Kristina Budrytė-Genevičė. Bičiulystė grafikoje

Algirdas Pakeliūnas. „Maldininkai. Čia prasideda Gangas V“. 1990
Algirdas Pakeliūnas. „Maldininkai. Čia prasideda Gangas V“. 1990
Iki gruodžio 5 d. Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ veikia Romualdo Čarnos (g. 1939) ir Algirdo Pakeliūno (1938–2003) grafikos kūrinių paroda. Šis grafikų duetas atsirado neatsitiktinai: iš R. Čarnos pasakojimų aiškėja, kad bendraamžiai menininkai, gimę tarpukariu Nepriklausomoje Lietuvoje, buvo ir bendraminčiai. Iš Šiaurės Lietuvos kilę dailininkai beveik kasmet kartu eksponuodavo darbus XX a. 7–9 deš. Kauno grafikų parodose, taip pat dažnai susitikdavo respublikinėse parodose, o kartkartėmis jų darbai iškeliaudavo ir į „socialistines“ užsienio šalis – Čekiją, Lenkiją.
Nuo 7-ojo dešimtmečio pradėję dalyvauti parodose, R. Čarna ir A. Pakeliūnas savitai papildė Kauno grafikos branduolį. Jų pavardes šiandien galima išvysti „rudeninių“, „pavasarinių“ grupinių parodų kataloguose tarp Vytauto Klemkos, Jadvygos Mozūraitės-Klemkienės, Geručio Kalpoko, Elenos Jakutytės ir kitų vyresniosios kartos lietuvių grafikų pavardžių. Daugumos šių autorių XX a. 6–7 dešimtmečių grafikoje buvo juntamas kryptingas siekis puoselėti liaudies meno tradicijas, jas stilizuoti, apibendrinti, nes tik taip buvo galima atitolti nuo propagandinių komunizmo klišių. Anuomet jauni, 7-ajame dešimtmetyje Valstybinį dailės institutą baigę kūrėjai taip pat išliko saviti, išvengė socialistinio realizmo klišių, nors ir ėmėsi kiek kitų motyvų ir temų. Pavyzdžiui, A. Pakeliūnas kantriai ir ilgai analizavo vizualines ir dvasines šiuolaikinio miesto dimensijas: pradėjęs nuo ekspresyvių, grubokai, konstruktyviai išraižytų Elektrėnų statybų vaizdų, dailininkas ilgainiui atrado Kauno senamiesčio slėpinius. Sukūręs 12 medžio raižinių ciklą „Kauno senamiestis“ (1967–1971 m.), grafikas pagarsėjo kaip savitas laikinosios sostinės senamiesčio tyrinėtojas, ieškąs realiose erdvėse įrėžtų laiko pėdsakų ir poetinių vizijų, fantazijos išraiškos. Siauros senojo miesto gatvelės, keisti užkaboriai, akligatviai, įsispraudę tarp plačių urbanistinių erdvių, aikštės, ir didingi Kauno pastatai jo grafikoje atsiskleidžia kaip pažįstamo, tačiau iki galo neperprasto Kauno vizijos. Šių raižinių atspaudai saugomi M. K. Čiurlionio muziejaus fonduose, o dailininko kolega, bičiulis R. Čarna tikisi kada nors graviūras išleisti atskiru rinkiniu, kaip svarbų miesto simbolį. Pasak jo, gal niekas iki šiol su tokia atida, kruopštumu ir įtaiga nėra grafikos priemonėmis pavaizdavęs senojo Kauno.
A. Pakeliūno piešiniai tušu, spalvotomis kreidelėmis ar pastele, skirtingai nuo estampų, parodose buvo eksponuojami kur kas rečiau, o po dailininko mirties buvo visai užmiršti. R. Čarna pasakoja, kad šie kūriniai gimė A. Pakeliūnui rengiantis kurti didžiulį grafikos darbų ciklą „Saulės pasaka“. Gerokai nuo ankstesniųjų grafikos darbų besiskiriančių piešinių stilistika liudija, kad ši idėja buvo stipriai užvaldžiusi menininką – jis tapo užsisklendęs, dienų dienas dirbo vienas savo studijoje, įsitraukė į Rytų kultūros ir religijų analizę, buvo susidomėjęs Krišnos sąmonės judėjimu (krišnaitų centras Kaune neoficialiai veikė ir sovietmečiu). Žvelgiant į šiuos piešinius, galima pamanyti, kad menininkas iš tiesų lankėsi saulės nušviestoje Indijoje, brido per Gango vandenis („Čia prasideda Gangas“, I–V), visu kūnu ir siela „sugėrė“ mistinį Rytų aromatą – tiek daug juose egzotinių motyvų, nelietuviškos gamtos vaizdų... Atidarant parodą A. Pakeliūno bičiulė, žurnalistė, rašytoja Perpetua Dumšienė minėjo, kad jis iš tikrųjų ketino keliauti į Indiją, bet paskutinę akimirką dėl nežinomų priežasčių persigalvojo...
Grafiko piešiniai sklidini pavasariškos giedros, skaidrios, pakylėtos nuotaikos. Įdomu, kad mums menkai pažįstami, paslaptingi Rytų vaizdai – kalvų horizontai, dekoratyvūs ornamentiški motyvai čia susipina su lietuvišku peizažu, žydinčia gamta, „šiaurietišku“ vešlumu, sodria, šviežia žaluma („Džiaugsmo dovana. Šilelis prie Raudondvario, 1981; „Neringa“ I–II, 1984). Rodos, menininko netraukė mūsų dailėje tiek kartų apdainuotas lietuviško gamtovaizdžio subtilumas, lietingų dienų pilkuma ir kukli, niūroka žemės spalvų gama. Užtat jis aptiko ir atskleidė stebuklingą, pasakišką tolydžio atsikartojančių, žėrinčių gamtos detalių žaismą. Kruopščiai, preciziškai, tarsi koks mūsų dienų puantilistas, kartu – kantriai, lyg siekdamas pažinti amžinybę, A. Pakeliūnas iš mažyčių lašo formos taškelių dėliojo tolimas perspektyvas, išvystas čia pat, už dirbtuvės lango, arba prisiminimus iš gimtojo vaikystės kaimo, paversdamas juos poetiškomis abstrakcijomis („Priešais kviečių lauką“, 1996; „Spalvų Mūza priešais Kauno Katedrą“, 1996).
Pagerbdamas bičiulio atminimą, R. Čarna jųdviejų parodoje buvo linkęs kalbėti apie A. Pakeliūno kūrybos savitumą. Pasak jo paties, šioje parodoje jam buvo svarbiausia suburti visus meno mylėtojus, kuriems vis dar įdomi grafika, ir atgaivinti prisiminimus apie dailininką A. Pakeliūną ir jo laikų grafikos meną. Tačiau plačiai žinomas ilgametis grafinės raiškos puoselėtojas, pristatęs per pastarąjį dešimtmetį sukurtus mišrios technikos spalvotus grafikos darbus, tarsi dar kartą patvirtino, jog yra profesionalus ir talentingas kūrėjas. Kai kurie R. Čarnos kūriniai („Linksmos šalies valdovas“, „Mėnulio pagrobimas“) buvo baigti spalį, taigi –­ prieš pat atidarant parodą. Pagrindinis jų personažas – ryškia maskaradine apranga švytintis juokdarys. Nors dailininkas minėjo, kad šiuose darbuose neverta ieškoti aliuzijų į politiką, socialinį visuomenės būvį, tačiau akivaizdu, kad jie gerokai skiriasi nuo žiūrovams gerai pažįstamų, poetiškų tolumų peizažų. Arlekinas jau keletą metų šmėžuoja subtilių pilkai melsvų tonų R. Čarnos grafikos lakštuose („Arlekinas II“, 2009, „Debesis-Arlekinas“, 2007). Matyt, dailininkui šis daugiaprasmis, ne tik linksmumą ar juoką žadinantis personažas savo rėksmingu spalvingumu ilgainiui tapo būtinas pritemdytų spalvų, tamsesnio kolorito kompozicijose. Be to, R. Čarna sako, kad ir taip yra „solidus“, santūrus menininkas, o Arlekinas leidžia ir pajuokauti, atmiešti kūrybos temų rimtumą. „Jei Marcelijus Martinaitis turi savo Kukutį, tai aš – savo Arlekiną, po kurio kauke slepiu visas dorybes ir nedorybes,“ – juokiasi menininkas.
Kiti dailininko darbai taip pat tampriai susiję su autobiografiniais momentais. Tai tarsi dėlionės iš gyvenimiškos patirties, įspūdžių. Kartais – po romantiško vakaro prie Kuršių marių („Dangus virš Kuršių marių I“, 2011; „Dangus virš Kuršių marių II“, 2012), arba – perskaičius knygą apie gerves („Gervių šokis“, 2011) ar sugrįžus į gimtinę („Pasivaikščiojimas su ponia vasara“, 2009). Tai tarsi meniškas dienoraštis, gyvenimo „kalendorius“, kuriame grafikas per kasdienius potyrius išreiškia nekasdienes būsenas, atveria minties gelmę ir daugybę interpretacijos galimybių. Įdomu, kad R. Čarnos darbų pavadinimai dažnai nusako tą svarbią laiko atkarpą, kuri dėl įvairių priežasčių įsirėžė kūrėjo atmintyje ir vaizduotėje. Tai gali būti skirtingi metų laikai („Rugpjūtis Žiemgaloje“, 2008, „Vasara“, 2011, „Rudens katedra“, 2011), paros metas („Vienišo žmogaus šešėlis vakaro peizaže“, 2011, „Suskilęs vakaras“, 2011 ir kt.). Tokie – abstrahuoti ir tarsi „sustabdantys“ laiką peizažai kuriami pasitelkus ne tik aštrius, ryškius, gilyn į erdvę smingančius šešėlius ar formų kontūrus, kontrastuojančius su fono tamsa, prieblanda; juose visada ryški pusiausvyra tarp šviesos ir tamsos, tarp akinančios tuštumos ir sodraus spalvų mirgėjimo.
R. Čarna, nenustodamas ieškoti tobulos, kartu – nepasiekiamos grožio ir kasdienybės harmonijos, „auksinių“ vaizdo ir pasakojimo proporcijų, neretai priartėja ir prie nykimo, mirties simbolikos. O šie ribiniai potyriai jo grafikoje iškyla tarsi naikinimas visagale ugnimi, suryjančia viską, išskyrus amžiną Laiką... Keletas kūrinių („Ateina ugnelė ateina“, 2010 arba „Ugnies arka“, 2010) – tai viską užliejantis raudonos ir jos atspindžių begalybės siautulys, nusitęsiantis už nematomų Visatos ribų. Paveiksluose vis dažniau karaliaujanti ugnis siejasi su paslaptingu alchemijos pasauliu. Kartu ji čia net ir numanomą dangaus, horizonto erdvę paverčia karštu liepsnos alsavimu, tarsi nepaliekant vietos nei istorijos pradžiai, nei pabaigai... Bet tai ne apokalipsės baimę kelianti vizija. Veikiau atvirkščiai – apvalančios sielą seniai užmirštų papročių, tikėjimo paieškos.
Išties didelė temų įvairovė veriasi žvelgiant į šią parodą. Ji prikelia iš užmaršties mažai žinomus, primirštus kūrinius, per dviejų bičiulių – žinomų dailininkų – kūrybą leidžia pažvelgti į visos XX a. II pusės lietuviškosios grafikos savastį ir pasigrožėti ką tik gimusiais, dar spaustuvės dažais kvepiančiais grafikos lakštais...

Komentarai  

 
+1 #1 deima 2012-12-06 23:40
Pakeliūnas buvo keistuolis, absoliučiai atsidavęs menams, niekur nedirbo, nes nenorėjo gaišti laiko pašaliniams dalykams, vertėsi sun kiai
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_256_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_2012-11-30_nr._3404_virselis.jpg

2012-11-30 nr. 3404

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai