b_100_158_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-07_nr._3405_su_Kristina_rimtai.JPGAr Žinių visuomenės žemėlapyje gyvena mūsų kuriamas į amžinybę pretenduojantis menas?
Norėčiau manyti, kad planuojama plėtoti daugelį kultūros sričių, atsirenkant kiekvienos jų elitinius dalykus, tarp jų –­ humanitarinės kultūros reiškinius, kad bus puoselėjami pavyzdiniai jos pavidalai, pripažįstami kaip aktualūs idealai, kurių link traukte trauktų pasitempti.
Vilniaus mikrorajone Saulėtekyje vyksta grandiozinės „Slėnio“ ir kitos techninio  mokslo pažangai reikalingos statybos, gal nors ten bus įrengta simfoniniams koncertams pritaikyta salė, kur klasikinei muzikai, audiovizualiems bei kitokiems šiuolaikiniams kūriniams nereikėtų triukšmingos reklamos – tai būtų intelektualinio elito, dvasios aristokratų puoselėjama ir lankoma šventovė?
Nes nacionalinės koncertinės organizacijos, norėdamos išgyventi, su savo repertuarais ir kviečiamais atlikėjais jau atsidūrė ant inteligencijos praradimo slenksčio. Nacionalinių institucijų programų tinkleliuose dominuoja populiarioji klasika, kurią dažnai atlieka TV „žvaigždūnai“. (Kodėl šie sutinka tai daryti, užuot mokęsi profesinio amato? Juk netrukus susigadinę balsus, praras ir garbę, ir orumą. Nemokėdamas stabiliai tvarkytis balso, scenoje neišgyvensi tiek, kiek, pavyzdžiui, prof. Virgilijus Noreika.) Apskritai, ar yra prasmės stebėtis, kad profesionaliai dar nesusiformavusius dainininkus nuolat kviečia Nacionalinė filharmonija, LNOBT, Valstybinis simfoninis orkestras, pagal statusą turintys būti skaisčiausi muzikos židiniai?
Ar  nebūtų galima įžvelgti tam tikros socialinės nejautros ir repertuaro politikoje, kai iškraipomos jo proporcijos lengvosios klasikos naudai – publika „glostoma“ tenkinant jos įgeidžius? Kas galėtų įsivaizduoti, kad Nacionalinėje dailės galerijoje kabotų XIX šimtmečio miniatiūros, du trečdalius šių eksponatų sudarytų rytinės kaimynės kūriniai, o dabartinei lietuvių dailei atstovautų tik keli galerijoms sukurti dailininkų darbai ir tik savaitę? Maždaug tokios dabar yra pas mus skambančios muzikos proporcijos, turint omenyje ne tik kūrinius, bet ir gastroliuojančių artistų atvežamą estetiką.
Nuo Žinių šalies kalno keistokai atrodo klestintis informacijos siaurinimas.. Fakteliai iš paprastos kasdienybės: TV laidų baigiamuosiuose titruose nustota vardyti laidos dalyvius, rodant tik jos autorių sąrašą; iš renginių afišų ir programėlių dingo metai (svarbu istorijai), nebenurodoma nė orientuotis padedanti renginio savaitės diena; Nacionalinės filharmonijos programėlės, dar visai neseniai garsėjusios muzikologų populiariai pristatomais kūriniais, teapsiriboja atlikėjų reklaminiais (iš programėlės į programėlę keliaujančiais) tekstais – kodėl nutarta, kad savo noru atėjusi publika neverta žinoti, ko klausysis? Juk muzikos? Ar tik atlikėjų?
Informacijos mažinimas ribų neturi. Nuosekliai prastėja Vilniuje rengiamų (apie kitus miestus nedrįsčiau kalbėti) rimtųjų muzikos festivalių bukletai, pamažu tampa neprofesionalūs... Pavyzdžiui, ką galima suprasti, kai vienoje vietoje surašomi atlikėjai, o prie kūrinio pavadinimo nenurodoma jo instrumentinė sudėtis? Neaišku, kas ką gros ar grojo, jau nekalbant, kad kūrinys pristatomas tik fragmentiškai. Naikinama dar viena tiks­lios informacijos gerbiamai publikai tradicija.
Muzikiniame pasaulyje trūksta apdorotos informacijos. Gal vertėtų bendradarbiauti su sociologais? Nes kol kas viską tenka daryti pačiam, pasitelkti asmeninius ryšius, kreiptis į pačius šaltinius, t. y. kompozitorius, atlikėjus.  
Dalis istorinių dokumentų netvarkomi lūkuriuoja archyvuose. Į juos Žinių visuomenės projektuotojai, įskaitant Lie­tuvos mokslo tarybą, turėtų ypač atsigręžti – juk dabar mūsų archyvai yra sumažinti, sumenkinti mūsų laisvos valstybės rankomis!
Ar mūsų galvas teršia žinios ar netikslios žinios? Turbūt negalime kaltinti klaidų darančių mus stebinčių – studentų, žurnalistų, socialinių tinklų vartotojų, kitų informaciją persikeliančių, jei –­ imkime naujausius pavyzdžius – viename leidinyje skirtingai parašome pagrindinio gastrolieriaus pavardę, kūrinio pavadinimą (šiųmetės „Gaidos“ knygelėje) ar bendrinius pavadinimus pateikiame su kabutėmis (dabar vykstančio festivalio „Muzikos ruduo“ lankstinuke). Negi šiems riktams ištaisyti reikia papildomų ypatingų finansinių, emocinių ar laiko sąnaudų?
Kodėl vartotojų laiko vagimis nevadinami pateikiantieji ne visą informaciją? Kiek dar dirbsime taip, kaip patogiau mums, o ne adresatui? Kada pagaliau vertybe taps ne pasitenkinimas savimi, o abejonė, kruopštumas, žinios ir skonis?