Ramunė Brundzaitė. Užmesti juokui jauką

Kai diena vis traukiasi ir traukiasi, užleisdama teritoriją ilgėjančiai nakčiai, kai, rodos, net neišaušta, o tik užaušta ir miestą užvožia pilkas geležinis debesų kibiras, galima bandyti jaukintis gyvenimą ir mirtį juokiantis. Galima šypsotis, kikenti, kvatoti, prunkšti siaubui, pykčiui, absurdui tiesiai į veidą. Kartais net labai liūdnomis akimis.

b_100_144_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_petitio.jpgJutta Noak. „Petitio“. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

Biografiško romano pasakotojai, vokietės ir ruso dukteriai, išgyventi sunkiom akimirkom sovietmečio Lietuvoje padeda juokas, sarkazmas ir ironija. Lietuviški cha, vokiški ha ar rusiški xo. „Dirbtinis „Cha“ –­ vienintelis mano išsigelbėjimas“ (p. 225). „Petitio“ kalba apie jaunos merginos patirtis Kaune ir Hamburge. Pavadinimas skatina atsiversti tarptautinių žodžių žodyną: lot. petitio principii – logikos klaida, kai argumentuojama dar neįrodytu teiginiu. Tačiau gyvenimas dažnai logikos nepaiso, o knygos personažai nuolat susiduria su sovietinės ir kapitalistinės sistemos petitio principii.
Apie autorę sužinojau tik akiai užkliuvus už įdomaus viršelio tarp naujų, Lietuvos rašytojų sąjungos išleistų knygų. Žvilgtelėjusi į pseudonimą ir pavadinimą, pamaniau, kad knyga ne lietuvės. O pasirodo J. Noak (tikra pavardė Vaitkienė) ne tik lietuvė, bet dar ir Lietuvos rašytojų sąjungos narė, išleidusi septynias knygas. Tiesa, gyvena Hamburge, rašo ir vokiškai, buria Vokietijoje išsibarsčiusius kūrybingus tautiečius.
Knyga spaudoje pristatoma kaip „žaismingas ir provokuojantis pasakojimas apie maištingą jaunystę, atskleidžiantis drąsią ir kitokią Juttos Noak pusę“. Kalbos apie drąsą man atrodo kiek per drąsios. Pirma knygos dalis galėtų turėti paantraštę „Kaip lietuvių menininkai sovietmečiu gyveno“. Girdėta, skaityta, nuobodu. Knyga suskirstyta į trumpus skyrelius, padedančius kopti iš vieno puslapio į kitą (na gerai, dar vieną perskaitysiu, na dar vieną, iki kitos stotelės...). Bet iš tiesų skaitymas gali tapti valios ugdymu – daug abstrakcijų, daug savirefleksijos, ironija kartais apkartinama pagiežos atspalviu, o siužetas jei ne nušautas, tai bent pašautas ir kraujuojantis. Na taip, keliama kilmės problema sovietmečio Lietuvoje: „Grynakraujams lietuviams mano hibridinė kilmė iš dviejų priešų –­­ kaip krislas akyse: ne tik vokiete, bet ir ruse Lietuvoje būti nebuvo paranku, nors iš kilmę įrodančių dokumentų turėjau tik vieną žalsvą popierėlį be jokio tautybės įrašo“ (p. 52). Kai pasakotoja Valė-Waltraut pagaliau iškelia savo ilgas kojas Vokietijoje, pasidaro įdomiau. Ar sovietinė ir kapitalistinė sistemos tokios skirtingos? Ar tikrai viena bloga, kita gera? „Kartais net atrodė, jog ant žemės, kuri išbarstyta skiriamaisiais ženklais, mums išvis vietos nėra“ (p. 291). Pasakojimo pabaiga gana įtaigi.
Vis dėlto romano tekstą norėtųsi gerokai sutrumpinti (pvz., nukirpti pirmą jo pusę) ir prasijoti rėčiu. Ypač tokias sakinių rezgines: „Nors daug maisto sunaudodavo mikroorganizmų kolonijos, Lietuvos žemė maitintoja teikė peno mano hibridinei gyvybinei vegetacijai bei skatino augimą. Suaugau, tačiau, akylai kontroliuojant centrinei sistemai, labai iš lėto vyko vidinė vegetatyvinė hibridacija: vos pakako peno nelytiniam dauginimuisi, kraunant pumpurus bei leidžiant ūglius“ (p. 163–164). Skaitai, sutrinki, įstringi ir galvoji – apie ką čia? Ar tai laisvalaikio skaitiniai biologams ir medikams (autorė, beje, Kaune baigusi medicinos mokslus)?

b_100_140_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_APYTIKSLIAI-TRYS.jpgArtūras Valionis. „Apy­tiksliai trys“. –­ Vilnius: Lietuvos rašytojų są­jungos leidykla, 2012.

Mes buvom apytiksliai trys.
Du paklydo miške,
aš namo parėjau.
Nes vienas lauke ne karys.
                 „Samurajaus daina“

Nerypuojantis (bet kartais repuojantis) lietuvių lyrikos autorius pagaliau (beveik po dešimties metų) išleido antrąją knygą. Kai kurie tekstai jau skaityti kultūrinėje spaudoje, girdėti per Poetinio Druskininkų rudens anoniminio konkurso laureatų pristatymą, kone tapę poetine tautosaka. Profesionalus kalbos žaidėjas (jei būčiau trenerė, imčiau jį į rinktinę) „Artūras rašo negražią grožinę literatūrą“ (p. 7) ir klausia: „Ar negraži vis dar grožinė, / ar grožinė gali būti negraži?“ (p. 7). „Tradicinis postmodernizmas“ – sakoma rinkinio anotacijoje. „Kalbos ir tostai įvairiomis progomis“ – dar pridedama. Pati kalba čia lyg šampanas – putoja, taškosi purslais, kyla burbuliukais. Skani ir maloniai svaigina. Net pavydu, kad ne pats taip sugalvojai. Poetui kalba – tai varomoji jėga. Iš panašiai skambančių, bet skirtingas reikšmes turinčių, žodžių sugretinimo atsiveria netikėtos prasmės (įspūdingas šiuo požiūriu eilėraštis „paskutinėz netikro pranasho dainoz remixas“). Beje, jei skaitytojas kuo nors nepatenkintas, o galbūt kaip tik patenkintas, tai meilės ir nemeilės laiškus gali siųsti visą parą nurodytu elektroniniu adresu Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį..">Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.. Kaip nesunku šiais laikais pasiekti poetus! Dažniau juos sutiksi nebe dramblio kaulo bokštuose ar ant Parnaso, bet feisbuke.
Vaikščiodamas po knygą kaip po parką ar zoologijos sodą pats renkiesi, kur prisėsti, ką pirmiau apžiūrėti – ar akmenim užmėtomą varlę  („Ir aš esu užmušęs. // Varlę“ (p. 26) – nauja Biliūno katytės versija), ar besiskandinančias gulbes Gotlande (lietuviai mėgsta rašyti apie Gotlandą, į kurį važiuoja kūrybinių atostogų), ar Stiklinį Žvėryną. Kai kurie takeliai ir rodyklės jau nužymėti – žvaigždutės su nuorodomis, puslapių numeriais, žvaigždutės žvaigždutėse vedžioja tave po knygą. „Instrukcija mielajai skaitytojai ir maloniajam skaitytojui. Atsiverskite: Sekite vidinius ženklus ir nuorodas / Eikite paskui nuojautą / Keliaukit tiesiai ir iš eilės / Vartykit atsitiktinai.“ Žodžiu, ką nori, tą ir veiki – žaidi ir džiaugiesi. Arba žaidi, nes liūdna. „O žaisdavom rimtai. Žaizdávom ne mažiau“ (p. 91).

b_100_133_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_Kai_mirtis_nusisalina.jpgJosé Saramago. „Kai mirtis nusišalina“. –­­ Kaunas: „Kitos knygos“, 2012.

„Ką darys bažnyčia, jeigu daugiau niekad niekas nemirs, Daugiau niekad yra per ilgas laikas, net kalbant apie mirtį, pone premjere, Manau, kad man neatsakėte, eminencija, Aš perklausiu jūsų to paties – ką darys valstybė, jei daugiau niekad niekas nemirs, Valstybė stengsis išgyventi, nors labai abejoju, ar jai tai pavyks, bet kaip bažnyčia, Bažnyčia, pone premjere, taip pripratusi prie amžinųjų atsakymų, kad negaliu įsivaizduoti ją duodančią kitokius, Net jei tikrovė jiems prieštarauja, Nuo pat pradžių nieko kito ir nedarėme, kaip prieštaravome tikrovei, ir nepražuvome“ (p. 19).
Ar kada nors susimąstėte, kas būtų, jei vieną dieną žmonės liautųsi mirę? Nobelio premijos laureatas, portugalų rašytojas José Saramago pasakoja apie šalį, kurioje taip nutiko. Pirmiausia sukruto žurnalistai, tuomet vyriausybė paskelbė oficialų pranešimą, pasiūlė visiems išlikti ramiems ir patikino esanti pasiryžusi spręsti iškilusias problemas („Tai reiškia, pagalvojo vyriausybės vadovas baigdamas skaityti pareiškimą, kad įklimpome iki ausų“, p. 17), bet panikuoti pradėjo laidojimo verslo, pergrūstų ligoninių, senelių namų atstovai, o galiausiai pasirodė mapfija („Kai kas mus vadina mapfija, su pf, Kodėl su pf, Kad skirtumėmės nuo kitos, klasikinės“, p. 49) ir Tonio Soprano balsu tarė: nesijaudinkit, mes viską sutvarkysim.
O kas būtų, jei mirtis, kaip išauklėta viešnia, visiems prieš savaitę praneštų apie savo apsilankymą? Teoriškai – tai gal ir gera mintis: žmonės turėtų laiko padalyti savo turtą ir atsisveikinti su giminaičiais. O jei iš tiesų? Kartais kam nors išsprūsta klausimas: ką veiktum, jei sužinotum, kad šiandien paskutinė tavo gyvenimo diena? Ką ką, žliumbčiau tikriausiai. J. Saramago romane iš atostogų sugrįžusi mirtis nusprendžia įspėti kiekvieną apie savo būsimą apsilankymą violetiniu laišku. „Per kelias dienas violetinė spalva tapo labiausiai nekenčiama iš visų, net labiau nei juoda“ (p. 127). (Ne ne ne, pamirškime lietuviškas realijas. Dabar man net baisu vilktis mėgstamą violetinės spalvos megztuką!)
J. Saramago kritikuoja kapitalistinę sis­temą, čia nestinga ir akmenų katalikų bažnyčios daržan. Romanas tirštas idėjų, jį galima analizuoti įvairiausiais aspektais. Kad ir kalbant apie patriarchalizmą: „Vienintelis dalykas nekėlė jokių abejonių – nei primityviausia ikonografija, nei painiausia nomenklatūra, nei migločiausia simbolika neklydo. Mirtis su visais savo bruožais, atributais ir ypatybėmis nesupainiojamai buvo moteris“ (p. 130). O štai dievas – vyras. Net gramatiškai. Galų gale, tai puiki mirties studija, jeigu tokį dalyką galima studijuoti, ir įtraukiantis romanas.
J. Saramago yra meistriškas pasakotojas, stiliaus virtuozas. Jo ironija ir nepiktdžiugiškas juokas nubraukia grimą nuo visuomenės piktžaizdžių. Kaipgi kitaip kovoti su kasdieniu absurdu, su situacijomis, kurios kelia pyktį, kurių negali pakeisti? Juokas – galingas ginklas. Knygą, negailestingai subraukiusi pieštuku, dabar dažnai atsiverčiu ir kam nors pacituoju.

* * *
Sykį sugalvojau pradžią eilėraščiui: „nejaukūs mano vakarai / nė vienas jaukas / nepritraukia juoko.“ Pradžia taip ir liko be vidurio ir be pabaigos, kaip kokia eilėraščio – frankenšteino kūno dalis, palikta voliotis atminties prozektoriume. O juokui ir jaukumui jaukus vis dar užmetinėju. Kabliukai linkę įsikabinti į knygų puslapius.

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-07_nr._3405_2012-12-07_nr._3405_virselis.jpg

2012-12-07 nr. 3405

Jūratė VISOCKAITĖ. LRT veidai (15)
TV: žiūrim, ką turim


Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai