Broliažmoniai, gyvensiantys po mūsų,
jūs negaląskite danties prieš mus,
jei vargšų pagailėsite ir mūsų blusų,
jums atsilygins Viešpats prakilnus.
Kokius šešis pakartus regit mus,
tas kūnas, kol dar valgė, buvo,
dabar suvyto ir seniai supuvo,
o vietoj kaulų dulkės, pelenai.
Te niekas nesijuoks iš tokio būvio,
išteisinti maldaukite, velniai.

Kad sakom broliai, paniekos nejauskit,
bausti mes buvom šiuo pakorimu
vardan teisybės. Žinot, juk nedaugel
žmonių garsėja savo brandumu,
atleiskit mums, mes likom be namų,
vardan Sūnaus Mergelės, mūs Marijos
tesivynioja Jo malonių gijos,
tenežaibuos, nesitrankys tenai,
te mirusiuosius stumdyt žmonės bijo,
išteisinti maldaukite, velniai.

Lietus išplovė mus, ant vėjo džiūstam,
ir susitraukė kaukolė juoda,
neduoda šarka net sudėti bluostą,
o varnos išakėja mums barzdas.
Ramybės nesurasim niekada,
tai čia, tai ten mes vėjo nešami,
į prarajas giliąsias metami,
tenežavi jūs brolija šita –
mes – antpirščiai, paukštelių siuvami,
išteisinti maldaukit mus, velniai!

Valdove Jėzau, kurs ganai gerai,
žiūrėk, kad nesugriebtų pragarai;
mes neskolingi, elgėmės dorai,
o žmonės, nesijuokit atkariai,
išteisinti maldaukite, velniai!


Iš senosios prancūzų kalbos vertė Sigitas Geda

François Villon. Rinktinė poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999


Prieš 550 metų, „1462 m. lapkričio 3 d. François Villonas už vagystę pateko į Pary­žiaus Šatlė (Châtelet) kalėjimą, bet po kelių dienų paleidžiamas, – pasirašė pasižadėjimą sumokėti 120 aukso ekiu. Metų pabaigoje vėl suimamas už dalyvavimą peštynėse, kankinamas vandeniu, nuteistas „pakabinti ir pasmaugti“ (a estre pendu et estranglé). Laukdamas mirties, Villonas sukūrė „Ketureilį“, „Pakaruoklių baladę“, o „Liaupse teismui“ ir „Pagalbos šauksmo balade“ maldauja nebausti mirtimi. “ (Genovaitė Dručkutė. Viduramžių rudens ir visų laikų poetas // François Villon. Rinktinė poezija. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1999.) 

b_600_463_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-07_nr._3405_2012_10310218.JPG