Emilija Visockaitė. Versmės ir čiurkšlės

Nacionalinės dramaturgijos festivalis „Versmė“ LNDT (lapkričio 23–28 d.)

Edvino Grinkevičiaus nuotrauka
Edvino Grinkevičiaus nuotrauka
Turiu svajonę parašyti tokią pjesę, kurią žiūrėdami teatre žiūrovai verktų. Nepanašu, kad tai kada nors pavyks, nes turėčiau pati išsijungti iš ironijos režimo, išjungti potencialų režisierių, aktorius ir, galiausiai, publiką. Ironija, – kaip sako Arūnas Sverdiolas, – dalykas plačiai paplitęs. Nuo Just. Marcinkevičiaus laikų mažai beliko temų ir situacijų, kur galėtume kalbėti neironizuodami ir nesigėdydami būti apkaltinti patetiškumu.
Kita vertus, galima tik džiaugtis, kad šiemetės „Versmės“ kūrėjų autoironijos ir humoro refleksai nesutrikę. (Nors gali būti ir taip, kad autoironiją įžvelgiau net ten, kur jos nebuvo…) Festivalyje pristatytos šešios pjesės (septintoji buvo skaitymas-akcija, skirta R. Castelluccio spektaklio atgarsiams LR Seime). Kai kurios dar tik skaitytos iš lapų, tiesiog susėdus prie stalo, kitos – jau ar beveik spektakliai. Konkursinėje programoje rungėsi Godos Dapšytės, Ato Žvirblio ir Linos Simutytės pjesės, kitos dalyvavo svečių teisėmis. „Versmė“ organizuojama kaip kūrybinės dirbtuvės pradedantiems dramaturgams: jų idėjos plėtojamos seminaruose su vengrų dramaturge, teatro pedagoge Anna Lengyel, geriausios vėliau virsta spektakliais.
Poeto Juliaus Kelero pjesėje „Dainavimo pamoka“ (LNDT aktorių bendras darbas) vidutinio amžiaus aktorės ir jų dainavimo mokytoja vaidina pačios save. Viskuo, o labiausiai savo „senų mergaičių“ gebėjimais nusivylusiai, gyvenimo nepaglostytai mokytojai perfekcionistei prastas dainavimas sukelia migreną. Migrena gali prasidėti ir jautresnės klausos žiūrovams, nes spektaklis muzikinis, o dainuojama (tyčia) prastai. Užtat –­ aistringai. Kurgi dėtis vidutiniškiems artistams? Kur baigiasi teisė į saviraišką ir prasideda „grafomanijos“ draudimas? Trumpai tariant, pjesė man pasirodė drąsi ir, nors nuolat kikenom iš nusidainavimų, gana jaudinanti.   
Tragikomiškumą bandyta išlaužti ir poe­to, kultūros žurnalisto Mindaugo Nastaravičiaus pjesėje „Paukštyno bend­rabutis“ (rež. V. Masalskis, Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis). Kūrėjai teigė, kad pjesėje keliamos moters nuvertinimo ir nusivertinimo problemos. Koncepciją paskatino ir poreikis tokio spektaklio, kuriame galėtų vaidinti V. Masalskio studentų „Trupei P. S.“ priklausančios 11 merginų ir vienas vaikinas. Humanitaras M. Nastaravičius yra išties neblogai perpratęs bobiško kolektyvo ypatumus ir žodyną. Sapalionės apie vyrus, viena kitos įžeidinėjimai, ašaros ir kivirčai dėl plaukų kriauklėje – visa tai tikru farsu paverčia paukštyno (sparnelių, šlaunelių, skrandukų) kontekstas. Mechaniko Deivido, kuris „atvažiuos tikrinti“, čia laukiama kaip Dievo (prie kitų, žinoma, apsimetinėjant, kad visai nelauki). Gaila, pabaiga spektaklio kūrėjams liko neaiški. Ir vyrams į tokias vištas beliko žiūrėti su gilia užuojauta.
M. Nastaravičiaus pjesė „Versmėje“ išsiskyrė kalbos natūralumu. V. Masalskio studentės su dialogais ir polilogais tvarkėsi energingai ir užtikrintai. Aktyvus, spartus buvo ir teatro kritikės G. Dapšytės „Ji išėjo. Vėl“ skaitymas (rež. L. Vaskova). Aktorių kvartetas ir pasakotoja / akompaniatorė kaip išmanydami fragmentavo tekstą. Kapotus dialogus skambiai papildė ne tik ironiški „pragrojimai“, bet ir pasakotojos „skaitomi“ pjesės skyrybos ženk­lai. Varijuojant porą temų, sukalta tvirta, kaip valso kvadratas, struktūra. Tekstas šmaikštus, situacija atpažįstama (jis išėjo, vėl, ji sugrįžo pas ankstesnį, vėl, ji žino, kad jis grįš, nes negali būti vienas, jis geria ir susitinka su kita etc.). Nors smagiai klausėsi, pjesė pasirodė kiek pretenzinga; galbūt autorei labiau rūpėjo forma, o ne kas joje kepama.
b_300_112_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-30_nr._3404_versme.jpgDvi visai kitokias, socialinės kritikos pjeses pristatė aktorius Šarūnas Puidokas ir A. Žvirblys. Pirmojo „Projektas ‚Vėtrungė‘“ dar tėra pirminėje teksto skaitymo stadijoje, todėl išsėdėti daugiau nei dvi valandas buvo nelengva ir aktoriams, ir žiūrovams. Tema aiški: meno projektų rašymo vajus, ES pinigų plovykla, liustracijos būtinybė. Kaime ruošiamasi įgyvendinti tarptautinį projektą – performansą ant bažnyčios bokšto. Absurdiškas renginys tėra priedanga didesniems kaimo išnaudojimo („turizmo“) užmojams. Personažų daug ir įvairių: ir kaimo kvailelis, ir teisuolis klebonas, ir patvirkęs šokėjas (kaipgi be gėjaus), ir blondinė menininkė konceptualistė. Pjesė aktuali, – tai ją reikia vežti rodyti naiviojoje provincijoje (vietoj G. Varno „Tiksinčios bombos“).
Jauno archeologo A. Žvirblio „Duonos padauginimas“ (rež. P. Ignatavičius) nustebino ir tema, ir ironiškai alegoriška sąsaja su Biblijos fragmentu. Centre vėlgi – provincijos miestelio bažnyčia ir jos klebonas, bandantis surinkti pinigų naujų Dievo namų statybai. Centų sumeta ir publika, bet pinigų kaip trūksta, taip trūksta, be to, kunigo dėmesį blaško įpras­ta miestelio rutina (laidotuvės, mokyklos priestatų šventinimai). Lošiančio, parapijiečiais ir Dievu nusivylusio kunigo charakteris neviena­prasmis, tačiau kitų kol kas tik užuo­mazgos. Pjesės skaitymą „ištempė“ dievoto vikaro hiperoptimistinė pasaulėžiūra ir „kunigiškas“ balso tembras.
Režisūros ir dramaturgijos prasme mėgėjiškas pasirodė LMTA kino dramaturgijos ketvirtakursės L. Simutytės pjesės „Vandens spalva“ skaitymas (rež. T. Mont­rimas). Pasirinkta viena iš labiausiai nuvalkiotų ir sunkiausiai išpildomų – beprotybės – tema. Sekso vartotojų pasaulyje įstrigusi mergina įsimyli nebylų beprotį, kuris tiki esąs Žalčio sūnus. Pagirtinas bandymas prisitraukti pasaką apie Eglę žalčių karalienę, bet skaidymas į daugybę smulkių scenų, pseudopoetiškas tekstas ir tragiškos intonacijos priminė mokyklos aktų salę. Štai jums ir tekstas be ironijos.
Jei manęs kas klaustų, iš trijų konkursinių pjesių rinkčiausi „Duonos padauginimą“. Nors ir ne tokia išbaigta kaip „Ji išėjo. Vėl“, rimta archeologo pjesė pasirodė geriausia tešla minkyti scenoje. O ir festivalio vardą labiau atitinka. „Versmė“ –­­ maloniai „senoviškas“, patetiškas pavadinimas naujosios dramaturgijos festivaliui. Ačiū Dievui, ne „Čiurkšlė“ ir ne „Fontanas“, ir net ne kokia nors „Naujoji srovė“.

„Paukštyno bendrabutis“. Nuotrauka iš Klaipėdos jaunimo teatro archyvo
„Paukštyno bendrabutis“. Nuotrauka iš Klaipėdos jaunimo teatro archyvo

Komentarai  

 
#4 Joana 2012-12-19 12:34
Negabių mamyčių ir dukryčių laikraštukas, paverstas žurnaliuku, bet rašinėliai - žemiau nei mokinukų blogai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #3 Luria 2012-12-17 06:13
Ačiū Emilijai - apžvalga dalykiška, konkreti, autorinė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+6 -1 #2 Andrius 2012-12-13 13:36
Atleisk, Emilija, bet tekstas išėjo toks... Kaip čia pasakius... Na, žodžiu, ne Kaniava, ne Kaniava...
Jei neįdomu, geriausia būtų nerašyti. O jei įdomu - tuomet būtų gerai, jei pamėgintum toje „įdomioje“ vietoje stabtelėti. O dabar: 1 pastraipa, kurios esmė pademonstruoti, kad žinai Sverdiolą (beje, citata tokia aptaki, kad tinka ir kalbant apie šunų maistą), o ir į Marcinkevičių nespjauni. Po to - standartinė pastraipa "kas-kur-kada". Tada – 7 trumpos identiškos pastraipos, iškeptos pagal recepta "rodė tą ir tą, buvo "fainai" arba "nefainai", ir paskutinė pastraipa, kurios esmė - "labiausiai "faina" buvo tai ir tai, bet visų "fainiausias" - festivalio pavadinimas, kuris kitomis aplinkybėmis galėjo būti ir ne toks "fainas".
Sorry, bet tekstas, net jei būtų publikuotas kokiame eiliniame bloge, atrodo švelniai tariant c**jovas. Tauškalai.
Cheers!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 n 2012-12-13 08:58
T r u m p a i d r ū t a i . . .
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-07_nr._3405_2012-12-07_nr._3405_virselis.jpg

2012-12-07 nr. 3405

Jūratė VISOCKAITĖ. LRT veidai (15)
TV: žiūrim, ką turim


Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai