„Katedros“ repeticijose

Su aktoriais DAINIUMI GAVENONIU ir VYTAUTU ANUŽIU, dar repetuojančiais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyskupo Masalskio vaidmenis Justino Marcinkevičiaus „Katedroje“, kalbėjosi Saulė Čaplikaitė 


Aktoriai D. Gavenonis ir M. Repšys
Aktoriai D. Gavenonis ir M. Repšys

DAINIUS GAVENONIS:

Su Justino Marcinkevičiaus kūryba buvote ir anksčiau susidūręs?
„Katedrą“, žinoma, perskaičiau dar mokyklos laikais. Dailės mokykloje rengiau diplominį darbą pagal Marcinkevičiaus eilėraščius. Pirmasis profesionalus sceninis darbas – Kasparo vaidmuo „Mažvyde“ („Vaidilos“ teatras, režisierius Algirdas Latėnas). Man dėstė poeto duktė, teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė...

Kokį Masalskį žinojote iki prasidedant repeticijoms?
Marcinkevičiaus Masalskis yra šiek tiek kitoks nei istorinė persona. Autoriui, manau, buvo svarbu parodyti vyskupo pasidalijimą tarp Dievo tarno, paprasto žmogaus ir valdžios atstovo. Taip jis geriau jautė dramą, o kiek tos dramos buvo realiame vyskupo gyvenime, niekas nesužinos. Apie istorinį Masalskį mes žinome tik faktus, tačiau kodėl jis pasielgė vienaip ar kitaip, dėl ko naktim neužmigdavo, negalime pasakyti. Dramaturgas bandė parodyti žmogų, kurio sprendimai lemia tautos likimą. Žiūrovui teatre, manau, visuomet įdomus žmogus, pati jo drama, o ne šaltas, nesuprantamas funkcionierius. Pavyzdžiui, Masalskio didžiausia drama yra noras viską suderinti (Dievo tarnas, meilužis, tėvas). Tiek istorinis, tiek Marcinkevičiaus personažas norėjo turėti viską. Ir dėl to, manau, griūna Masalskio vidinė katedra, todėl Laurynas jam ir užduoda klausimą: „O kur jūsų katedra, vyskupe?“ Asmenybės griūtis, sutarimas su savimi visuomet domino didžiuosius dramaturgus (Maksimą Gorkį, Viljamą Šekspyrą).

O koks yra, koks galėtų būti jūsų kuriamas Masalskis? Kokie yra Jūsų atspirties taškai?
Dar reikia laiko prisikasti prie tikslo. Kol kas Ignotas Masalskis man dar yra ignotus. Šis kūrinys yra apie tikėjimą. Apie tikėjimą iš didžiosios raidės, kai pirmiausia Katedros turi ieškoti savyje. Tai ne gražūs žodžiai, užrašyti pjesėje. Juk Laurynas, klausdamas Masalskio „O kur jūsų katedra?“, tarsi užduoda tą patį klausimą mums visiems. Oskaro Koršunovo „Hamletas“ prasideda klausimu „Kas tu esi?“, o „Katedra“ – „Tebus šviesa, taip rodos, Dievas tarė“.
Marcinkevičius rašė apie tikėjimą. Pats Masalskis sako: „Tikėjimas apleido mūsų miestą ir tavo sielą.“ Tada buvo tokie laikai, tada buvo būtinas tikėjimas. Tačiau ir  šiandien lygiai taip pat – kad nebūtų noro užsidėti kilpos ant kaklo – reikalinga ši „Katedra“, šis spektaklis, kad žmogus savęs paklaustų, kas būtent šiandien yra jo Katedra? Žmogus ją labai lengvai sugriauna, nepuoselėja jos, nesaugo. Ir kai ateina laikas žengti didelius žingsnius, nėra kaip to padaryti. Jeigu manęs paklaustų, kas yra mano Katedra, kas man svarbiausia, be ko aš negaliu gyventi, neatsakyčiau vien dėl to, kad siekiu ją išsaugoti ir nenoriu, kad ateitų koks visažinis ir pasakytų, jog tai, kuo tikiu, nėra svarbu. Man atrodo, žmogus turi turėti dalykų, kurie turi jam išlikti patys svarbiausi. Reikia tam tikro fundamento, kuris neleistų eiti į neaiškius kompromisus. Pats Marcinkevičius taip gražiai prabilo apie tikėjimą, apie laisvę, apie meilę, apie tai, kaip svarbu tėvynė. Kūrinyje sakoma: „O ką daryti, kai tėvynė chimera?“ Jeigu tėvynė žiūri į meną taip, kaip pas mus dabar, aš puikiai suprantu, kodėl žmonės išvažiuoja, kodėl menininkai dirba kitur, kodėl vyksta vienokie ar kitokie dalykai, nes pats dramaturgas apie tai ir kalba. Jeigu į valdžią ateis vadinamieji revoliucionieriai, galima lengvai tapti tuo pačiu pirmuoju nereikalingiausiu visuomenei...

Kartu su režisieriumi Oskaru Koršunovu dirbate jau ilgą laiką...
Manau, tai ne atsitiktinumas, kad mes su Oskaru jau trylikti metai dirbam kartu ir einam ta pačia linkme. Ir į visą šį darbą aš žiūriu kaip į drauge nueitą kelią. Man tai įdomu, režisieriui taip pat, nes tenka atsigręžti pačiam į save. Tačiau, kas yra svarbiausia režisieriui ir kokia yra jo Katedra, sužinosim vėliau.


 

VYTAUTAS ANUŽIS:

Kokį jūs matote Masalskį, tiek istorinį, tiek poetinį?
„Katedroje“ yra du galingi vaidmenys –­ architekto Lauryno ir Vilniaus vyskupo, mecenato Ignoto Masalskio. Pastarasis galbūt netgi dramaturgiškai stipresnis. Aš bet kokiais būdais noriu išsaugoti Masalskį kaip žmogų, kuris gyveno. Kūrė, mylėjo, klydo, kentėjo, atgailavo. Gyveno pilnavertį, labai aktyvų gyvenimą. Masalskis daug davė ir bažnyčiai, ir švietimui, ir valstybei. Jis buvo imli asmenybė, kaip dirva, kuri garuoja, prasiveria, daug sugeria, bet daug ir išmeta. Sovietmečiu ankstyvieji „Katedros“ statytojai turėjo jį rodyti kaip neigiamą figūrą. Vis dėlto Marcinkevičiaus tekste visiems juodiems Masalskio veiksmams galima surasti motyvaciją: žmogiškąjį silpnumą aistroje, gilią atgailą ir kančią. Kančią žmogaus, išdavusio savo Mylimąją, praradusio Tėvynę –­ tikrai ne toks kelias, kurį rinkosi Laurynas su savo draugais maištininkais ir manė esant tinkamą Lietuvai. Masalskio vaidmuo šekspyriškas – savo aistra, meile, nusidėjimu.
Masalskis buvo labai modernus žmogus. Jis vienas pirmųjų iš lietuviškojo elito išvyko mokytis į Romą, kur įgijo universitetinį išsilavinimą. Keliavo po Europą ir pažino ją puikiai. Būdamas Edukacinės komisijos pirmininku, Masalskis steigė mokyklas, skatino švietimą, išsiuntė Lauryną Gucevičių mokytis į užsienį. Beje, Masalskio šaknys buvo rusiškos. Anot istoriko Eligijaus Railos, jo politinė išdavystė iš tiesų buvo kiek kitokia, nei gali pasirodyti mūsų laikų žmogui. Vyskupas ištikimai palaikė rusų dvarą ir Jekateriną II. Bet ir pati valstybės sąvoka anuomet buvo kiek kitokia. Kūrinyje aš visur atrandu galimas Masalskio veiksmų motyvacijas. Nereikia jo –­ žmogaus, sudeginusio visą save, – nei teisti, nei teisinti, tik suprasti dėl meilės, dėl kūrybos, dėl tėvynės. Tas, kuris gyveno, kuris kentėjo, nusidėjo, atgailavo, to siela tobulėjo, degė ir skaidrėjo. Ką jis išgyveno per tuos paskutiniuosius metus, pabėgęs į Varšuvą, ką galvojo apie save patį, apie Lietuvą? Marcinkevičius apie tai nerašo. Sukilėliai galiausiai Masalskį pagavo ir pakorė. Beje, dramoje  autorius pranašiškai ir nedviprasmiškai perspėja apie plebėjišką daugumos pavojų Kūrėjui.

Nuo ko atsispiriat kurdamas šį charakterį?
Masalskis yra personažas su kalte. Ir tai jis pats suvokia, kai mato savo mylimą moterį kenčiančią. Ieva-Teresė jam yra ypatinga moteris, jo vienintelė meilė. Išdavęs ją, praranda viską – politinę nuovoką, sąžinės nuostatas, Dievą. Kitas nepaprastas santykis yra tarp jo ir Dievo. Man tai šiek tiek primena pasakojimus apie popiežių Joną Paulių II. Popiežius kasdien užsidarydavo pabendrauti su Dievu. Tai buvo ne maldos, bet visai paprasti pokalbiai, ir tik paskutiniaisiais metais jie nutrūko. Galbūt todėl, kad apėmė nusivylimas žmonija. Dievas nebeatsakydavo Popiežiui. Kalbama, kad dėl to Jonas Paulius II galutinai palūžo. Panašiai įsivaizduoju ir vyskupo Masalskio ryšį su Dievu. Masalskio vaidmuo puikus. Tokių, kurie man taip žiauriai patiktų, galiu suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų.

Aktorius V. Anužis. Tomo Ivanausko nuotraukos
Aktorius V. Anužis. Tomo Ivanausko nuotraukos
Kuo aktualus šis pastatymas šiandienos visuomenei?
Tikiu, kad spektaklis nuskambės kaip karšta aktualija – socialinė, kultūrinė, politinė. Labai intensyvus buvo vaidmenų kūrimo laikas, nuoširdžiai ir skaidriai buvo atrakinamos dramaturginės situacijos. Ir nors režisierius Oskaras Koršunovas yra iš anksto užsibrėžęs pastatymo tikslus, tačiau paieškų procesas vis dar labai gyvas ir, manau, toks bus iki pat premjeros. Iš esmės šio spektaklio aktualumas slypi amžinuose dalykuose – meilėje, išdavystėje, didžiosiose aistrose, kai dingsta NETIKĖJIMAS tarp scenos ir žiūrovų.

Jau ne pirmą kartą dirbate su režisieriumi Oskaru Koršunovu.
Jau ketvirtą kartą. O svarbiausias man buvo jo „Kelias į Damaską“. Praėjo daug laiko, ir aš nežinau, ką apie šį pastatymą galvoja režisierius, bet manau, kad tai yra jo geriausias darbas.

Išvykote iš Klaipėdos, Akademijoje surinkote kursą, pradėjote dirbti Nacionaliniame dramos teatre. Įvyko daug pasikeitimų. Kaip visur suspėjate?
Pasikeitimas, aišku, įvyko, bet ne toks didelis, kaip galėtų atrodyti iš šono. Jau daugybę metų dėstau tai, ką ir man dėstė Boriso Ščiukino aukštojoje teatrinėje mokykloje Maskvoje. O teatre...  Malonu dirbti teatre, kai siekiama sudėtingų dalykų, didelio tikslo. Aš labai myliu Klaipėdos dramos teatrą ir nenutraukiau su juo ryšių, bet prasidėjus pastato rekonstrukcijos darbams, sumažėjo galimybės kurti. Tai buvo sudėtingas laikas, todėl kai atsirado galimybė važiuoti į Vilnių –­ apsisprendžiau. Ir ačiū Dievui.
Mokydamasis Maskvoje turėjau prancūzų kalbos mokytoją, kuri sakydavo, jog talentas – tai gebėjimas labai greitai persijungti. Žmogus apskritai yra arba talentingas, arba ne. Nesvarbu, aktorius jis, buhalteris ar gydytojas. Talentingas žmogus turi savyje mygtuką ir gali greitai persijungti iš mokytojo į mokinį, iš vieno vaidmens į kitą, supykęs, mirtinai įniršęs gali staiga vėl pradėti žmoniškai bendrauti. Kuo žmogus talentingesnis, išmintingesnis, tuo tie persijungimai iš vienos psichofizinės būklės į kitą yra lengvesni. Kam po konflikto pyktį nešiotis dar tris dienas? Ne, tai nereiškia pamiršti, tai reiškia – gyventi toliau. Aš stengiuosi gyventi taip, kad tie persijungimo greičiai būtų kuo didesni. Reikia nuolatos su savimi dirbti, negalima leisti savo dvasiai aptingti.

Komentarai  

 
+1 -1 #13 J 2013-03-24 13:59
Valstybė nekontroliuoja turinio,galovni ke.Aktorių nuomonės daug vertingesnės nei tušti komentatorių skiedalai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #12 Rokas 2012-12-10 10:45
Jei atrodo keista, kad skaitytojas iš 100 proc. valstybės lėšomis leidžiamo laikraščio reikalauja, kad jo turinys būtų kokybiškas, tvarkingai pateikiamas ir aktualus, tuomet stebėkitės.
O Litmenio redakcijai akivaizdžiai nusišvilpt ant visko. Štai red. pavaduotoja Visockaitė komentare parašo, kad tekstas yra netvarkingas, o paties teksto, kuris visą savaitę „kabo“ svetainėje, sutvarkyti nė nesiruošia. Nors tai užtruktų daugiausiai 10 minučių. Taigi, stebėkitės, stebėkitės keistais bambesiais.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #11 Rokui 5-am 2012-12-07 20:02
ne, aš geriau darsyk paskaitysiu 1-ą. Taigi, koks keistas bambesys tave apniko...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+4 -1 #10 opinia 2012-12-07 19:45
taigi, jei Koršūnovas interpretuoja to laikmečio Vilnių kaip atsilikusią provinciją, tai jis didžiai klysta. Vilnius tuo metu buvo vienas iš didesnių europinės kultūros centrų, kurio neaplenkė ir masonų platinamos idėjos.
Rodos viską pasakiau.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #9 opinia 2012-12-07 19:37
beje, Masalskis buvo pagrindinis Edukacinės komisijos iniciatorius. O tai PIRMOJI PASAULYJE ŠVIETIMO MINISTERIJA, kurios vadovu jis pats ir buvo paskirtas.

Datr jo garbei reiktų priminti liaudžiai, kad jo funduoti rūmai vyskupams dabar tarnauja Lietuvos Prezidentūrai. Reiktų Masalskiui paminklo šių rūmų kieme.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #8 opinia 2012-12-07 19:32
stengiuosi atspėti - kokio sau peno neokairės orakulai rado Justino Marcinkevičiaus pjesėje?

Kiek pamenu, Marcinkevičius šioje pjesėje leido sau pakritikuoti katalikų bažnyčią už tai, kad mokė liaudį klauptis, o ne kovoti.

Už ką kovojo Masalskis? Prieš ką kovojo Masalskis? Aišku, kad turėdamas LDK kunigaikščių kraujo, vadinasi monarchistas, jis nebuvo už prancūziško tipo revoliuciją, kurią į LDK atnešė didysis JAV revoliucijos generolas Kosciuška. Jis su kitais Torgovcos konfederatais savaip bandė "ginti" LDK - su Rusijos carienės pagalba. O žemaičių kone laimėtą sukilimą prieš Rusiją išdavė patys kosciuškininkai . Taip kad išdavystės buvo iš abiejų pusių ir tai nulėmė abiejų tautų pralaimėjimą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #7 opinia 2012-12-07 19:19
300 litų už bilietą. Už Koršunovą ar už Marcinkevičių? Na, laikykim tai auka ar verslių žmonių parama teatrui.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
#6 Rokas 2012-12-07 09:40
žr. 3 komentarą ir pagalvok, ar ne veltui.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #5 Rokui 2012-12-07 00:34
koks keistas bambesys tave apniko...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #4 muse 2012-12-07 00:06
teatras yra geras, jei jis pasako visa, ko reikia, ir taip, kaip reikia..
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #3 redakcijos technikams 2012-12-06 23:51
be abejo, klaidas pataisyti interneto puslapyje tiesiog neįmanoma...
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #2 Red. Jūratė V. 2012-12-06 15:04
Atsiprašau už "techninius nesklandumus": iš pradžių eina pokalbis su akt. Gavenoniu, o nuo vidurio klausimas "Kokį jūs matote Masalskį, tiek istorinį, tiek poetinį?" užduodamas jau akt. Anužiui.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+3 -1 #1 Rokas 2012-12-06 13:10
O sekančiame numeryje, kad visai užmuštumėte aktualumu, išspausdinkite Koršunovo interviu apie Shopping&F**kin g.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_256_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_2012-11-30_nr._3404_virselis.jpg

2012-11-30 nr. 3404

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai