Vaida Pečelionytė. Rudeniniai pasivaikštinėjimai Kaune

b_150_156_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-23_nr._3403_Vaida_Pecelionyte.jpgAnksčiau Kaunas buvo vadinamas mažuoju Paryžiumi, jo didinga architektūra, legendinės kavinės kvietė į miestą – taip ir įsivaizduoju ilgus aristokratiškus pasivaikštinėjimus. Ir dabar jis kviečia – kartais silpniau, kartais taip stipriai, kad net nežinai, ką pasirinkti.
Kauno menininkų namai. Spalio 12 d. stebėjau projekto „AtRasTi“ pasirodymą. Skrajutėje teigiama, kad šis projektas jungia ir profesionalius, ir dar jaunus, eksperimentuojančius menininkus. Tą vakarą negausi publika susirinko pažiūrėti šokio ir poezijos sintezės. Čia klausėmės puikios muzikos ir stebėjome atlikėjų kūnų nebylią kalbą. Pasirodymas „Tu aš“ išsiskyrė gamtos garsų muzika, gyvai atliekama Sauliaus Petreikio fleita ir Petro Lisausko judesio plastika. Kiek tai atspindėjo poeziją, po renginio kiekvienas sau apmąstėme.
Atmintyje mirga ne tik pasirodymų vaizdai, bet ir netikėtai komiškas nuotykis. Atsiimdama paltą, nugirdau antrojo pasirodymo atlikėją skundžiantis, kad publika nesuprato, vis delsė jį apdovanoti aplodismentais. Ne tik negausūs, bet dar ir nesupratingi... Įdomu, kaip sekėsi vilniečiams kitos dienos vakarą?
Kultūrinę veiklą Kaune puoselėja ir Vytauto Didžiojo universiteto menų galerija „101“. Ši erdvė atvira diskusijoms, paskaitoms, parodoms ir taip toliau. Panorau pasižiūrėti, ką kuria austrų šalies jaunimas, tad lapkričio 2 d. nuskubėjau į dviejų menininkių – Gabrielės Edlbauer ir Noëlės Ody darbų parodos „Caprihosenzeit“ atidarymą. Čia, kaip ir menininkų namuose, su publika buvo problemų (dėl to abiejų renginių organizatorės kaltino vargšą penktadienį). Įžengusi nuščiuvau – buvau tik aš ir renginio organizatorės. Net jaunųjų menininkių nebuvo (vėliau pranešta, kad jos vėluos, nes vakarieniauja).
Kol rinkosi kviestinė publika (buvo siunčiami asmeniniai kvietimai), o Aust­rijos menininkės malšino alkį, apžiūrėjau jų rankomis sukurtus dirbinius. Galiausiai ne itin gausiai publikai susirinkus, paaiškėjo asmeninių kvietimų tikslas. Jaunosios menininkės norėjo, kad kiekvienas parodos svečias atsineštų po maišelį su automobilio „Mercedes-Benz“ atvaizdu ir lėkštutę. Už tokį pasiruošimą menininkės pasiūlė tikro austriško pyrago. Šis draugiškas dalijimasis tapo performansu. Nors tokio kvietimo nebuvau gavusi, bet vyno ir minėto kepinio teko paragauti.
Tačiau dirbinių paroda taip ir liko tarp performanso ir vyno gurkšnojimo. Tarsi norėta greičiau parodos lankytojų pilvus pripildyti. Eksponuojami darbai nebuvo pristatyti (renginio skrajutės nepakanka!), nepapasakota, kaip jie kurti. Beje, ir eksponatų nebuvo apstu. Jų būta penkių, todėl erdvi salė liko tuštoka.

Gabriele Edlbauer, Noële Ody. „Caprihosenzeit“. Nuotrauka iš VDU menų galerijos „101“ archyvo
Gabriele Edlbauer, Noële Ody. „Caprihosenzeit“. Nuotrauka iš VDU menų galerijos „101“ archyvo
Pagausinti žinių apie šiuolaikinį meną lapkričio 8 d. nuėjau į „Fluxus ministerijos“ organizuotą diskusiją-paskaitą apie performanso meną. Renginio organizatorės pakvietė du aršius oponentus: vienoje barikadų pusėje sėdėjo Redas Diržys – menininkas, meno streiko Alytuje organizatorius, Alytaus dailės mokyklos direktorius, radikaliojo meno atstovas. Kitoje pusėje Gintautas Mažeikis – filosofas, kultūros teoretikas, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytojas.
Publika susikaupusi laukė įdomiausios dalies – dvikovos. Tačiau nei įkandimų, nei įdrėskimų pašnekovams neliko. Tik renginio pradžioje vienas kitam trumpam įsikibo į atlapus, mat išsiskyrė menininko ir akademinės bendruomenės nario nuomonės dėl meno sąvokos apibrėžimo. Diskusijai-paskaitai įgavus pagreitį, menininkas Redas Diržys nusprendė, kad jam oponento mintys nepatinka, jos jį erzina, todėl daugiau nei pusvalandį klausėmės vien jo monologo.  
Vis dėlto paskaita tikrai įvyko – trumpai apžvelgta visa performanso meno istorija, jo protėviai (fluxus, hepeningas). Kai jau buvo leista įsiterpti ir Gintautui Mažeikiui, išvydome performanso pavyzdį. Alytaus mokyklos direktorius Redas Diržys, anksčiau teigęs, kad Afrikoje performanso menas neplinta, nes Afrikos gyventojams yra būdingas savaiminis noras šokti bet kuriuo metu, Gintautui Mažeikiui bekalbant atsistojo ir ėmė šokti kaip tikras afrikietis. Tą patį turbūt norėjo padaryti daugelis ten sėdėjusiųjų. Pastatas, kuriame įsikūrusi „Fluxus ministerija“, nešildomas, todėl išsėdėti dvi valandas beveik nejudant – nelengva. Net aplink bėgiojusių merginų nešiota arbata nepadėjo.
Šiaip ar taip, renginio idėja puiki. Oponentai, išmanantys dalyką, laikėsi skirtingų nuomonių, klausiusieji taip pat savą nuomonę susidarė. Šiek tiek nuvylė pabaigoje rodyti Alytaus dailės mokyklos mokinių performanso vaizdai. Šalčio sukaustyta publika tikėjosi fragmentų iš paties Redo Diržio archyvų.
Džiugu, kad „Fluxus ministerija“ įsikūrė Kaune. Tokie projektai skatina jaunus žmones ne tik lankytis organizuojamuose renginiuose, bet ir patiems juos organizuoti. Čia nuolat vyksta meno renginiai, koncertai, veikia parodos. Aprėpiama daug meno sričių, tik kažkodėl literatūra primirštama... Bet „Fluxus ministerijai“ Kaune tik pusė metų – dar turės galimybių pasitaisyti!
Menininkų namai, VDU menų galerija „101“, „Fluxus ministerija“ – tai tik trys mano paminėtos vietos, o tokių Kaune yra gausybė. Miestas nuolat kviečia domėtis ir vaikštinėti.

b_200_254_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-23_nr._3403_2012-11-23_nr._3403_virselis.jpg

2012-11-23 nr. 3403

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai