Audrius Musteikis. Vyšnių seksas

Kristina (Anta Aizupė) ir Freken Julija (Inesė Pudža). Matyso Markovskio nuotrauka
Kristina (Anta Aizupė) ir Freken Julija (Inesė Pudža). Matyso Markovskio nuotrauka
Praėjusį rugpjūtį Rygoje, tame pačiame – Dailės – teatre viena po kitos rodytos dvi „Freken Julijos“. Valmieros teatro ir maskviškio Nacijų teatro (rygiečiai dosniai maitinami rusiška grietinėle). Grafaitė Julija grūmėsi su tėvo liokajumi Žanu. Rusų spektaklyje, režisuotame Thomo Ostermeierio, oligarcho vairuotojas, buvęs kareivis Čečėnijoje, leidosi į žaidimus su boso, buvusio generolo, dukra (naują pjesės versiją parašė Michailas Durnenkovas). Pateptieji talentai Čiulpan Chamatova ir Jevgenijus Mironovas tiesiog sukurti aktorinėms dvikovoms. Bet jei į akistatą stotų dvi Julijos – Čiulpan ir valmieriečių spektaklio Inesė Pudža? Kuri, pasak Augusto Strindbergo, stipresnė, kuri kurią priveiktų žvilgsniu iš niekur, niauriu vypsniu, nudegintų psichofizinėmis žiežirbomis? Abiem kliūtų. O jei Ženios Žanas atsidurtų priešais Martiną Meierį? Rusų aktorius patirtų, kas tai yra ilgalaikis, alinantis, išmanusis baltijiečio priešinimasis.
Valmieros kautynes surežisavo Vladislavas Nastavševas (g. 1978), vienas iš naujųjų latvių teatro reiškinių, dar jaunas, bet jau nebe viltis, o visiška tikrovė. Tobulinosi Peterburge ir Londone, neseniai Alvio Hermanio teatre pastatė Ivano Bunino „Tamsias alėjas“ (kitur yra statęs to paties rašytojo „Mitios meilę“), o karščiausia jo naujiena –  Daniilo Charmso „Senė“ Latvijos nacionaliniame teatre.
V. Nastavševas siekia autorinės vienvaldystės. Jo yra visos idėjos: „Freken Julijos“ scenografijos, kostiumų, muzikos. Ir balsas prieš spektaklį yra jo, pranešantis, kad aktoriai kalbės tyliai, todėl žiūrovai visko gali ir neišgirsti (rafinuotas įspėjimas negirgždėti, nekrenkšti, išjungti mobiliuosius telefonus), nors tai ir nebūsianti bėda. Bet jie nekalba tyliai. Be to, čia dominuoja persmelkiančios, neišvengiamos, neverbalinės įtampos kalba.
Jau vien scenografinė konstrukcija yra spektaklis. Teatras. Bet ir cirkas. Cirkas, bet ir metafora, simbolis. Simbolis, bet ir fizinio poveikio priemonė. Ant stovo (atramos) pritaisyta sija (tarsi vaikiškos sūpynės, bet – virš aktorių galvų). Ateina Kristina (Anta Aizupė) ir ant jo dėlioja savo virtuvės rykus. Čia reikia įsitempus sekti, kaip kinta svorio centras, nuolat paisyti trapios pusiausvyros ir ją koreguoti. Padėjus viename šone, tarkim, bokalą, sija, tampydama jautresniųjų žiūrovų nervus, virpteli, sulinguoja, tuoj tuoj nusvirs, pažirs šukės, todėl žvėries šuoliu – į kitą pusę, kur atitinkamoje vietoje dedamas vyšnių kompoto stiklainėlis. Pastumsi ką nors bent milimetrą (tą aktoriai paskui ir daro) šiapus, ką nors atitinkamai perstumdyti būtina ir anapus.
Freken Julija (Inesė Pudža) ir Žanas (Martinas Meieris). Matyso Markovskio nuotrauka
Freken Julija (Inesė Pudža) ir Žanas (Martinas Meieris). Matyso Markovskio nuotrauka
Ypatingas tikslumas, koordinacija, reakcijos greitis. Žiūrovai muistosi, jaučiasi nepatogiai – kad nepokšteltų, nes arti sėdintieji bus suteršti lipniomis vyšniomis, o spektaklis šiek tiek nuvils. Bet pokšteli tik pabaigoje – išeinančios Julijos iš visų jėgų trenkiamos durys, tarsi Hedos Gabler šūvis.
Veiksmas vyksta rate, žiūrovų kėdės sustatytos ratu. Vėl ratas, šįsyk labiausiai asocijuojasi su cirko arena. Kristina A. Strindbergo nurodymu eina miegoti ir miega gal pusantros valandos. Cirkas: A. Aizupė pakimba ant konstrukcijos (kitame gale prikabinamas svarmuo) – kaip puodelis ant ąselės ir pusantros valandos kabo versdama žiūrovus patirti penkiasdešimt įtampos ir nesmagumo niuansų. Kaip jogė ar akrobatė, tik retkarčiais pakeisdama pozą dar sudėtingesne, dar nepatogesne. O tuo metu vyksta Didžioji dvikova. Dviejų kitų akrobatų ir liūdnųjų klounų. Režisierius iš aktorių išdega savo porcelianą. Julija – tarsi iš post-punk ir unisex estetikos ir pasaulėjautos. Žanas – elegantiškai vingrus ir slidus, visokeriopai lankstus. Kai jau kova prislopsta, tuoj suputoja nauja jėga, o kai vėl išsenka, vis tiek tęsiasi – spazmais, konvulsijomis. Sekso scenose karaliauja vyšnios. Žanas ima jas iš stiklainio ir – teka kraujas. Ilgainiui visa arena nutaškyta kraujais. Jie valgo vyšnias ir spjaudo vienas į kitą. Viskas, netgi ant žemės traiškomų uogų kauliukų krekšt krekšt, dera prie bendros koncepcijos, apmąstyta iki paskutinio mažmožio.                 
Spektaklis, žinoma, latvių kritikų pastebėtas, pagirtas, bet pernelyg skambiais žodžiais nesišvaistyta, nes, kaip jau sakėme, toks dabar Latvijos teatro kontekstas, įdomu ir gausu visko visur, todėl pareikšti „puikus spektaklis“ ar „įvykis“, baugu. Reikia pasitaupyti, nes ką gi reikės sakyti netrukus, ryt, paskui? O reikės.

P. S. V. Nastavševo „Freken Julija“ (Valmieros teatras) pretenduoja į metų spektaklio, režisierius – į metų režisieriaus, aktorė I. Pudža – į metų jaunosios scenos menininkės titulus. 

Komentarai  

 
+2 #1 Jūratė V. 2012-12-14 13:07
http://www.kulturpolis.lt/main.php/id/546/lang/1/nID/10835

Puikią Valdo Gedgaudo recenziją apie spektaklį "Katedra" spausdina klaipėdiečių Kultūrpolis.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-07_nr._3405_2012-12-07_nr._3405_virselis.jpg

2012-12-07 nr. 3405

Jūratė VISOCKAITĖ. LRT veidai (15)
TV: žiūrim, ką turim


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai