Akvilė Rėklaitytė. Naujoji piligrimystė: Mikalojus Kristupas Radvila Grainytė

Grainytė V. PEKINO DIENORAŠČIAI. – Vilnius: Vaga, 2012

Kas gi vertė tave patirti šitiek sunkumų,
Tiek iškęsti vargų žemės ir jūros keliuos?*
    (Iš Varmijos Kustodo Tomo Treterio religinio pasveikinimo
    šviesiausiam kunigaikščiui Mikalojui Kristupui Radvilai Našlaitėliui,
    aprašiusiam savo piligriminę „Kelionę į Jeruzalę“)

b_200_311_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_pekino_d.jpgPradėkime nuo mūsų laikų keistenybių: Vaivos Grainytės knygos „Pekino dienoraščiai“ tiražas, nepraėjus nė pusmečiui po premjeros, kartojamas jau trečią kartą. Paklausa išaugo be jokių reklamų, specialių prezentacijų ar akcijų. Trikdo tik tai, kad tai pirmoji jaunos autorės – daugeliui net nežinomos – knyga. Tačiau gali būti ir taip, kad knygos pirkėjai – jau seni jos gerbėjai, nes Vaiva Grainytė yra ne tik rašytoja, poetė, bet ir teatrologė, muzikos kūrėja, diskotekų dj’ėja (DJ Regina), performansų menininkė. Ištraukas iš interviu su rašytoja visokie moterų, psichologijos, kelionių ir temų popuri žurnalai maketuoja ant blizgių viršelių kaip masalą savo skaitytojams. „Na, ir vis dėlto –­ kodėl Kinija?“, „Kas labiausiai patiko ir nepatiko Pekine?“ – artistiškai pakartoja ji šabloninius žurnalistų klausimus viename iš tokių interviu. Ne į temą tokie klausimai, nėra kaip į juos atsakyti, nes ne apie tai knyga. Be to, tai ne tiek knyga, kiek socialinės antro­pologijos lauko tyrimas, eksperimentas, šiuolaikinio meno kūrinys, atliktas su nešiuolaikiniu „įkvėpimu“, kitaip tariant, talentu.
„Kas gi vertė tave patirti šitiek sunkumų, Vaiva Grainyte?“ – retoriškai klausiu XVII amžiaus kustodo žodžiais. Pirmiausiai įveikei biurokratinį paraiškų dėl stipendijos konkursą, dar Kaune būdama naiviai ėmeisi treniruoti savo plaučius Pekino smogui; ištvermingai žiodei lagaminus, stengdamasi į juos sugrūsti tėvynę; nelyginant Darius ir Girėnas perskridai žemę, kad išlipusi iš lėktuvo galėtumei tarti: „Štai aš jau Pekine, o dar ką tik glosčiau savo katiną Rainių“ (p. 34) Pasiekei tikslą, Piligrime, bet čia Tavo kelionė tik prasidėjo...
Ar įmanoma logiškai pagrįsti žmogaus poreikį komentuoti tai, ką matai, fiksuoti įspūdžius, interpretuoti netikėtas įvykių, žmonių ir aplinkybių konsteliacijas? Juo sunkiau tai daryti, kai nuolat esi gundomas beprasmybės jausmo Hirošimos, beprasmiškų plastiko pakuočių, antrankiais žvangančio komunizmo akivaizdoje. Todėl kam rašyti, kas skaitys, kam čia įdomios kažkokiõs mergos rašliavos apie tai, kaip – tik pamanykit – ji keliavo, – politiškai sąmoningai  svarsto Vaiva savo kelionių dienoraštyje. Esą keliauja dabar visi ir „menas“ kuriamas be atvangos. Svarstydama šį klausimą, Vaiva prieina išvadą: „geriau nieko nedaryti, negu daryti bet ką.“ Pati autorė sau kelia ne mažesnius reikalavimus ir kasdien po pamokų prie rašomojo stalo sėda ne iš poreikio manieringai pasimaivyti, bet iš juntamos būtinybės fiksuoti įspūdžius, suprasti tikrovę, „užlaikyti“ jos nepakaltinamą keistumą („Etikos kirminas kovėsi su būtinybe fiksuoti šitą pasaulį, nes aš, baltarankė, kaip įsivaizduoju, turiu tam teisę – transformuoti viską į estetinę realybę, dokumentuoti šį faktą“, p.155).
O kas yra tikrovė? Čia ir yra įdomumas, Vaivos „studijų“ objektas ir nuostabos priežastis. Ar tikrovė yra tai, kad „prie akademijos kiemo stovi dvi uniformuotos sargybinės“, kurios atrodo kaip devynmetės mergaitės, ar vis dėlto tai, kad tos dilbio didumo ir dviejų suglaustų pirštų storumo moterėlės vakarais, „kai nereikia taip dažnai atidarinėti vartų, [...] sulenda į sargo būdelę ir viena kitai telefonais tranko galvytes“ (p. 32)?
Vaiva „Pekino dienoraščiuose“ sako, kad ji į Kiniją važiavo „vogti įspūdžių“, tai yra tirti tikrovę, plėsti savo patyrimų diapazoną, kad geriau suprastų. Vaiva neslepia savo antropologinės pozicijos ir specialiai pasiduoda įvairioms sociokultūrinėms provokacijoms: pavyzdžiui, ji yra dalyvaujanti stebėtoja tarptautinių studentų būrelyje, nors iš prigimties nemėgsta jokių dirbtinai reglamentuotų sambūrių, tokių kaip „Na, šaunieji studentai, visi jūs esate šaunūs studentai, tad dabar kartu paūžkit, argi ne šauni mūsų studentiška bendruomenė“? (p. 65); dažnai prireikia didelių pastangų ir valingo susitvardymo, bet ji palaiko tarptautinio etiketo užduotą paviršutinio bendravimo toną („Wow, isn’t it cool? Yeh, maybe maybe, nežinau, miela juode...“, p. 158), kas jos temperamentui, menančiam lietuviškos Baltijos jūros melancholiją, nėra savaime suprantama. Vaiva yra atvira kuo įvairiausiai patirčiai („man viskas įdomu gi“, p. 95), net jeigu į vegetarizmą linkusiai pacifistei tektų ragauti, o prieš tai stebėti, kaip čia pat pagaunamas gaidys, kaip užlaužiami jo sparnai, nuliejamas kraujas, kuris dar prieš akimirką „vaikščiojo“ išdidaus paukščio gyslomis. Tai ne turistinis, bet egzistencinis interesas, kuris nuolat susiremia su jau sukaupta patirtimi ir kaskart peržengia ribą, arba –­ kaip pasakytų antropologai – išplečia vaizduotės horizontą.  
Toks išplėstas kultūrinis akiratis sukuria distanciją ir keliaujanti antropologė rašytoja niekada nesusitapatina su jos nuostabos objektais. Net ir save ji stebi per atstumą, todėl jos mielai ironijai, kaip ir interesams, ribų nėra. Štai lygindama Kinijos šiuolaikinio meno sceną su gatvėje kepamų petražolių lapelių mįsle, ji demaskuoja pati save: „iš piršto laužtas palyginimas, tiesa?“ (p. 159) Tačiau tuo ir žavūs jos palyginimai, siurrealistiškai susiejantys kolegę Rumbi su paprasta ir perprantama palme, taiči meistrą – su linksma beždžionėle, grafinio dizaino mokytoją – su elektros laidais ir guzais. „Žavu ir tas, ir anas“ (p. 119), – sako Vaiva ir nedaro skirties, neklasifikuoja daiktų, nekuria hierarchijų.
Apie Vaivos Grainytės pasaulio suvokimą daug pasako ir jos mėgstami įvaizdžiai, susiję su šeimos santykiais: užuot sakiusi „japonė“, ji rašo „samurajų proanūkė“ arba „tekančios saulės šalies sūnus“, arabą vadina „Alacho sūnumi“; net savo bendrabučio kambario lovas ji apibūdina kaip „dvi seses“. Dažnai rinkdama epitetus ji panaikina skirtį tarp gyvybės rūšių ir daiktų pasaulio: pavyzdžiui, kokį nors gražų, įdomų žmogų Vaiva nori įsidėti į sekciją po stiklu, kad kas dieną galėtų gėrėtis. Jos vaizduotėje žmogus yra toks pats visatos elementas, kaip ir leopardas, žibuoklė, samanos ar stalas – visi yra lygūs, žmogus nė kiek nepranašesnis už kokią nors zylę, kuri „nežino, kas yra šildymo sąskaitos, benzinas, šlovė“, ar apuoką, kuris „neieško pigių skrydžių į Londoną“ (p. 143). Štai koks jos požiūris: „Man visi patinka ir nepatinka, viskas nei taip, nei anaip, nei myliu, nei nekenčiu, vėjas yra ir guvernantė, ir avietynas“ (p. 240). Santūrus skeptiškumas apsaugo nuo egzaltacijos ir suteikia laisvę stebėti(s).
Ypač prikausto Vaivos kalbos neįprastumas, kitokia sakinių struktūra – lyg daugiabalsiai skirtingų tipažų pasakojimai. Ji įspūdžius fiksuoja ne konvertuodama juos į norminę sistemą, bet pateikia autentiškais patirties žodžiais. Todėl rašydama apie jaunas, gražias šiuolaikines merginas, vartoja žodį panos, vyresnio amžiaus vyrus (aišku, atsižvelgdama į tipažą) be skrupulų vadina tęčiais, tėvukais, diedukais, moteriškes – babomis. Apskritai ji stengiasi kalbėti konkrečiai, daiktus vadinti tikrais vardais ir tokiu būdu metonimiškai perteikti patirtį: todėl ji, ilgėdamasi gimtojo miesto, sapnuoja ne abstrakčias Kauno gatves, bet jai „akyse stovi baltai apsirengusi Narmontaitė“, kurią išsirietusią reklaminiame stende matydavo Vaiva kaskart grįždama autobusu Vilnius–Kaunas.
„Pekino dienoraščiai“ yra apie tai, ką patyrė Vaiva kursuodama maršrutu Vilnius–Pekinas, Pekinas–Pekinas, Pekinas–Vaiva, Vaiva–Vidinė Mongolija, Jurta–Peilis, Petražolė–Pietų Kinija, Hieroglifai–Vaiva, Vaiva–Vaiva ir pan. Tai – piligriminės kelionės pasitikint antgamtine vietų galia. Bet ne tam tikrų vietų, kaip yra tikima nuo seniausių laikų, bet absoliučiai visų vietų, visų miestų, rajonų, butų ir žmonių unikalumu kaip stebuklu: „Man patinka visos istorijos, pasakojamos pirmuoju asmeniu, – rašo Vaiva. – Norėčiau būti plakatu-ausimi, kabėti visų žmonių butuose ir ryti istorijas“ (p. 154) Todėl ne taip svarbu, kur vogti įspūdžius: Kinijoje ar Šančiuose, Kopenhagoje ar pas dzūkus –­ vis tiek jų „prisivogti“, pagauti, sulaikyti gali tik ta(s), kuri(s) moka stebėti ir interpretuoti.
Paradoksalu, bet rašymas apie svetimą, Kitą, apie pasaulio čiabuvius, laikinai ar nuolat gyvenančius Pekine ir kelių tūkstančių kilometrų spinduliu aplink, tampa savęs supratimo ir kultūros kritikos priemone. Literatūra pasitelkiama kaip vienintelis įmanomas patirties fiksavimo būdas, nes net ir smulkmeniškai tikslūs faktografiniai-etnografiniai aprašai nebūtų pajėgūs paaiškinti svetimos „vaizduotės visatos“ (C. Geertzas) reikšmių, ką daro „grožinis“ pasakojimas, t. y. Vaivos Grainytės dienoraščių poezija. Negausios knygos iliustracijos čia netrikdo ir neužgožia pasakojimo, kaip kartais nutinka keliautojams, bet kaip tik jį papildo, pakišdamos intriguojančias užuominas, vieną kitą daiktinį įrodymą, „suvenyrą“ iš šventos žemės.
Taigi dar kartą Tomo Treterio klausimas: kas gi vertė Tave, Autore Piligrime Radvila Grainyte, „tiek iškęsti vargų žemės ir jūros keliuos“? Kas galėtų būti rėmas neaprėpiamam tavo patirties ir vaizduotės koliažui? Į šį klausimą tegul atsakys pati Vaiva, kurią, jai žiūrint Pekino operą teatre, kolega draugiškai egzaminuodamas klausinėja, kas, jos manymu, dabar vyksta scenoje. O Vaiva rašo: „Gūžčiodama pečiais atsakau, kad man jokio skirtumo: man tiesiog gražu ir nieko daugiau nereikia.“ (p. 100) Man taip pat.


* Vertė Eugenija Ulčinaitė. Cituojama iš: Radvila Našlaitėlis M. K. Kelionė į Jeruzalę, iš lotynų kalbos vertė Ona Matusevičiūtė. – Vilnius: Mintis, 1990, p. 30.

Komentarai  

 
-3 #5 Ovė 2013-05-05 23:52
O pavadinimas tikrai vertas kritikos...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -3 #4 Mindaugas 2013-05-02 17:32
Įdomu būtų paskaityti ir neigiamą atsiliepimą, nes Vaiva, atrodo,
visus sužavėjo (mane taip pat).
Jau vien jos humoro jausmas ko vertas!
Dėl „iš tuščio į kiaurą“ - tai euforijos poveikis - nieko nepada-
rysi...Sakau, reikėtų prie ko nors prisikabinti, bent jau lyginti su
T.Venclova...Pradėti galima, pavyzdžiui, nuo pavadinimo kritikos...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #3 toto - 2012-12-13 05:00
Man patiko, įtikino abu filologių personažai - kiek Pekino dienoraščių autorė, tiek Akvilė.

Bet. Jei šitos pačios ir toliau taip iš tuščio į kiaurą tapatys tą patį, tikriausiai... neužteks laiko. ;-)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -4 #2 Katė 2012-12-12 01:53
Nežinau, ko verti tie "Pekino dienoraščiai" (tikriausiai ir nesužinosiu - neužteks laiko), bet man tikrai labai patiko Akvilės Rėklaitytės šios knygos pristatymas, kalbos stilius. Tokiais atvejais sakoma - ačiū! Palinkėsiu ir tolesnės sėkmės...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 hmm.. 2012-12-07 20:01
visai gal nieko... tie vogti įspūdžiai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_256_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_2012-11-30_nr._3404_virselis.jpg

2012-11-30 nr. 3404

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai