Lina Žigelytė. Moterų archyvai. Keli epizodai iš šiuolaikinio Lenkijos meno

 

Mes, aš, tu,
dėl baimės ar drąsos
esame tos surandančios taką
atgal į čia
su peiliu, kamera
mitų knyga
kurioje
mūsų vardų nerasta.
    Adrienne Rich. „Neriu į duženas“*

Mano cituojamame fragmente iš šiemet mirusios amerikiečių poetės Adrienne Rich eilėraščio perteikiamas noras prisiliesti prie praeities bei apie ją prabilti. Šioje istoriografijos geidulių alegorijoje atsispindi ir jaudulys, ir baimė. Vandenyno dugne beieškodamos katastrofos duženų, tapatybės skyla ir dauginasi. Joms gali prireikti ir peilio, ir kameros, ir knygos, kurioje vis dar nerandama nuorodų apie save.
Šiuolaikinių Lenkijos menininkių darbai, ypač per pastarąjį dešimtmetį sparčiai užkariavę Vakarų pasaulio galerijas ir muziejus, taip pat atspindi istoriografijos geismą – ne vien pačių menininkių siekį įsirašyti į menotyros kanonus įvairiai nagrinėjant lyčių reprezentaciją ir moters tapatybę, bet ir Vakaruose išliekantį susidomėjimą tuo, kas anksčiau buvo neprieinama ar tolima dėl politinių priežasčių. Gali būti, jog esminis proveržis, po kurio svetur sprogo susidomėjimas lenkų menininkėmis, įvyko 1999 m., kai Venecijos bienalėje buvo demonstruota Katarzynos Kozyros videoinstaliacija „Vyrų pirtis“. Ant kambario dydžio kubo suprojektuotuose vaizdo įrašuose žiūrovai galėjo stebėti pačios menininkės nufilmuotus kadrus iš vyrų pirties Budapešte, kuriuos jai pavyko užfiksuoti atėjus į pirtį persirengus vyru – krūtis prisidengus rankšluosčiu ir ant šakumo prisitvirtinus dirbtinę varpą. „Vyrų pirtis“ tapo provokuojančiu manifestu, išrengusiu stiprius vyriškus kūnus ir pavertusiu juos neįspūdingu skopofilijos objektu, mat dauguma įraše matomų vyrų nėra atletiški ir jauni, be to, atrodo esą nesaugūs ir pažeidžiami. Ši K. Kozyros videoinstaliacija liudijo, jog Lenkijoje formuojasi moterų karta, kuri ieško, kaip netylėti apie asmenines patirtis ir išreikšti socialinių pokyčių geismą. Žinoma, šiuos siekius regime atspindėtus ir gerokai anksčiau, tarkim, 1980 m. Ewos Partum sukurtuose fotokoliažuose, kuriuose nuogas menininkės kūnas yra įklijuotas į po Varšuvą klaidžiojančių anonimiškų minių nuotraukas. Vis dėlto K. Kozyros dalyvavimas Venecijoje žymiai garsiau meno pasauliui pranešė, kad Lenkijos menininkės nenori likti antrąja lytimi ir išradinėja kalbą, kuria nori išreikšti dėl politinių sistemų kaitos, laukinio kapitalizmo ir globalizacijos moterų gyvenimuose įvykusius pokyčius.  
Feminizmo klasika laikomoje esė „Kai mūsų lūpos prabyla drauge“ prancūzų filosofė Luce Irigaray rašo: „Mes turime išmokti kalbėtis taip, kad galėtume apkabinti viena kitą per atstumą.“ L. Irigaray ragina prabilti apie moters tapatybę ir kūną ne per psichoanalizėje įtvirtintą tradiciją sieti moteriškumą su trūkumu, kuriam užpildyti reikalingas falas, o pliuralizuojant moterų patirtis, nes net moters genitalijos –­ skirtingai nei vyro – negali būti supaprastintos kaip vienas organas. Nors L. Irigaray tekstas yra problemiškas, moterų patirčių pliuralizavimas kaip tik ir įgyvendinamas tuose moterų menininkių darbuose, kuriuose aptinkame tradicinių lyčių vaidmenų subversijas. Ir galbūt būtent dėl noro išgirsti apie šias patirtis iš anksčiau mažiau pažinotų kultūrų ar kontekstų patiriamas ne tik bendrumo jausmas su šiomis moterimis, bet vis iš naujo atrandama, ką reiškia būti moterimi – ar sukilti prieš vyraujančius apibrėžimus.
Nors šiuolaikinių Lenkijos menininkių darbai gana neseniai emigravo į globalią meno rinką, jau akivaizdu, kad juose nėra vieno postsovietinės Lenkijos moters tapatybės apibrėžimo. Čia noriu išskirti tris klausimus, nagrinėjamus jų darbuose, nors, be abejonės, jų yra ir daugiau. Be to, ne visos moterys menininkės savo darbuose akcentuoja moters tapatybės temą.
1999 m. jau minėtos K. Kozyros didelio formato fotografijų serijos „Kraujo ryšiai“ ekspozicija gatvėse esančiuose reklamos stenduose tapo akivaizdžiu įrodymu, kad religinė simbolika šiandienos Lenkijoje yra įvairiais tabu apipinta tema – ypač kai religiniai simboliai atsiduria šalia apnuogintų kūnų. Seriją sudarančios keturios fotografijos reaguoja į Bosnijoje 1995 m. vykusį karinį konfliktą tarp krikščionių ir musulmonų. Nuotraukose regime kraujo spalvos raudonumo krikščionybės ir islamo simbolius – kryžių ir pusmėnulį. Prie šių simbolių pasyviomis pozomis sustingusios nuogos moterys – pati K. Kozyra ir jos sesuo, kuriai yra amputuota dalis kojos. Gigantiškas raudonas kryžius su jo viduryje žemyn galva gulinčia nuoga moterimi yra apdėliotas ryškiai žaliomis kopūstų galvomis, o vidinę raudono pusmėnulio pusę ir vėlgi žemyn galva gulinčios moters kūną juosia balti kalafiorai. Religiniai simboliai nuotraukose grįžta arčiau žemės – prie daržovių ir kūnų. Dar tiksliau būtų pasakyti, kad nuotraukose daržovės kėsinasi, paslėpusios kryžių ir pusmėnulį, apgaubti nusilpusį moters kūną. Būtent grėsmę religiniams simboliams pastarosiose nuotraukose ir įžvelgė Lenkijos katalikų bažnyčia, kai jos buvo publikuotos ant reklaminių stendų didžiuosiuose Lenkijos miestuose. Pareikalavus užmaskuoti kryžių ir pusmėnulį, ant nuotraukų vidurinės dalies buvo užklijuotos plačios baltos juostos, neleidusios žiūrovui nuotraukose atpažinti religinės ikonografijos. Dera pastebėti, kad pastaraisiais metais religinės cenzūros taikiniais tapo ir kitos lenkės menininkės, pvz.: Alicja Żebrowska ir Dorota Nieznalska.
Dar vienas svarbus aspektas Lenkijos menininkių darbuose šiandien yra moters vaidmuo šeimoje. Feminizmo teoretikai pastebi, kad komunizmo sąlygomis moterims buvo suteikiama nemažai galimybių derinti vaikų priežiūrą ir darbą, o pačios moterys buvo traktuojamos kaip lygiavertės vyrams. Sugriuvus šiai politinei sistemai, vaikų priežiūros institucijoms vis sparčiau tampant privilegijuotiesiems prieinama brangia paslauga ir augant darbingo amžiaus vyrų emigracijai, motinos vaidmuo dažnai pareikalauja kone antgamtinių gebėjimų administruoti laiką ir pajamas. Elżbieta Jabłońska perteikia tokią motinos realybę labai tiesmukai – ji nusifotografuoja namie su sūnumi ant kelių persirengusi komiksų herojų – Žmogaus voro, Supermeno ir Betmeno – kostiumais. Groteskišką karnavalą daugiabučio kambariuose primenanti saviironiška serija vadinasi „Super mama“ (2002 m.). Šios mūsų laikų herojės iššūkiais tampa skalbimas, indų plovimas, maisto ruoša, vaikų auginimas. Katalikiškų nuotaikų prisodrintoje Lenkijoje, kur teisė į abortą iki šiol yra stipriai ribojama, E. Jabłońskos įkūnijama moteris yra ne šiaip produktyvi, o superproduktyvi. Motinos kūnas tampa kapitalizmo atnešto iššūkio didinti darbo našumą metafora.
Moters kūno santykis su kapitalizmo sistema, tik ne vien per gamybą, bet ir per vartojimą bei šio vartojimo suteikiamas galimybes, yra dažna tema Vakaruose sparčiai populiarumą pelniusios Paulinos Olowskos darbuose. Ši 1976 m. Gdanske gimusi menininkė, pasitelkdama tapybą, koliažą, neonines šviesas ar performansus, supina populiariosios kultūros simbolius, archyvinę socialistinės Lenkijos medžiagą ir modernistų koliažų utopijų estetiką. Tam tikru atžvilgiu P. Olowska pati simbolizuoja vis sparčiau globalėjančią meno rinką. Nors nemažai šiuo metu garsių lenkų menininkų siejami su moks­lais įtakingo Varšuvos dailės akademijos dėstytojo Grzegorzo Kowalskio studijoje (joje mokėsi K. Kozyra, Pawełas Althameris, Arturas Żmijewskis), P. Olowska bakalauro studijas baigė Čikagos dailės instituto mokykloje. Dar tebestudijuodama, ji sėkmingai demonstravo savo darbus Europos ir Šiaurės Amerikos galerijose. P. Olowskos didelio formato darbai žavi lengvumu, juose vyraujančiais dažniausiai jaunų, savo seksualumu manipuliuojančių moterų įvaizdžiais, kurie primena 1980-ųjų reklamas iš socialistinės Lenkijos. Šios menininkės santykis su moteriškumu nespinduliuoja pykčio, todėl galbūt jos darbai gali pasirodyti nesą feministiniai. Tačiau P. Olowskai jau pavyko įteigti Vakarams, kad anapus Geležinės uždangos jaunoji karta ir moterys sugebėjo mesti iššūkį represinei sistemai dalyvaudamos nelegaliame pankų judėjime, modeliuodamos sau rūbus pagal žurnaluose aptinkamas idėjas ir net megzdamos.
Būtent mezginiai ir 1980-ųjų Lenkijoje itin populiari mezgimo kultūra tapo 2010 m. Niujorke rengtos P. Olowskos autorinės parodos „Taikomoji fantastika“ tema. Parodoje demonstruoti iš mezgimo žurnalų ir atvirukų, kuriuose moterys raginamos kurti sau rūbus, pertapyti moterų portretai. Iš jų į mus žvelgia seksualios sunkiais šiltais rankų darbo megztiniais pasidabinusios moterys. Pačių kurta ir perkurta mada joms suteikia galimybę savarankiškai konstruoti savo tapatybę. Šiais portretais P. Olowska griauna iki šiol Vakaruose populiarų mitą apie sovietų sistemos prislėgtus pasyvius individus, negebėjusius niekaip pasipriešinti šiai sistemai.  
Sunku pasakyti, kurie moterų įvaizdžiai toliau plis šiuolaikinių Lenkijos menininkių darbuose. Kol kas akivaizdu, kad jos geba įkūnyti gana skirtingas patirtis, dažnai neatsie­jamas nuo asmeninių joms rūpinčių išgyvenimų ir matytų pokyčių.

* „We are, I am, you are / by cowardice or courage / the one who find our way / back to this scene / carrying a knife, a camera / a book of myths / in which / our names do not appear.“ (Diving into the Wreck)


Katarzynos Kozyros „Kraujo ryšiai“ ir Paulinos Olowskos „Vilnoniai megztiniai“ – 2 ir 3 viršeliuose.

2012-12-07 nr. 3405

Jūratė VISOCKAITĖ. LRT veidai (15)
TV: žiūrim, ką turim


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai