„Rašyme ir kalboje, kaip ir kiekviename santykyje, nieko neasmeniško nėra.“
Dalia Staponkutė

Latvijos kompleksas

b_150_225_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-23_nr._3403_Justina_Petrulionyte.jpgAtsimenu, kai mokiausi Rygoj, tarp mūsų buvo vienas vaikinas iš svajonių šalies – Amerikos. Kartą per pokalbį mestelėjo, esą angliškai šnekam kaip antrokai. Susižvalgėm ir paklausėm jo: „O kiek kalbų moki tu?“ Sutriko amerikietis. Ir pasinėrė į taip mėgstamą bulvių košę, palikęs klausimą atvirą.
Tuo metu mes mokėjom (ar iš dalies mokėjom) tris kalbas: gimtąją, anglų ir latvių. Rusų neskaičiavom, nes paprasčiausiai jos mokėti nenorėjom, priešingai nei 40 procentų rusakalbių gyventojų turinti Ryga.
Latvijoj mane, lietuvę, atpažindavo, bet, ko gero, tik todėl, kad mes kaimynai. Girdėjau, kad lietuvis „Erasmus“ studentas Latvijoj „nesiskaito“. Taigi viskas taip pat toj jūsų... kaip ten... Lietuvoj?!.
Praėjo beveik treji metai tam dideliam mieste. Dabar susipažįstu su dar didesniu – ant penkiolikos salų pastatytu Stokholmu. Iš tiesų, jei jums įdomu, Stokholme aš negyvenu, tik mokausi. Mano gana padorus kambarys su „suneštiniais“, už šokoladą įsigytais baldais yra Upsaloje – ketvirtame pagal dydį Švedijos mieste, apie 70 kilometrų į šiaurę nuo sostinės. Upsalos universitetas – seniausias Švedijoje, apie jį tikros ir netikros legendos sklando jau penkis šimtus metų. Kartais net pati sau pavydžiu pagalvojus, kad galbūt sėdėdamas ant šito paties suo­liuko Linnaeus perskyrė pasaulio gėlytes į dvi lytis. Arba kadaise šitam bare bokalus kilnojo ir Celsius, ir Strindbergas, ir Bergmanas, ir Zennströmas, ir daugybė kitų Švedijos perliukų. Apskritai Upsala –­ amžinas studentų miestas; čia žmonių amžiaus vidurkis, ko gero, neviršija 25-erių, o ir didžioji dalis miesto alsuoja studentiško gyvenimo ritmu (dviračių) bei kvapu (alaus). Aš čia truputėlį pašalinė, bet, pamojavus Stokholmo universiteto studento pažymėjimu ir susimokėjus atitinkamą svečio mokestį (žinoma, tik susimokėjus), studentiško baro durys atsiveria ir man. Kai mojuoju lietuviško universiteto – labai jau ilgai vėpso: Lithu... vaaa?
Mano draugė švedė Johanna sako, kad jos tautiečiai juokiasi iš pasaulio nepažįstančių amerikiečių. Tačiau kai ji pernai pateko tarp mūsų, lietuvių, susigėdo supratusi, kad ir švedai – ne geresni. Taigi, einam šįvakar pašokti, – kviečia draugė po kelių savaičių pažinties, – gros jūsų krašto muzika – Balkanų. Ot, pamojuočiau aš tau lietuviškais pirštukais kaip tie Smorigino paukščiai. Ne balkanai, baltai mes. Sutrinka. Viskas gerai, aš tau papasakosiu.
Pamažu pamažu, ir Johanna jau žino apie Lietuvą. Tik sutinki kitą švedą ir vėl viskas iš naujo. Kaip sako kitas draugas: kai kurie žmonės tiesiog nenustygsta vietoje norėdami parodyti, kaip nieko nežino.
Gerai, jūs sakysit – o kodėl tave tai šitaip stebina? Juk esam maža mažytė šalis.
Ne, iš esmės nestebina. Tačiau šiuo atveju noriu pabrėžti kitą dalyką. Įsivaizduokim: susipažįsti su švedu autobuse, universitete, koridoriuj, bet kur. „So you’ve said you are from Latvia?“ Arba: kepini sau grybus virtuvėj, kuria naudojiesi jau gerą mėnesį. „Do people pick mushrooms in Latvia?“ – pasigirsta balsas šalia čirškiančių grybyčių. Kitą vakarą tarp studentiškų makaronų: „So you probably know Russian, as all Latvians do?“ Arba nueini į biblioteką švedų literatūros istorijos vadovėlio, žiūri, ant vienos lentynos parašyta „Lietuviškai“, užsuki peržvelgt jos turinio. Atitinkamai pagal savo skonį ir žinias įvertini tokias pavardes kaip Kalėda, Malūkas, Jokštaitė, mažutę pakrypusią Staponkutę ir it testamentą įmūrytą Granauską. Padarai išvadas. Ir tada lyg tarp kitko nukreipi žvilgsnį į „Latviski“ lentyną. Ir, aišku, kad ji dvigubai pilnesnė, visa graži nuo tokių pavardžių kaip Ikstena.
Kaip jūs po viso to užplūdusius jausmus pavadintumėt? Latvijos kompleksas, ne kitaip.

Toleruoti negalima diskriminuoti

Aš noriu, kad vaikinas man atidarytų duris ar pasiūlytų panešti krepšį. Tai nebūtina, bet malonu. Johanna nustebusi, nes jai – jokio skirtumo.
Švedija – lygių lyčių šalis. Man regis, žodis „lygus“ šiuo atveju ne visai tikslus. Pastebėjau, kad šioje šalyje deklaruojamas lyčių lygiateisiškumas yra kiek apgaulingas.
Tinkamas ir bent kiek apie Švediją girdėjusiems žinomas pavyzdys – gyvenamo ploto stoka. Stokholme, Upsaloje ir netgi visoje šalyje neįtikėtinai sunku susirasti stogą virš galvos. „Neįtikėtinai“ reiškia, kad studentams tenka gyventi palapinėje arba mašinoje (turintiems palapinę arba mašiną), miegoti bažnyčioje, sporto salėje. (Girdėjau, kad Lunde net mokyklos direktorius pasigailėjo benamio studento ir išnuomojo jam sofą.) „Neįtikėtinai“ reiškia, kad radęs skelbimą apie išnuomojamą 4 kvadratinių metrų patalpą po laiptais, kurioje šviesa išsijungia uždarius duris, o už bendras patalpas, vandenį, elektrą ir internetą turi mokėti atskirai, iš tiesų imi svarstyti, ar nepaskambinus (nuomotojams, o ne kokiai žmoniškumą saugančiai institucijai). Bet tada prisimeni, kad skelbimas, kaip ir kokie 90 procentų kitų, turi prierašą: „Only female candidates“, o tu, benamė, ieškai būsto su draugu. Vyriškos giminės.
Švedija – woman-friendly šalis.

Prirakintas dviratis Lundo studentų miestelyje (2004). Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Prirakintas dviratis Lundo studentų miestelyje (2004). Rimvydo Strielkūno nuotrauka
Norit išgirsti ką nors radikalesnio? 2004-aisiais kairiųjų partija ir jos lyderė Gudruna Schyman siūlė parlamentui svarstyti, ar Švedijoje nevertėtų įvesti „moterų mušimo mokesčio“: kiekvienas Švedijos pilietis vyras, prie visų esamų mokesčių (kurie jau ir taip didžiausi Europoje), turėtų mokėti ir šį, o surinkti pinigai būtų skiriami mušamų moterų reabilitacijai. (Beje, Schyman taip pat siūlė moterims nešiotis peilį rankinuke. Dėl visa pikta, nors tyrimai ir teigia, kad jo neturėti visada saugiau.) Švedai vyrai tuomet ėmę svarstyti, kad galės mušti, jei jau susimokės už tai. Pora šimtų kronų iš vyro kišenės ir mėlynė moteriai į paakį –­ teisėta.  
Viskas gerai, jeigu tik pagal taisykles –­ tai vienas sakinių, gan tiksliai apibūdinančių šią šalį. „Laisvė – kerštas taisyklei“, – šnabžda Staponkutė iš tos pačios lietuviškos lentynos, bet ar įmanoma, kad tų taisyklių gausa ir padaro juos tokius... laisvus? O mes – per maži, per jauni, per daug maištingi. Mažiukai ir šaukiam pasauliui apie savo laisvę jau dvidešimt metų. „I’m from Lithuania!“ Šiuolaikinio vikingo veide tik klaustukai. Ech.
Ta pati tiesi linija vertinant ar aptariant bet kokį klausimą. Visi čia žiūri tiesiai, nes žvilgsniui kryptelėjus gali būti pakviestas suvalgyti tolerancijos sumuštinio (registracija išankstinė). Taip, tolerancijos tema –­ viena populiariausių Švedijoje. Turiu pridėti – atleiskit, bet, man regis, apie tolerancijos stoką jūs kalbat daugiau nei būnat netolerantiški. Johanna savikritiškai sako: tai mūsų nuobodi istorija sukelia impulsus ieškoti problemų. Va, Lietuvos istorija – tai kažkas toookio.
Kai Johanna buvo Kaune (Johanna buvo Kaune!), stebėjosi, kiek pas mus pastatų vaiduoklių ir neasfaltuotų takelių. Pas mus, matai, žmonės kartais spalvina už linijų... (Pavyzdžiui, važiuoja „zuikiu“. O Švedijoj nemačiau nei vieno be bilieto.) Lietuvius maištauti išmokė minėta istorija. Tie pilki sovietiniai monumentai – jos liudytojai. Švedų istorija – daugiau mažiau – ta pati tiesi linija: karalius mirė. Tegyvuoja karalius!..
Norit dar apie taisykles ir lytis? Čia kai kurie žodžiai ar kategorijos neegzistuoja, nes nenorima įžeisti, išskirti. Pavyzdžiui, švedų kalbos daiktavardžių kategorija visiškai nesusijusi su lytimi, daiktavardžiai apibrėžiami priklausymu en arba ett žodžiams. Dar įdomesnė yra įvardžio kategorija, apimanti daugiau nei gramatinius subtilumus. Švediškai jis – han, ji – hon, o jei nori ką nors įvardyti neišskirdamas lyties, gali vartoti neutralųjį hen. Viskas lyg ir paprasta, šiame lygmenyje. Socialiniame – kiek sudėtingiau. Pastaruoju metu švedų šeimose stiprėja tendencija savo vaikus supažindinti tik su pastaruoju, neutraliuoju įvardžiu hen. Siekiant tos pačios tolerancijos. Švedijos spaudoje pasirodė straipsnis apie šeimą, kuri gimusiam vaikui davė Sašos vardą, bet Sašos lyties niekam neatskleidžia. Jie teigia auginantys hen, neskirstydami žmonių pagal kažkokias lyčių, orientacijos, šiuo atveju –­ netgi gramatines kategorijas. Nesiruošiu pateikti savo nuomonės apie lytiškumą, nes tai daug platesnis ir sudėtingesnis klausimas, nei leidžia mano spaudos ženklų limitas. Trumpai tariant, aš tiesiog stengiuosi suprasti Sašos tėvus, bet galvoju: kai šis jų kuriamas apsauginis burbulas susprogs, ką Saša darys? Juoksis ar verks? Kai pasaulis staiga pasirodys daug prieš­taringesnis, negu bandė įteigti tėvai. Ir Johanna sako, kad štai, dabar čia, Švedijoje, viską turi įvardyti neutraliai, – kad tik kieno nors laisvės nepažeistum, švediškos geldelės neužkabintum, – bet jeigu aš noriu būti mergaitė?.. Taigi.

Ir apie geldeles vietoj išvadų

Tad tokie mano pastebėjimai šiandien, po rudenišku ir žemėjančiu Švedijos dangumi. Taip, žiema ateina ir švedai slepiasi savo geldelėse dar giliau nei įprastai. Ar nuo šalčio, ar nuo drovumo, ar nuo tos pačios (ne)tolerancijos. Truputį keista, kai įlipi į traukinį ir matai: eilutė vagone prie krašto susėdusių skandinaviškų geldelių, nosis sukišusių į telefonus. Švyst švyst pirščiukais per „iPhone“ ekraną. O tu tyliai susigėsti, nes kaip tyčia suskamba senutė trys trys dešimt tavo lietuviškoj kišenėj. Ir prisimeni, kad Lietuvos troleibusuose bent girdi kažkokius garsus – seno ūsuočio pūkšėjimą, erzinančią muziką iš tų pačių mandrų paauglių telefonų, bumbėjimą dėl besiritančio žemyn jaunimo, kuris senam žmogui kėdės neužleidžia. Švedijoje kiekvienas sau. Taip keistai.
Pavyzdžiui, nežinau, ar egzistuoja tokia sąvoka kaip „švediškas vaišingumas“, nes švedų vakarėly kepto pyrago paprastai niekas nepasiūlo, o ir kokteilį kiekvienas susimaišo užsukęs už kampo. Čia, turbūt sakysit, visiems žinomo „švediško stalo“ principas, tik ko tada tas stalas už kampo? Tai ir sėdim ant svečiams paskirtos sofos su atsineštu buteliu priešaky, kaip kokie rusai, ir tai tik mane liūdina. Taip, tai daug gilesnis lygmuo – maisto, daiktų stoka sovietmečiu Lietuvoje įdiegė poreikį pa(si)rodyti, jei jau turi – ar tai būtų mėsa, ar apelsinai, ar tualetinis popierius. Tai liūdnas įprotis, bet kartu jis reiškia ir poreikį dalytis, ko paradoksaliai nejaučia švedai – o juk jų mokesčiai, kaip minėjau, didžiausi Europoje!
Galvoju, kaip reaguotų mano močiutė ar bet kuri kita lietuvė močiutė, jei apie tai papasakočiau? Turbūt eitų dar kotletų iškepti, kad užtikrintai sotūs būtume po studentiško pusmečio užsieniuose. Kuriuose viskas kitaip, – kadais girdėjau bobutes Kauno troleibuse taip šnekant.

Bus daugiau