dominikonų vienuolynui.
Pagrindinį 1737 m. dominikono Remigijaus Smiarovskio parengtos ir Vilniaus jėzuitų spaustuvėje išleistos knygos turinį sudaro nuo 1684 iki 1689 m. fiksuoti 176 Vilniaus vyskupo Kazimiero Konstantino Bžostovskio pripažinti stebuklai. Įdomu, kad ši stebuklų knyga išleista praėjus beveik penkiems dešimtmečiams nuo paties stebuklų fiksavimo proceso, tuomet, kai Lenkijoje ir LDK jau buvo prasidėjęs stebuklingųjų atvaizdų karūnavimo laikas (1712 m. karūnuotas Čenstakavos, 1718 m. – Trakų, 1732 m. –­­ Vilniaus Šv. Mykolo arkangelo bažnyčios Švč. Mergelės Marijos atvaizdas), o knygos išleidimo iniciatorius –­ Boguslavas Korvinas Gosievskis –­­ Smolensko, Seversko ir Černigovo vyskupas, Vilniaus kapitulos prelatas, Ašmenos klebonas, kuris, kaip rašoma stebuklų knygos titule: „pastoralo mostu, – kaip tvirta užtvara ir apsauga visai LDK-ei nuo Marso liepsnų, Palemono sostinei nuo padažnėjusių gaisrų, kad garbindamos minėtąjį paveikslą būtų atvilgytos sudiržusios žmonių širdys, – iš po spaustuvės preso į dienos šviesą išvedė.“ Taip, galima sakyti, kad vienas Gosievskių giminės atstovas atgabeno ikoną, o kitas Vilniaus dominikonų puoselėjamą jos gerbimą išgarsino ir užtvirtino.
1. Lukiškių Dievo Motinos ikona prieš restauravimą. 2.Skydas iš dviejų liepinių lentų, kuriame matyti kirvio ir skobimo įrankio pėdsakai. 3.  Ikona apšviesta ultravioletiniais spinduliais.  4.Ikonos rentgeno nuotraukaStebuklų knygos teikiamos medžiagos pagrindu aiškinausi, pagal kokius principus paliudyti stebuklai grupuojami į penkias dalis – „mistinio fontano sroves“. Paaiškėjo, jog penkios srovės sietinos su penkiomis Kristaus žaizdomis ir simboliniu Marijos atstovavimu žmogiškajai Viešpaties sūnaus prigimčiai. Pagal vietovių paminėjimus bandžiau rekonstruoti Lukiškių Dievo Motinos stebuklų patyrimo topografiją. „Mistiniame fontane“ aprašoma 20 atvejų iš Ašmenos, 18 iš Vilniaus, 9 iš Trakų, 7 iš Lydos ir 7 iš Kauno, 5 iš Žemaitijos, 4 iš Minsko, taip pat liudijama apie stebuklus patyrusius žmones iš Radviliškio, Biržų ir Kėdainių, iš Slanimo, Polocko, Mstislavlio, Gardino, Medilo ir kt. vietovių. Galima teigti, kad Lukiškių Marijos stebuklai apima visą LDK teritoriją ir nusidriekia į rytus už jos.
Fiksuojant stebuklų aprašymuose paminėtas ligas, buvo galima konstatuoti, jog „sunki ir mirtina liga“ paminėta 47 kartus, apakimas ir akių ligos – 40, paralyžius – 19, nesveikos kojos – 15, silpnaprotystė, apsėdimas – 14, kaltūnas – 11, karštinė – 11, prisikėlimai iš mirties –­­ 8, nuomaris (epilepsija) –­ 5. Paskelbus straipsnį, Lukiškių stebuklų knygos teikiamais medicinos istorijos duomenimis susidomėjo neurologijos specialistas, daktaras Valmantas Budrys, kuris atlikęs tyrimą padarė išvadą, jog didžioji aprašytųjų ligų dalis – neurologiniai ar neuropsichiatriniai sutrikimai, anot jo, „būtent šios ligos dažniau nei kitos pasižymi išoriniu dramatizmu ar yra įgavusios simbolinę reikšmę“.
2000–2002 m. studijuodama šią stebuklų knygą, domėjausi ir pačiu atvaizdu, jis jau buvo „sugrįžęs“ iš Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios į 1992 m. atšventintą Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčią. Tuomet kun. Jonas Dominykas Grigaitis man parodė atkurtame dominikonų vienuolyne saugomą atvaizdą, leido jį nufotografuoti. Tačiau savo straipsnyje, kuris buvo publikuotas 2002 m. Vilniaus dailės akademijos darbų 25 numeryje, tegalėjau konstatuoti: „Kūrinyje akivaizdus dviejų stilių ir kultūrų susidūrimas: Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus figūrų ir fono vaizdavimas atitinka plokščią ir schematišką ikonos struktūrą, o jų veidai ir rankos – priklauso jau kitai, vakarietiškai vaizdavimo sistemai“ (...) „Neturint rentgeno nuotraukų ir pigmentų analizės, sunku šį paveikslą datuoti, rekonstruoti jo tapybinio kitimo eigą, pagrįsti kūrinio kilmės versiją. Tad Lukiškių Dievo Motina kaip meno kūrinys lieka nebyli.“

Kūrinio restauravimas ir pažinimas: kai neregima tampa regima

2008 m. liepos pabaigoje Lukiškių Dievo Motinos atvaizdą broliai dominikonai atvežė į Lietuvos dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centrą. Po penkerių metų prie Lukiškių Dievo Motinos temos grįžau ir aš. Tyrimo tema ta pati, tačiau objektas visiškai kitas – ne knyga apie žmonių gyvenimuose dalyvavusį atvaizdą, bet pats laiko paveiktas ir įvairias epochas išgyvenęs atvaizdas –­ atvežta ir katalikų bažnyčioje kultine tapusi ikona.
Restauratoriaus dirbtuvėje iš esmės pasikeičia kūrinio gyvenimas: jis tampa atviras pažinimui ir kartu labai pažeidžiamas kaip bejėgis ligonis ant operacinio stalo. Regima, liečiama ir analizuojama jo materija iškelia jo prigimties arba sukūrimo atitinkamu laiku atitinkamoje vietoje klausimą. Tai pats įdomiausias ir galbūt esmingiausias kūrinio istorijai klausimas, tačiau artėjant prie jo reikia atpažinti ir įvardyti įvairias pirminę kūrinio išvaizdą keitusias „istorines dabartis“ ir jų pėdsakus, pavyzdžiui, pažeidimus, kurie atsirado, kai prie atvaizdo būdavo tvirtinami aptaisai, kalami malones liudijantys votai, ar užtapymus, kai apnykus senajam tapybos sluoksniui Marijos ir Kūdikio Jėzaus veidai būdavo grimuojami storasluoksne aliejine tapyba.
Šiame straipsnyje nedėstysiu visos restauravimo ir jį lydėjusių parengiamųjų fizikinių ir cheminių tyrimų eigos. Restauratorė Janina Bilotienė kada nors nuosekliai aprašys užtapytos ikonos atidengimo istoriją. Čia tik trumpai išdėstysiu, kokias tyrimų kryptis inspiravo kūrinio restauravimo procesas.
Pirmiausia buvo atlikta ikonos pagrindo ir jo fizinės prigimties analizė. Tyrimai parodė, jog ant liepinių lentų (dažniausiai sutinkamų ikonų tapyboje) tapyta tempera. Lentų nugarinė pusė apdorota kirviu, grubokai, kaip būdavo būdinga XI–XVI a. ikonoms, nes nuo XVII a. medis imtas apdoroti kitais įrankiais. Lentų storis –­ 4,3–4,5 cm, būdingas Vidurio ar Šiaurės Rusijos mokyklai, nes ukrainietiškos ir baltarusiškos ikonos daugiausiai yra 2–3 cm storio. Dalios Panavaitės atlikti cheminiai tyrimai paro­dė labai gryną kreidinį gruntą, apatiniame tapybiniame sluoksnyje aptikta baltyminės kilmės klijų (liudijančių, jog buvo tapyta kiaušinio temperos technika), geltonos ir raudonos ochros, mėlyno indigo ir juodųjų suodžių pigmentų, gryno aukso pigmentų. Taigi pirmoji tyrimų kryptis: kūrinio materijos tyrimai.
Antrąją, išplaukiančią iš pirmosios, įvardyčiau atvaizdo struktūros tyrimų kryptimi. Kūrinį tiriant, rentgeno spinduliais autentiška veidų išraiška per užtapymo sluoksnius buvo neįžiūrima, tik, kaip teigiama Dalios Panavaitės fizikinių tyrimų aiškinamajame rašte, „galime pastebėti kiek kitą veidų formą ir žvilgsnio rakursą“. Valant vėliausius autentiškos tapybos užtapymus ir atliekant tyrimus infraraudonaisiais spinduliais, pradėjo ryškėti autentiški veidų bruožai. Iš dalies atidengtas užtapytas šviesesnis fonas, aureolės, atidengti labiausiai viršutinio sluoksnio pakeisti Marijos ir Jėzaus veidai ir rankos, po dažų sluoksniu slypėjęs Kūdikio Jėzaus laikomas Šv. Rašto ritinėlis. Tapo įmanu analizuoti ikonos ikonografinį tipą, ieškoti analogų tarp kitų Rusijos ikonų.
1. Madonos veidas prieš restauravimą. 2. Infraraudonųjų spindulių nuotrauka. 3. Restauravimo metu. 4. Po restauravimoNežiūrint to, kad pirmoji rašytinių šaltinių liudijama šio atvaizdo tiksli data yra 1684 m., o stebuklų knygos pasakojime figūruoja karo su Maskva laikas, t. y. XVII a. vidurys, pačios ikonos materija ir atidengtos tapybos stilistika verčia galvoti apie daug senesnius laikus. Deja, nepavyko rasti išsamiau Motiejaus Gosievskio gyvenimą liudijančių šaltinių, tad sunku nustatyti, kokiomis aplinkybėmis, iš kokios Rusijos vietovės ir kurios cerkvės LDK generolas pasigrobė ikoną (ikonų grobimas LDK ir Lenkijos karių buvo traktuojamas kaip jų „išlaisvinimas“, tai specifiškas mūsų regionui būdingas reiškinys). Tačiau atidengtos ikonos regimoji plastinė kalba, jos kompozicija, figūrų siluetai, jų santykis, veidų išraiškos, tapybos pobūdis ir technika leidžia ją sieti su XV a. pabaigos –­ XVI a. pradžios vidurio ir šiaurės Rusijoje žymiausia Maskvos, arba Dionisijaus ir jo aplinkos, mokykla, vadinamuoju „Dionisiškuoju stiliumi“. Ši prielaida gimė neiškart. Porą kartų nuvykusi į Maskvą atidengiamos ikonos nuotraukas rodžiau Grabario vardo mokslinio-restauracinio centro, Kremliaus ikonų tapybos restauracinių dirbtuvių, And­rejaus Rubliovo vardo muziejaus specialistams. Dauguma buvo linkę manyti, jog ikona sukurta iki XVII a., gal net XV a. pabaigoje –­ XVI a. pradžioje, teigdami, jog galutiniam pagrindimui reikia sulaukti restauravimo pabaigos ir visų kartu vykdytų fizikinių-cheminių tyrimų išvadų. Visgi lemtingiausia buvo habil. dr. Levo Livšico konsultacija Maskvos valstybiniame menotyros institute, kelis dešimtmečius ikonų atribucija užsiimantis meno istorikas tarė: „Aš Jums nieko nesakysiu, bet jūs nueikit į Tretjakovo galeriją, į tą salę, kur kabo Dionisijaus „Didžioji Hodegetrija...“

Estetinė patirtis ir istorija: matymas, žinojimas ir sakralumo ilgesys

Lukiškių ikoną su XVI a. pradžios Dionisijaus, arba Maskvos, mokykla sieja Dievo Motinos ir Jėzaus figūrų proporcijos, maforijaus dengiamos galvos ir pečių siluetas, kuris, palyginti su vėlesnėmis to paties tipo ikonomis, yra specifinės formos. Artimi Dionisijaus tapybos mokyklai Marijos veido bruožai: didelių akių, siauros ir ilgokos nosies ir smulkių lūpų proporcijos, stamboka smakro forma. Panašios Jėzaus galvos ir itin smulkių veido bruožų proporcijos, tiksliai atitinka iš Bizantijos Rusijos meist­rų perimtus ikonų tapybos kanonus. Būdingas veržlus Dievo Motinos maforijaus krašto klosčių piešinys aplink veidą, paties veido vos palinkusi padėtis, jo dailus ovalas, santykis su indigo mėlynos spalvos galvos apdangalo linkio linija ir t. t.
Ikonos vaizdinė struktūra grįsta kartote, kanonu, kurio parinkimas iš esmės koduoja jos suvokimo kelią. Todėl ikonos estetika tarsi „išvalyta“ nuo empirizmo, nuo atsitiktinumo tam, kad atvertų archajiškos, „laiko patikrintos“ atvaizdo struktūros spinduliuojamą sakralumo patirties galimybę.
Kiekvienoje garsioje ikonoje slypi jos ikonografinio modelio simbolinė prasmė. Lukiškių Dievo Motinos atvaizdas nutapytas pagal Rusijoje garsios Smolensko Dievo Motinos ikonos provaizdį. Kūdikis vienoje rankoje laiko Šv. Rašto ritinėlį, kita laimina. Marija viena ranka laiko Dievo sūnų, o kita rodo į jį.
Pagal tradiciją Hodegetrijos provaizdis yra paties šv. Luko tapytas Marijos atvaizdas, kuris V a. iš Šventosios Žemės buvo atvežtas į Konstantinopolį ir patalpintas į imperatorienės Pulcherijos pastatydintą šventovę prie Hodegono vienuolyno. Pats Hodegetrijos vardas atsirado IX a. greičiausiai nurodydamas ikonos buvimo vietą Hodegono šventovėje, kurios etimologija savo ruožtu siejama su šventovės vietoje buvusiu gydančiu šaltiniu ir graikiškąja žodžio „Palydovės kelyje“ reikšme. Pagal legendą pati Marija prie Hodegono šaltinio atvedusi du akluosius, kurie plaudami akis jo vandeniu atgavę regėjimą.
Konstantinopolyje Hodegetrija buvo gerbiama kaip miesto saugotoja ir gynėja, jos ikonos buvo kabinamos ant miesto sienų, nešamos karo pergalių procesijose.

1. Kūdikio veidas prieš restauravimą. 2. Infraraudonųjų spindulių nuotrauka 3. Restauravimo metu 4. Po restauravimo

Seniausios Smolensko Hodegetrijos, datuojamos XI a., ikona neišliko, apie ją žinoma tik iš rašytinių pasakojimų. Atvaizdas į Rusiją patekęs 1046 m., kai graikų imperatorius Konstantinas IX Monomachas išleido savo dukrą Aną už Černigovo kunigaikščio Vsevolodo Jaroslavičiaus, dovanodamas ikoną kaip palaiminimą. Po Vsevolodo mirties paveldėjimo teise ikona atiteko sūnui Vladimirui Monomachui. Pastarasis 1101 m. Dievo Motinos garbei Smolenske pastatydino šventovę – Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų soborą, kur perkėlė ir ikoną. Nuo tada graikiškoji ikona imta vadinti „Smolenskaja“. Iš daugybės per šį Hodegetrijos atvaizdą įvykusių stebuklų žymiausias 1239 m. Smolensko išvadavimas nuo totorių. 1398 ar 1400 m. Smolensko ikona buvo pervežta į Maskvą, į didžiųjų kunigaikščių Apreiškimo soborą. Manoma, kad tai įvyko, kai Smolensko kunigaikštis Jurijus Sviatoslavičius, metraštyje vadinamas „Jurga“, bėgo nuo lietuvių ir Maskvos kunigaikščiui paliko iš Smolensko išsivežtas ikonas, tarp jų ir stebuklinga relikvija laikomą Hodegetriją. Kai kuriuose šaltiniuose pasakojama, kad ikoną iš Smolensko į Maskvą atgabenusi Vytauto Didžiojo duktė Sofija. Kitur pasakojama, kad XV a. rusų-lietuvių karuose, Švitrigaila, pereidamas į rusų pusę, Maskvos kunigaikščiui Vasilijui II padovanojęs pagrobtas Smolensko ikonas, tarp kurių buvo ir garsioji Hodegetrija. 1456 m. Smolensko valdovui ir gyventojams prašant, Maskvos kunigaikštis Vasilijus atidavė stebuklingą Smolensko Dievo Motinos ikoną, pasilikęs jos kopiją. Manoma, jog Smolenskui sugrąžintoji galėjo tapti daugybės XV a. pabaigoje Maskvos apylinkėse paplitusių Hodegetrijos tipo ikonų provaizdžiu. Vieną jų turime ir mes – tai Lukiškių Dievo Motina.
Atsidūrusi Vilniaus dominikonų bažnyčioje, ikona niekada nevadinta Smolensko Hodegetrija, „Mistiniame Fontane“ ji vadinama „Gailestingumo Motina“, „Mistiniu malonių šaltiniu“.
Požiūrį į atvaizdą liudija ir kopijos. Pavyzdžiui, XVIII a. Lukiškių bažnyčios fasado freskoje Dievo Motina vaizduojama ne su rudu maforijumi kaip ikonoje, bet su tamsiai mėlynu apsiaus­tu ir raudona suknele, kaip būdinga Vakarų Europoje paplitusiam Romos Didžiosios Santa Maria Maggiore Hodegetrijos tipui. Šiame kontekste norisi prisiminti ir vieną minėtoje Lukiškių Dievo Motinos stebuklų knygoje aprašytą stebuklą:
„Tų pačių metų to paties mėnesio 7 dieną JM-ė ponia Ona Riklickienė, bučiuodama tą paveikslą, pamanė sau, kad jis nėra stebuklingas (o tai todėl, kad jis rusiškos tapybos) – ir štai naujas stebuklas! Dievas ją kaipmat nubaudė sunkia liga, dėl kurios ji prarado žadą. Išnešta iš bažnyčios, aplinkiniams matant tokią aiškią Dievo bausmę, po nemažo laiko tarpsnio kažkiek atsitokėjusi, ji visų akivaizdoje susikrimtusi ir atgailaudama pasipasakojo apie aną savo mintį ir, pripažindama savo nuodėmę bei padarytą klaidą, tos pačios Gailestingosios Motinos paprašė sveikatos, visus ten buvusius įpareigodama josios intencija sugiedoti Angelo pasveikinimą; vos tai buvo padaryta, ji iš karto pradėjo atsigauti. Šitai ji paliudijo prisiekusi.“
Tai vienintelis stebuklų knygoje aprašytas matymo ir tikėjimo ar žinojimo ir tikėjimo konfliktas. Rusiškos tapybos ikona XVII a. pabaigos vilnietei sukėlė nepasitikėjimą. Bučiuodama paveikslą, ji ėmė vertinti ir su stebuklingumo galia sieti jo galbūt atpažintą ar iš pasakojimų žinotą kilmę. Taip atvaizdo tapybos vertinimas (menotyrinis momentas) sutrikdė stebuklais garsėjančio atvaizdo ir tikinčiojo santykį. Ši istorija moko, jog nevalia stebuklingojo atvaizdo laikyti iki galo pažiniu meno kūriniu, nes jo regimybės vertinimas gali sukelti pragaištingą abejonę jo statusu. Ir dabarties atvaizdo teoretikai pripažįsta, jog, kad ir kiek tyrinėtum, ikonos prigimtinė paslaptis, jos skatinamas sakralumo ilgesys neišnyksta, o jų galia „žvelgti“ ir „dalyvauti“ mūsų patirtyje nepaneigiama. Paslaptis slypi jau pačioje atvaizdo struktūroje, ją grindžiančioje estetinės ir istorinės plotmių sąveikoje. Tad, kaip toliau klostysis atidengtos ir naujai atpažįstamos Lukiškių Dievo Motinos istorija, pamatysime.

2012-11-23 nr. 3403

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai