gytis norvilas. Įtrūkis, molis, arba Belaukiant siurblinės

Dieve, kaip gremžia.
        Durs Grünbein

gyčio norvilo nutraukimas
gyčio norvilo nutraukimas
Išdžiūvusio upelio, kuris po liūčių ir per polaidį net putodavo, vagoje ant smėlio stoviniavo, tupinėjo trys vaikiščiai. Nors išties tai būta visai ne upelio, o iš molio karjero kadais pumpuoto vandens išgriaužta griova, kuri vis labiau priminė žemės nuvargusio kūno senatvinę raukšlę. Ant šlaito stirksojo oranžiniais kryžiais nupjovimui pažymėti trys nudžiūvę medžiai. Pušys. Ko laukia berniukai, ko laukia išdžiūvus vaga, dugnas, pušys? Anokia čia paslaptis, dugnas visada laukia skenduolių... Medis – pjūklo, bankai – skolininkų, o kapinės – miruolių.
Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... Iš molio karjero didžiuliais siurbliais išpumpuodavo vandenį, idant toliau galėtų riekti ir lupti, kopinėti tą raudoną žemės mėsą, iš kurios netoliese buvusioje plytinėje ir keramikos gamykloje kepė plytų ir keraminių plytelių karbonadus ir hematogenus. Ta milžiniška žemės žaizda, po kurią ropojo ir rangėsi ekskavatorių ir buldozerių kirminai, vis gilėjo, plėtėsi... Žaizda. Čia nėra nieko stebėtina – sako, molio ir kraujo cheminė sudėtis praktiškai identiška ir tikrai, matyt, esam drėbti iš molio, esam molio Motiejai, Golemai, stačiai vaikščiojantys krešuliai. Nors nežinau, kaip čia su ta chemija... Nežinau. Mokykloje chemija sekėsi, o ir dabar man chemija įdomiausia: kūnų chemija, neapykantos, baimės chemija, meilės chemija, požemių ir medžio, dangaus ir pragaro chemija... Ir vertikali, ir horizontali, organinė ir neorganinė. Viskas yra chemija: psichika, siela yra chemija – tik, matyt, subtilesnė, „išretėjusi“. Tai kas tie karjerai aukščiau, ant kalvos? Kraujo sklidinos vonios? Toks kraujo nuleidimas, kaip pasakoja vietiniai, įsijungus siurbliams tikrai būdavo įspūdingas. Taip, visai nenorėdami, kaskart repetuodavo tvaną. Repetuoti reikia. Kitaip premjerai gresia fiasko.
Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... O tie vaikigaliai, kapišonuotais treningais, išplautoje griovoje kokio galo? Be niekur nieko žarsto išplautą smėliuką, it lauktų, kada ten, aukštai, vėl įsijungs siurbliai ir plūstels adrenaliną akumuliuojanti grėsmės čiurkšlė, galės pradėti žaisti rimtesnius žaidimus? Nejau pušies žievės laivelius leisi?.. Nors visos detalės ir nuotaika bylojo tik viena: nusispjaut mums jūsų moliai, žemės norai, siurbliai, turbinos, statybinės medžiagos, perturbacijos, skeldėjimas, įkalnės ir nuokalnės. Jų veiduose – pavydėtina, palaiminga ramybė. Nors ir su pagaliais rankose, nors ir šalia tebestovi trys oranžiniais kryžiais nupjovimui pažymėti pušų sudžiūvę lavonai. Vaikigalius besisukinėjant toje vietoje mačiau visus metus, vis prošal pravažiuodamas dviračiu stebėjau: per metus paaugo ir... „pagilėjo“ – griova vis labiau traukė juos į save, giliau.
Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... Nors siurblių jau seniai nebėra: demontuoti, užlieti vandens, išrakinėti metalo vagių, suėsti rūdžių ar perlydyti į mašinų ratlankius, vinis, voneles, bet vis tiek dirba. Mūsų galvose, pasąmonėje. Bent jų šešėliai. Jie visada budi, laukia ženklo, kada vėl bus paleisti ir galės pradėti kvėpuoti stūmoklių plaučiais. Amžina siurblinė. Ūžianti, siurbianti, nuožmi, dirbanti, kaip ir visos mašinos, 100 procentų.
O ta griova vis gilėja, nuolat vyksta vyksmas. Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... Stovėti išdžiūvusio upelio vagoje ir laukti vandens – pabandžiau, tiesa, ištaikiau, kai vaikigaliai buvo apleidę pozicijas – tai it eiti apleistais, nebenaudojamais, vienatvės žuoliais surakintais geležinkelio bėgiais, kuriais bet kada iš užnugario gali atsirangyti traukinys vaiduoklis, vizgindamas vagonų uodegą ir taip flirtuodamas su horizontu, t. y. praeitimi. Kol kas tvyro tik jaudri tyla, į miego arteriją pumpuojanti vienišystės dozes, nes nieko nėra, yra tik tarpas – išdžiūvusi vaga, kurios dugne tik suplautos smiltys, nuosėdos, pagaikščiai.
Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... Rytiečiui visada tuštuma buvo siekiamybė, o vakarinių pakrančių čiabuviai visais įmanomais būdais stengė(ia)si tą tuštumą, ją atveriančius įtrūkius užpildyti. Kokiu nors jovalu, menu, daiktais, remontais, idėjomis, imituojama perdėta veikla, festivaliais. Kitaip sakant, tos tariamõs įsijungsiančios siurblinės grėsmė yra ta vakariečio tuštuma, jos jis, savaime suprantama, išsyk ir baidosi, ir trokšta. Toks šizofreniškas išsivystymas – lydimas egzistencinių spazmų, egzistencinio nerimo, jei norite...
Kaimynas, visą amželį dirbęs tame molio karjere ir nuolat guminiais batais bridęs molį, dabar net vasarą vaikšto su veltiniais. Kojas peršalęs visam likusiam gyvenimui, tirpsta, molis kojas, kūną vis po truputį pasiima, ištraukia kraują, šilumą, sielą... Dabar karjeras sklidinas vandens, gylis siekia iki 10–15 metrų, jame baltomis kaktomis švyturiuoja laukiai, elgetauja antys, vasaromis turškiasi, skęsta miesčionys, maitina dugną. Narai mėgėjai juokėsi, jog padangų ir butelių daugiau nei žuvų.
Žiemą, ieškodami pramogų, kastuvais vis nubraukiame, nugremžiame nuo karjero žaizdos sniego tvarstį – įstabiai saulėj žvilga ledo šašu užsitraukusi opa – ir čiuožinėjame, raižome pačiūžų peiliais... Iš malonumo, aišku, linksmybės. Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... Išsiduosiu, kartą burna pūčiau ledą (seniai turėjau šią liguistą, slaptą mintį), idant šis atšiltų, nuskaidrėtų, vildamasis išvysti nuskendusią, apsemtą siurblinę, jos likučius, menkiausią jos žymę, ženklą, tikėdamas, jog išryškės anapusinis (kažkuo ypatingas? kitoks?) vaizdas, išvysiu krustelėjimą, judesį, it atšildžius ir nugremžus apšerkšnijusį važiuojančio autobuso ar traukinio lango lopinėlį – šiuos visad įsivaizdavau esant ežerėliais, mažais televizoriais... Bet perniek, bergždžiai. Nieko nesimatė, tik skenduolio spalvos migla. Ir gerai. Todėl esu laimingas.
Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... Kiek pamenu, visad teko ir tenka gyventi ant molio: vaikystėje ant Jonavos molio kalno, dabar – po Dvarčionių keraminių plytelių dangum, kur žemė it mozaika, vitražas, pilna „sekretų“, t. y. nusėta spalvotų keraminių plytelių šukėmis, atraižomis. Kad ir kur pasisuksi. Gali pamanyti, jog tai milžiniškos termos po atviru dangumi, puoštos spalvotais inkliuzais. Troba užkampyje prie miško, už kurio šviečia Troškūnai, ir ta molyne, žemoje vietoje, kur šlyno smegenys lenda vos perkasus per du kastuvus ir ištisus metus turi vaikščioti su botais. Užaugau ir augu ant kraujo. Kraujas šildo, sotus.
Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... Pamenu, dar vaikystėje su draugužiais bastėmės ieškodami pramogų po molyne pradėtą statyti daugiaaukščių rajoną. Traktoriams į bakus pilstyti smėlį ar iš medinių statinių švilpti lipučką, „velnio šūdą“ (taip vadinome tamsiai rudos spalvos statybinę gumą), iš kurio pūsdavom burbulus, mėtydavome vieni kitiems į plaukus, buvo jau nuobodu ir banalu. Akimirką molis ėmė čiulpti, sriaubti mano kojas, apautas raudonais guminiais, it kokia saulašarė vabzdį... Teko greitai šokti iš guminių ir basam su kojinėmis grįžti namo... Nesugebėjau jų išlupti nė nusižeminęs: priklaupęs, rankomis, net padedamas draugų. Ir čia, matyt, suveikė siurblinės sindromas, molis turi šį tą siurb­liška, siurbėliška... Guminiai taip ir pasilaidojo – prasmego raudonoje žemės gerklėje. Gerai, kad dar taip. Vaikystėje viskas buvo iš molio: granatos, pamautos ant pagaliuko, tarybinės mokyklinės uniformos, nuolat išteptos moliu, greičiau priminė kamufliažinius eilinių mundurus.
Gremžia ir gremžia, po krislą, po grumstą... Nusišvilpt, nusišvilpt man tos siurblinės. Kaip ir tiems vaikigaliams griovoje su pagaliais.

* * *
O tie plytintys suarti molio laukai, kuriuos regiu priešais, priminė mūšio lauką, milžinišką vidinį skerdyklos kiemą, aukojimo ešafotą, ekspresionistų plenero ekspoziciją, faršo paviršių. Mane tie laukai žavi ir varo siaubą, jaudrina. Nors koks ten siaubas – tyla ir ramybė, atvirumas, anatominis nuoširdumas. Ypač rudenį. Kai virš jų tekantis gižus rūko pienas primena snaudžiančio ar besigaluojančio gyvulio alsavimą.

2012 m. lapkritis

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-07_nr._3405_2012-12-07_nr._3405_virselis.jpg

2012-12-07 nr. 3405

Jūratė VISOCKAITĖ. LRT veidai (15)
TV: žiūrim, ką turim


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai