Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Alvydas ŠLEPIKAS. Mokykla ir emigracija

b_200_150_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_Gruzija6_034.jpgKai imi galvoti, svarstyti apie kaimo mokyklą, kažkodėl iš karto į galvą ateina Petro Rimšos skulptūra, pavadinta paprastai ir aiškiai – „Lietuvos mokykla. 1864–1904“: mama, sėdinti prie verpimo ratelio ir mokanti savo vaiką uždrausto lietuviško rašto. Šita skulptoriaus pavaizduota scenelė gan sentimentali ir paprasta, tačiau, manau, ne vienam sovietmečio moksleiviui įstrigusi į sąmonę, kadangi tuomet tiesiogiai siejo mokyklą ir tautiškumą. Kaip žinia, „vienijančios ir jungiančios“ partijos valia ir noras tuomet buvo sieti visai ką kita, tikrai ne lietuvį ir Lietuvą. Vis dėlto būtent pedagogai, o ypač lituanistai, dažnai tapdavo žmonėmis, paskatindavusiais vaikus domėtis savo tautos ir, tuomet okupuotos, tėvynės istorija, jos literatūra, suvokti save kaip laisvei angažuotą asmenybę. Šitas tūkstančių moksleivių rašiniuose tūkstančius kartų minėtas, nagrinėtas, aprašytas Petro Rimšos darbas puikiai derėjo su daugelio vidine siekiamybe, o ypač vaikams aiškiai ir vaizdžiai kūrė simbolinį, taip pat ir sovietinės Lietuvos mokyklos (ypač kaimo) siluetą. Motinos-mokytojos, simboline prasme – mokytojos-Lietuvos, vaizdinys vėliau, jau paaugusius andainykščius moksleivius skatino ir patiems rinktis pedagogo kelią, kad ir sunkiomis okupacijos bei visuotinio smegenų plovimo sąlygomis, tačiau bandyti saugoti atmintį, šviesti, prusinti ir tikėtis, kad laisvė išauš. Ne visada tai buvo aiškiai suvoktas ir pačiam sau artikuliuotas žingsnis, gal dažnai pasąmonėje glūdėjęs imperatyvas, tačiau jauni žmonės ėjo į mokytojus, matė ir jautė savo misijos svarbą. Kai Sąjūdžio pradžioje buvo suformuluotas kvietimas eiti į kaimo mokyklas ir ten skleisti laisvės idėjas – atsiliepė daugybė jaunų, talentingų žmonių. Tautiškai orientuoti jaunuoliai, kartais patys būdami miestiečiai, prašėsi į atokiausius Lietuvos kampelius, tarp jų ir į tas vietoves, kur lietuvių kalbos padėtis buvo apgailėtina. Nežinau, kaip jaučiasi dabar tie Sąjūdžio dienų jaunuoliai, pasiryžę aukoti savo talentą ir meilę kaimo vaikams šviesti, tačiau manau, kad didelio džiaugsmo jų širdyse neturėtų būti.  Bent jau aš, jeigu būčiau pasirinkęs tokį kelią, dabar jausčiausi išduotas.
„Švietimo ir mokslo viceministras Vaidas Bacys sako, kad po poros metų mokyklų turėtų būti apie 300 mažiau nei šiemet, o mokytojų skaičius turėtų sumažėti maždaug 5 tūkstančiais“ – tai citata iš internetinio 15min.lt tinklalapio. Nereikia būti labai įžvalgiam, kad suvoktum – naikinamos kaimo mokyklos.
Žinau tai ir ne tik iš interneto, nes turiu artimų žmonių, dirbančių mokyklose, o mano mokykla Videniškiuose taip pat yra ant uždarymo slenksčio.
Kaip visada tokiu atveju į viešą erdvę papilama daugybė argumentų ir svarių nuomonių, kodėl tai reikia daryti. Dažniausias argumentas – pinigų kiekis, kurį tos kaimo mokyklos „suryja“, ypač dėl to, kad demografinė padėtis Lietuvos kaimuose prastėja, visi emigruoja į užsienius et cetera.
Kokia veidmainystė ir vištakumas!
Tie 5 tūkstančiai pedagogų, prarasiančių darbą, turbūt atneš valstybei pelnus? O išpusčius, pavertus nekultūringa dykuma kaimus, tikriausiai į Lietuvos provinciją ims veržte veržtis, grįždami namo, į užsienius išvykę lietuviai? Tikrai ne, tą supranta net besmegenis: ką išnaikinsi, paskui nebeatstatysi arba tam teks paaukoti žymiai daugiau lėšų bei pastangų. Veidmainiškai samprotaujama apie daugiafunkcius kultūros centrus, kurie kaimuose turėtų perimti visuomenės prusinimo darbą iš mokyklų, tačiau tai niekaip nesusiję – koks nors mezgėjų ratelis ar šachmatininkų klubas neatstos ir nepakeis mokyklos. Galų gale aukštąjį pedagoginį išsilavinimą gavusį, gyvenimą moksleiviams (tuo pačiu ir Lietuvos ateičiai bei laisvei) paskyrusį žmogų versti pakeisti profilį ir tapti saviveiklos būrelių vadovu yra įžeidimas. Tai yra pedagogo, mokytojo profesijos nuvertinimas, susmukdymas, įmynimas į žemę. O juk vis buvo kalbama, kad pedagogas turi būti pavyzdys, kad mokytojo profesija turėtų būti prestižinė, kad turime žiūrėti ne trumpalaikės naudos, bet strateginių, į ateitį nukreiptų tikslų. Kokie tikslai? Kokia ateitis? Naikinkim mokyklas, nes jos „ryja“ pinigus?
Ar neturėtų būti priešingai? Juk vis girdisi ir per TV, ir per radiją, ir spaudoje, kad sugrįš emigrantai, kad važiuos namo ir t. t., o dar dejuojama ir aimanuojama apie išsivažinėjančią Lietuvą, apie tautos nykimą. Ko visa tai verta, jeigu patys pjauname šaką, ant kurios sėdime? Kur grįš tas emigrantas, į kultūrinę dykumą? Tam, kad paskui vaiką leistų kažkur į tolimą miesto mokyklą? Ar jisai yra koks savižudis? Gal beprotis? Juk Britanijoj mokykla bus čia pat. Tik tada, kai vaikai jau lankys britų mokyklas, tikėtis, kad sulauksime išeivių namuose, yra beviltiška.
Nemanau, kad emigracija yra blogis. Kai žmogus renkasi, kur jam gyventi, yra svarbūs daugybė veiksnių: akiračio praplėtimas, pasaulio pamatymas, kitų kultūrų pažinimas, ekonominė, materialinė gerovė. Ir kiekvienas yra laisvas rinktis savo gyvenimui tą vietą, kuri tinka ir patinka, tačiau valstybė, kuri suinteresuota susigrąžinti savo piliečius, privalo būti pasiruošus, kad taip atsitiks. Ji turi šaukte šaukti –­ štai kokios mūsų mokyklos, štai kokios puikios sąlygos vaikams mokytis, štai kokie išdidūs ir kompetentingi pedagogai, kokia skatinanti aplinka – važiuokite ir auginkite, mokykite vaikus, jūsų laukia mokyklos kiekvienam kaime, kiekvienam miestely.
Ne, dabar Lietuva šaukte šaukia – negalim išmokslinti savo vaikų, neturim pinigų, esam ubagai, sąlygos pas mus siaubingos, reikia uždaryti mokyklas, pedagogai, eikite gatvių šluoti, paverskim kaimą kultūrine dykuma... Ir šalia to, vis dėlto niurzga – ei, jūs, blogieji emigrantai, išdavikai, pasirinkę gardaus valgio šaukštą, sugrįžkit, sugrįžkit, sugrįžkit, prisiminkit lietuviai esą.
Tikrai malonus kvietimas.
Tik taip kviečiant ne ką prisikviesi. Priešingai – tie 5 tūkstančiai minėtų viceminist­ro pedagogų patys, ko gero, papildys paliekančių tėvynę gretas. Juk jiems taip pat reikia ir duonos, ir sviesto, ir netgi kartais –­ knygą nusipirkti.

Komentarai  

 
#4 raimis Opiniai 2012-12-07 16:30
teisingos mintys. Tik pabaiga - utopinė. ES galvoja, kaip jai pačiai finasiškai išgyventi, kur ir už kiek parduoti. Amatai ir kūrybinė savirealizacija tėra vaikiška priedanga žymiai aštresniems tikslam. Pvz., : nupirkti kuo daugiau žemių Lietuvoje ( kaip rezervą Denmark, Holand šalių žemdirbiams, itin dvokių kiaulių bei galvijų auginimui. Smulgūs argrar ūkeliai palikti savaiminei mirčiai ( sustambinimui). Arba - namudiniam išgyvenimui vardan savo pavalgymo. Bais plati tema...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #3 opinia 2012-12-07 12:37
nemanau, kad čia koks švietimo ministras kaltas. Kaltas žemės ūkio politika greičiausiai. Ūkių stambinimas. Smulkūs ūkiai bankrutuoja. Kaimo žmonės nenori už minimumą dirbti stambaus ūkio sąvininkui, buvusiam kaimynui. Šie neberanda darbininkų. Svajoja apie pigios "jėgos" užvežimą. O iš kur tokia atsiras? Nebent iš "karštų taškų", kur žmonės visai badauja, kas nors vėl kaip senais "gerais" Amerikos plantacijų laikais atvežtų vergų iš Afrikos.

ES pingai duodami Ž.Ū. su sąlyga, kad už juos būtų perkami ES monopolistų produktai - Ž.Ū.technika. Taip pinigai sugrįžta Europai. O ar mūsų žmonės sugrįš? Tie, kurie išsivežė vaikus - negrįš. Jie dažniausiai jau yra pasiėmę paskolą būstui, nes nuomotis neapsimoka, vaikams ten sudarytos sąlygos integruotis į visuomenę, jais rūpinamasi. O pas mus emigrantai nesijaučia laukiami.

Reziumuojant galima sakyti, kad naujosios technologijos iš daugelio žmonių atėmė darbo vietas, tačiau naujųjų technologijų duodama nauda nėra dalinamasi. Klausimą reiktų kelti taip - jei naujosios technologijos atpalaiduoja žmogų nuo darbo, būtino išgyvenimui, nuo vergiško darbo, jos turėtų padėti žmogui realizuoti save dirbant pagal polinkius. Dirbti ne dėl vergiško duonos kasnio, bet tai, ką žmogus nori daryti. Versti žmogų dirbti per išlikimo baimę jau atgyvenęs dalykas. Kiek žinau, ES kaip tik apie tai jau ir kalba. Kalba apie tai kaip žmones paskatinti realizuot save per įvairiausių smulkių amatų atkūrimą, per kūrybinę savirealizaciją .
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #2 raimis 2012-12-06 13:28
Jėga! Apie provincijas - miestelius, bažnytkaimius ir nuošaliausius kaimus. Ačiū, kad prisiminėte, pons Šlepikai!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 #1 briedis 2012-12-06 13:03
po kiekvienu žodžiu pasirašau. Maža to, sakau, kad paskutinio kaimo mokytojai pats superiškiausias vice ar koks nors šiaip- ministras, nebent galėtų skurdo dėmes nuo rankinuko valyti (jeigu jau taip pinigų maža), nes ta mokytoja mokinukus mato, o ne kokius nors projektus...
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_256_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_2012-11-30_nr._3404_virselis.jpg

2012-11-30 nr. 3404

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai