Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Irena Balčiūnienė. Kas ir kam šiame pasaulyje kelia pasibjaurėjimą?

Bracko_Balciun_Braziuno.jpgVargu, ar yra žmogus, kuriam kas nors nekelia pasibjaurėjimo. Raštingieji šito jausmo neužgniaužia savyje, o pasidalija su kitais. Tam nėra geresnės priemonės už periodinę spaudą. Ją sklaidydama sužinojau, kas šiurpina buvusį signatarą, parlamentarą, kultūros ministrą, rašytoją Saulių Šaltenį. Pirma – tai kreipiniai „ponia“ arba „ponas“. Antra –­ mušimas vaikystėje. Trečia – mokytojo autoritetas.
Atgimimo pradžioje lietuviams panorus atsikratyti sovietinio kreipinio „draugas“, savaitraščio „Gimtasis kraštas“ vyriausiasis redaktorius Algimantas Čekuolis prie apskritojo stalo susodino rimtą draugiją: kalbininkus, užsienio kalbų specialistus, kultūrininkus. Išgirdęs pasiūlymą grįžti prie seniausiuose mūsų raštijos pamink­luose vartotų kreipinių „ponas“, „ponia“ ir „panelė“, panaikintų sovietų valdžios 1940 metų liepos mėnesio 29 dienos nutarimu, pasitarimo dalyvis Saulius Šaltenis pakraupo. Tai, anot jo, neįmanoma, nes „ponas“ yra mums svetimas „kalbos moralės ir psichologijos požiūriu“, ponas juk buvęs „kunigas, inteligentas, kuriam kaimo žmogus bučiuodavo ranką“. Baisiausia, kad „su tuo ponu mes tarsi skubame į kitų civilizuotų tautų tarpą“. O žmogaus negalima „grūsti į rėmus, negalima varžyti pagoniškų sąmonės pradų“. Jie tam priešinte priešinasi. Kalbininkas Vincas Urbutis melste meldė prisiminti dar garbingesnę senovę ir atgaivinti nepelnytai pamirštus „viešpą“, „viešpę“ ir „viešpelę“. Kilnūs maldavimai nebuvo išgirsti!
Dažnai pasvarstydavau, ar savo įsitikinimų S. Šaltenis nepamynė tapęs kultūros ministru. Laimė ar nelaimė, susidurti su aukštame krėsle pasėdėjusiu žmogumi neteko, todėl, kaip būtų į mane kreipęsis –­ „ponia“, „viešpe“, „drauge“, ar, paklusdamas madai, tiesiog vardu, –­ nesužinojau.
Tačiau S. Šaltenis neliko vienišas. Į kovą už kalbos moralę kilo naujos asmenybės. Socialdemokratų kandidatų palydėtuvių į savivaldos rinkimus šventėje sudainavęs rinkiminę dainą, Algirdas Paleckis nuo scenos kreipėsi į partijos vadovus: „Iš dešiniųjų Vyriausybių mes paveldėjome ponų Lietuvą. Ir šiandieną dalis iš mūsų kreipiasi vienas į kitą „ponai“. Aš kreipiuosi į partijos lyderius, kad mes partijos statute numatytume tokią pastraipą, kad partietis, kuris vadina kitą partietį „ponu“ –­ moka arba trylika centų į partinę kasą, arba litą trisdešimt, arba trylika litų, arba šimtą trisdešimt litų – progresiškai.“1
Kitas S. Šalteniui naktimis užmigti neleidžiantis dalykas – vaikų mušimas. „Visi padariniai, visi aktai, akcijos, televizijos realybės, performansai, matyt, kyla iš nelaimingos vaikystės“, – kasryt nušvintančiame „Lietuvos ryte“ savo skiltyje tvirtai pareiškė S. Šaltenis, aprašinėdamas raudonplaukės mergelės ir bernelio Psicho pasidulkinimą realybės šou „Akvariumas“.2 Negalėjau nesigėrėti, kaip vykusiai jis palygino du suluošintus likimus – Adolfo Hitlerio ir Vinco Mykolaičio-Putino. Pirmąjį „tėvas stropiai vokiškai pliekė, kad net vanduo, anot Balio Sruogos konclagerinių posakių, subinėj užvirdavo ir, matyt, užmušė jautrią dailininko sielą“. Tada šiam „neliko nieko kito, kaip tapti diktatoriumi ir atkeršyti tėvui, žydams ir žmonijai“. Antrąjį „tėveliai katalikai tvarkingai nustatytu laiku čaižė rykšte ir vis reikalavo padėkoti ir dar ranką pabučiuoti“. Tiesa, šis netapo diktatoriumi, bet pasuko dar baisesniu klystkeliu: „klastingai metė kunigų seminariją ir parašė Altorių šešėly“. Perskaičiusi šias iš koto verčiančias įžvalgas pamaniau, kad sumaištį galvoje Sauliui Šalteniui sukėlė pirmą kartą rodomas Tautinis Lytinis Aktas. Prabėgus trejiems metams, vartydama „Gimtąjį žodį“, radau tas pačias mintis, papildytas samprotavimais apie mokytojo autoriteto žalą asmenybei. Gintarės Adomaitytės paklaustas: „Mokytojai, kuriuos turėjote. O gal – juk būna – ir tebeturite jų dabar, vis dar randate? Mokytojai – kuo plačiausia prasme...“, Saulius Šaltenis atsakė: „Lyg ir nebuvo žmogaus, kurį mielai vadinčiau mokytoju ta plačia klasikine prasme. Gal aš tų mokytojų, vėliau ir visokių literatūros ar visuomenės autoritetų, kad ir draugiškų, įtariai purčiausi, matyt, vis baimindamasis, kad jie gali imti riboti mano laisvę?..“ Ir pridūrė: „Užaugau visai nemuštas, pastebėjau, kad visai nemušti menininkai yra gal ir šiek tiek kitokie nei pliekti vaikystėje. Kraujas užvirdavo, kai skaitydavau apie plakamą vaikystėje proletarinį rašytoją Maksimą Gorkį ar mūsų Vincą Mykolaitį-Putiną, kuris, tėvelių vis smagiai ir metodiškai plakamas, paskui turėdavo jiems ir ranką dėkodamas pabučiuoti.“3
Po tokių įtaigių išvedžiojimų lyg į juodą duobę įkritau. O įkritusi prisiminiau, kad vaikystėje, kai beržinė košė dar nebuvo valstybės reikalas, teko patirti jos skonį. Štai kodėl, suvedžiota ydingo tikėjimo, kad meilė ir griežtumas suderinami, nuklydau šunkeliais. Bet va – iš kažkokių sąmonės užkaborių ėmė ir išniro patarlė: „Už vieną muštą duoda dešimt nemuštų.“ Paskui dar sugretinau Vincą Mykolaitį-Putiną ir Saulių Šaltenį kaip asmenybes. Jergau! Kokios iškrypusios išvados ėmė pirštis...
Sugraibiusi savitvardos trupinius, prisiminiau, kad skaitydama apie Vincą Mykolaitį-Putiną niekada neaptikau to „tvarkingai nustatytu laiku čaižymo rykšte“ arba „metodiško plakimo“. Mano apytvirtį išmanymą patvirtino visutėliai viską apie Vincą Mykolaitį-Putiną žinanti Irena Kostkevičūtė.
Ryžausi kreiptis į patį Saulių Šaltenį. Atsiliepęs namų telefonu ir išgirdęs klausimą, iš pradžių papyko, bet, išklausęs atsiprašymų, paaiškino: pirma – jaunystėje, dar sovietmečiu, skaitęs apie tą plakimą, net knygos viršelių spalvą puikiai pamenąs. Antra – tai ypač svarbu – šį klausimą ne kartą aptarinėjęs su kitais rašytojais (su kokiais – nepaminėjo). Trečia – tai visų svarbiausia – gvildenęs kailio karšimo klausimą su aktoriumi Kostu Smoriginu (aha, tai tas straipsnyje neįvardytas „vienas aktorius“, kuris „pasakojo keistai pasikikendamas, kaip jį tėvas vis vanodavo iš peties dviračio padanga ant vaizdingųjų Nemuno krantų ties Kaunu...“). Tada išklausiau samprotavimų apie teisę dėl mušimo turėti savo nuomonę (jos nė neginčijau), apie perdėto idealizavimo žalą (visiškai tam pritariau), apie mėgėjus, kaip Irena Kostkevičiūtė, susigrobusios samprotavimų apie Putino kontrolės monopolį (neketinau nė žodeliu prieštarauti), ir galiausiai išgirdau pažadą – kai rasiąs tą knygą, man paskambinsiąs ir išblaškysiąs niekingus įtarimus.
Ilgai laukiau. Nesulaukiau. Nebūtybę rasti nėra lengva. Dar sunkiau – suklydus pasitaisyti.
Vieną dieną vartydama Juozo Rimanto knygą „Petras Rimša pasakoja“4 tryliktame (velnio tuzinas!) puslapyje akimis atsitrenkiau – net žiežirbos pažiro – į žodžius: „Namie griežčiausiai būdavo draudžiama be tėvų leidimo ką paimti. Susirgtum ar numirtum, bet neprisiliesi cukraus gabalėlio ar pieno lašelio. Taip pasakyta – ir šventa! Nusižengėlį tėvelis ir su beržine pavaišindavo, o po to reikėdavo ranką pabučiuoti.“ Dar vienas suluošintas likimas!
Nuo didelio dvasinio sukrėtimo žmogui ima šmėsčioti iškrypėliškos spėlionės –­ o kas, jeigu Vincui Kudirkai, Jonui Basanavičiui, Vytautui Landsbergiui tėvai yra pliaukštelėję per užpakalį arba rykšte uždrožę? Nejaugi Lietuvai šitiek metų pamokslavo ir klystkeliais vedžiojo fizinėmis bausmėmis sužaloti dvasios luošiai? Gal dvasią apramins gražus, dar Stalino saulei šviečiant parašytas Algimanto Baltakio eilėraštis ir įtikins, kad mušimo smerkimas –­ ne koks nors Naujosios kairės pramanas, o pamatinis Senosios kairės tikėjimas. Juk dar Karlas Marxas, kurį – o kad tave džiaugsmas! – pirmą kartą gyvenime cituoju, tvirtino, kad „ir istorija, ir statistika akivaizdžiai įrodo, jog nuo Kaino laikų bausmėmis dar niekada nėra pavykę nei pataisyti, nei įbauginti pasaulio.“5

Diržas
    Tėvų mušimas – sviestu tepimas.
(Pasenusi patarlė).

Linksmas, sveikas, savim patenkintas
Iš mokyklos parėjo Algis.
– Va, gavau iš piešimo penketą!..
O išalkęs, mamyt, išalkęs!..        
Po pietų, pasilikęs vienas    
(Turbūt, penketas jį paskatino),
Ėmė piešt ant virtuvės sienos    
Kepurėtą, batuotą katiną.        
Tik tada jį mama teužklupo,    
Kai su šaukštu sieną jis skuto,     
Nes reikėjo taisyti lūpas
Ir įsprausti tarp jų pypkutę...    

Pedagogikos maža uostėm.
Ją nuo amžių atstojo diržas.
Ir dabar ėmė diržą juostis
Tėvas, mokslus visus užmiršęs.

O paskui po visos „procedūros“,
Kol Algiukas kampe šliurpsėjo,
Tėtis buvo irzlus, paniuręs...
Ech, tėveli, rūstus teisėjau!

Pats sakei: žmogui kritika sveika,
Tai nepyk, kai tau tiesą drošiu:
Su diržu neįdiegsi vaikui
Socialistinių būdo bruožų!6

Nurimus dvasiai, verčiau pašnekėkim apie kitokį, Sauliui Šalteniui pasibjaurėjimo nekeliantį, pasaulį.
Šiuo metu pažangiausių – be abejonės, kairuoliškų – visuomenės atstovų sąmonę užvaldė PK, kitaip tariant, politinis korektiškumas7. Tai iš Didžiojo Mao perimtas Dzen Marksizmas, atkeliavęs iš Rytų su Šventųjų Karvių kaimene – tiesmukais, svarstymų nepripažįstančiais feminisčių, homoseksualų, etninių mažumų bei baltųjų šovinizmo „aukų“ reikalavimais. Perrašytoji PK evangelija skelbia: namai, tikėjimas, tėvynė – tuštybių tuštybė. Prasmė glūdi kovoje. Ypač už naujai prasimanytuosius tabu. Jie griežti kaip kapitono Jameso Cooko 1771 m. aptiktieji Polinezijos salose, tačiau, anot juos tyrinėjusio Sigmundo Freudo, padiktuoti įkyriųjų būsenų neurozės.8
Užhipnotizuotos Claude’o Lévi-Strausso įžvelgtų pliusų ir minusų kombinacijų, naujosios toteminės grupės protiškai atsilikusiais laiko tuos, kurie mano, kad Vakarų civilizacija kuo nors pranoksta ugniažemiečių arba Korubų genties Amazonijos džiunglėse visuomeninės raidos ir materialinės kultūros lygį. Studijuodami Charlesą Darwiną, „korektiškieji“, matyt, užsnūdo ties ta vieta, kur, neneigdamas žmogaus protinių gabumų, jis rašė: „Visiška lygybė tarp tos pačios genties ugniažiamiečių, be abejo, ilgam sulaikys jų kultūrinę plėtotę. [...] čia, Pietų Amerikos pakraštyje, žmogus yra žemesnėje išsivystymo pakopoje, nei kurioje kitoje žemės vietoje.“9
Todėl PK moralinė policija uoliai ieško „rasizmo“ apraiškų veido išraiškoje arba rankos, kūno, galvos judesiuose, kuriuose trūksta pagarbos gėjams, lesbietėms, negrams, čigonams, indėnams, imigrantams. Neįgalumo srityje taip pat veikia ideologinė atranka, daugiau atjautos ir teisių vertais laikant vyrus, kurių smegenyse nesusiformavo vyriškumas, o moterų –­ moteriškumas. Beje, gramatika taip pat neverta pagarbos, nes ją sugalvojo vyrai!
PK išpažinėjų sąmonę užvaldė narciziškai suvoktas Jacqueso Derrida filosofinės analizės būdas – dekonstrukcionizmas, kitų vadinamas proto nuprotėjimu. Jo pramanytojo niekada tiksliau neapibrėžtas, šis metodas daugelį įtikino, kad iš piršto laužtos, viena kitai prieštaraujančios skaitytojo nuomonės apie autorių daug svaresnės negu tai, ką autorius parašė. Dabar ne tik antrarūšiai filosofai arba beviltiškai tuščiagalviai dėstytojai, bet ir kiekvienas pado nevertas gali tapti pranokus teksto tyrėjas ir atskleisti „mirusių baltųjų vyrų“ – Platono, Aristotelio, Sofoklio, Šekspyro, Tolstojaus kultūrinį šališkumą, nenuoseklumą, netikslią kalbą.
Kadangi tikrovę kuria kalba, jai taip pat dedamas korektiškumo apynasris. Pradžia neatrodė grėsminga – kelis žodžius buvo pasiūlyta pakeisti eufemizmais „afroamerikiečiai“, „neįgalieji“, „romai“. Tačiau tai, kas dėjosi toliau, būtų gerokai nustebinę ir misionierių jėzuitą Martíną Dobrizhofferį, aprašiusį Paragvajaus abiponų papročius, gyvenimo būdą ir nuolatinę, nemenkų sunkumų kėlusią jų kalbos žodyninio fondo kaitą. Per septynerius metus jaguaro pavadinimas buvo pakeistas tris kartus. Nauji žodžiai, pasak misionieriaus, dygdavę kaip grybai po lietaus ir net bėdų pridarydavę, ypač tais atvejais, kai draudimas vartoti žodį nebūdavęs laikinas. Žodžių pramanyba priklausė seniausioms genties moterims, todėl palaiminimą gavusius ir apyvarton paleistuosius žodžius nė necyptelėję imdavo vartoti visi abiponai (De Abiponibus, 1784).
Taigi ir uždraudžiami, ir prievarta įvedami žodžiai egzistavo per visą žmonijos istoriją. Paprasčiausias pavyzdys galėtų būti ideologiškai neutralių žodžių – mėnesių pavadinimų – pakeitimas po didžiųjų XVIII a. pabaigos Prancūzijos ir XX a. pradžios Rusijos revoliucijų.
Apie sovietinių tabu įvedimą Lietuvoje galime pasiskaityti Kosto Ostrausko straipsnyje „Sovietų 1950 metų kalbos mokslo perversmas ir jo pasėkos“10: „Pagaliau šios „kalbinės politikos“ tikrąją esmę atvirai iškloja ir „mūsiškis“ A. Venc­lova. Kalbėdamas 1952 m. birželio mėn. Vilniuje surengtoje dvejų metų Stalino kalbos darbų sukaktuvių konferencijoje, jis atvirai džiaugėsi, jog dėl sovietinio režimo daug buržuazinio gyvenimo terminų baigia išnykti arba yra patekę į „neaktyvų rezervą“. Girdi, žodžiai „ponas, kumetis, kampininkas, tarnas, Dievas, šv. Mišios, šv. Kalėdos“ ir kt. šiandien yra reikalingi tik kalbant apie buržuazinę sistemą; gi jų vieton socialinis režimas yra sukūręs ir įvedęs daug naujų žodžių, išreiškiančių gausybę naujo gyvenimo reiškinių: „kolchozas, komjaunuolis, stachanovietis“ ir kt. Taip pat nemažai senų žodžių įgijo naują prasmę: „penkmečio planas, soclenktynės“ ir t. t.“
Tačiau dar įdomiau pasiskaityti J. Kubiliaus rašinį apie pačių rašytojų savicenzūrą: „Kad parodytų, kaip Cvirka savo raštus taisė, redaktoriai pridėliojo fotografiškai atmuštų puslapių iš ankstybesniųjų leidimų su paties Cvirkos darytais išbraukimais ar pataisymais. Jų didelė dalis anaiptol nėra paprastos stiliaus pataisos, bet aiškios pastangos išmesti tai, kas gal nesiderintų su bolševikine ideologija ar net terminologija, kas galėtų paskatinti skaitytoją padaryti aliuzijas į bolševikinio gyvenimo negeroves, kas bent kiek skambėtų kaip rusiškumo pašaipa, nors tai tebūtų ir šiaipjau linksmas pajuokavimas. Apsakymėlyje „Cukriniai avinėliai“ (spausdintame dar 1935 išleistame to paties vardo rinkinyje) Cvirka rašė: „Pagal Simutį išeina, kad šunys, net avys už mus gudresnės. Tai kaip jie skaito, gal rusiškai? Dėdė Kasparas buvo kare, jis gali mokėt rusiškai, bet Kudokų žebris, toks senas katinas. ... Ne, ne! Simukas spiriasi, kad gal jie ne rusiškai, bet vis dėlto skaito.“ Apsakymo autorius žinojo, kad už tokį rusiško rašto pašiepimą gali susilaukti nemalonių pastabų, todėl nesvyruodamas išbraukė trejetą sakinių [...] Skaito Cvirka toliau ir mato, kad toji neleistina pašaipa buvo išsiplėtojus; todėl nebebraukdamas taisomojo teksto pažodžiui, dviem dideliais kryžminiais brūkšniais išbraukia visas 12 eilučių: „Jie nosimi skaito. Reikia tik pasižiūrėti į šunį ir katę. Eidami, ant tako, ant kupstukų jie palieka savo raides. Kiti iš paskui bėga ir viską perskaito. Vienąkart Simukas matė, kai katė su kojomis blogai parašė apie jų šunį Kudlį, o tas viską perskaitė ir sugavęs katę sudraskė. Katė net šaukusi: nerašysiu, broleli, daugiau nerašysiu... Jų šuo nė valandėlės negali pabūt neskaitęs: bėga vis nosį nuleidęs, vizgina uodegą ir skaito.“11 Šaltas prakaitas turėjo išpilti taisytoją, tik pagalvojus, kokios aliuzijos būtų galėjusios kam nors iškilti, beskaitant apie šunį Kudlį, kuris moka rusiškai, viską šniukštinėdamas tik skaito ir drasko nepalankiai apie save rašančius. Kad būtų sunaikintos iš žmogaus prigimties, iš paties žmogiškumo kylančios lygios ir nelygios galimybės, PK sukūrė terminą „neapykantos kalba“ (hate speech), todėl cenzūra ir orveliškoji naujakalbė tapo kasdienybe. Vietoj 1966 m. popiežiaus Pauliaus VI galutinai panaikinto Index librorum prohibitorum „korektiškieji“ kuo skubiau ėmė kurti savąjį. Viena žmogaus teises ginanti organizacija siūlo pašalinti Dantės „Dieviškąją komediją“ iš mokyklinės programos dėl, pasak jos, „rasistinio, islamofobiško, homofobiško ir antisemitinio turinio“. Leidyklos iniciatyva du šimtai Marko Twaino „Heklberio Fino nuotykiuose“ esančių žodžių „nigger“ (nigeris, negras) pakeičiami stilistiškai neutraliu „slave“ (vergas). Kupinoje „rasinių kolonijinių stereotipų“ Astridos Lindgren „Pepėje Ilgakojinėje“ pagal PK reikalavimus Pepės tėvas vietoj „juoda­odžių karaliaus“ tampa „Pietų jūrų karaliumi“. Negalima vartoti terminų „naminis gyvūnas“, „laukinis gyvūnas“ bei „laukinė gamta“. Turėtų būti „kompaniją palaikantis gyvūnas“, „laisvai gyvenantis gyvūnas“ bei „žmogaus nepaliesta gamta“. Iš kalbos bus išmesti posakiai „gudrus lyg lapė“, „ryja kaip kiaulė“, „gadinta orą kaip šeškas“.
Tiesa, Lietuvoje „Draudžiamų knygų sąrašo“ nėra. Gal kad turėjom tokių žmonių, kaip Kazys Binkis, savo veikėjo Keraičio lūpomis pasijuokusio iš beprasmiško žodžių eufemizavimo: „Štai, Petrai, –­ čia tu ir pakliuvai! Geruose namuose kelnės tai nepadorus žodis. Reikia vietoj „kelnių“ tart kaip kitaip, na, apatinė kostiumo dalis arba pliumhozai, bridžai, arba dar kaip, tik, saugok Dieve, ne kelnės.“12
Dar galim skaityti tokias mirtinai pavojingas Antano Vaičiulaičio, aplankiusio Lemonte prie Čikagos gyvenantį Marių Katiliškį, eilutes: „Lietuvių antplūdis iš Chicago prasidėjo, kai negrai, totaliai sunaikinę puošniuosius paežerės rezidencinius kvartalus, kaip hunų ordos pamažu slinko į vakarus, per Halsted, Morgan, Ashland, Damen, palikdami šiukšlynų ir sąvartų krūvas. Stabtelėjo gal atsikvėpti, siaubinga grėsme grasindami Marquette parkui, grynai lietuviškai vietovei. Su puošnia architekto Muloko projektuota ir pastatyta šventove, milžiniška Švento Kryžiaus ligonine ir mergaičių gimnazija, granitiniu Dariaus ir Girėno monumentu. Lietuviams trauktis tebuvo vienas kelias –­ į vakarus.“13
Tiesa, pasaulyje taip pat išlieka nepasiduodančių tvirtovių. Laikraščio „The Economist“ aiškaus ir suprantamo rašymo „Taisyklių rinkinys“ (Style Guide) pataria stengtis neįžeisti etninių grupių, tačiau vengti aptakiai įteiklių eufemizmų ir nekreipti dėmesio į PK spaudimą.14
Nepaklusdamas redaktorei, siūlančiai keisti anglišką žodį „man“, amerikiečių psichoanalitikas Erichas Frommas savo knygos „Turėti ar būti“ (To Have or to Be?) įžanginiame žodyje rašo: „Dar norėčiau paaiškinti ir vieną stiliaus ypatybę – giminę žyminčio žodžio „man“ (žmogus, vyras) ir „he“ (jis) vartoseną. <...> Žodžio „man“ vartojimas šiame kontekste, nediferencijuojant lyties, turi seną tradiciją humanistiniame mąstyme, ir aš nemanau, jog galima išsiversti be žodžio, aiškiai pažyminčio žmonių rūšies pobūdį. <...> Aš manau, kad geriau sugrąžinti žodžiui „man“ šią lyties nenurodančią reikšmę, negu jį keisti neįprastais žodžiais.“15
Laimė, lietuvių kalba ne tik seniausia, bet ir politiškai korektiškiausia, skirianti sąvokas „žmogus“ ir „vyras“. Todėl „afrolietuvis“ vietoj „juodžio“ arba „negro“ Lietuvoje prigis žymiai lengviau, negu Amerikoje „afroamerikietis“, Izraelyje „afrožydas“, Kinijoje „afrokinas“, Aliaskoje „afroeskimas“. Nors nežinia, ar verta stengtis, kadangi patikrinusi žodžio „negras“ radimosi lietuvių kalboje istoriją, Valerija Vaitkevičiūtė mokslo darbe „Neg­ras ar juodaodis“ nustatė, kad lietuviškai „negras“ neturi menkinamojo atspalvio. Anot jos, Europos kalbos, išskyrus lenkus, turi gyvą žodį „negras“, be menkinamosios reikšmės.16 Tačiau būtina ištirti ir žodžio „eskimas“ istoriją, kadangi tai taip pat „etninė nešvankybė“ (ethnic slur), keistina „inuitu“ ar dar kažkuo.
Bet labiausiai mus išaukština tai, kad žodis „žmogus“ lietuviškai reiškia „lietuvis“: „Kokiu tave Dievas sutvėrė, tuo ir būk: sutvėrė žydą – žydas, vokietį – vokietis, latvį – latvis, žmogų – žmogus.17
Blogai, kai didžiuma skriaudžia mažumą, bet dar blogiau, kai kraštutinybės susikeičia vietomis ir mažumos užlipa ant galvos didumai. PK yra toks pat totalitarizmas ir vieno principo sureikšminimas, kaip sovietinis marksizmo-leninizmo brukimas bet kuria proga. Skirtumas tik tas, kad dabar patys žmonės įspraudžia save į kretiniško gyvenimo formas, prievartos net nevadina prievarta. Nors nediskriminavimas, anot PK logikos, yra skirtumo nedarymas, tačiau besidarkančių gėjų paradus „korektiškieji“ užkelia ant aukščiausio laiptelio, o sąjūdžio minių susirinkimus nustumia ant žemiausio. Ar šitaip persistenginėdami neapversime Darvino teorijos ir nepriversime žmonijos degraduoti į gyvulių ūkį?
Ir Rytų diktatūros, ir Vakarų demokratijos ragavusio žymaus disidento Vladimiro Bukovskio įsitikinimu, „politinis korektiškumas – blogiau už leninizmą“.18 Pasitelkęs visą iškalbos galią, jo mintis bando sumenkinti Leonidas Donskis, vadinantis PK nekeliančiu rimtos grėsmės „minkštuoju, arba švelniuoju Vakarų totalitarizmu“, kadangi „nuo 1968 metų kairė ir dešinė Europoje ir JAV susiliejo ir niekuo nebesiskiria“, o garsusis disidentas dėl savo „praeities specifikos ir politinio jautrumo“ to neįžvelgia ir stoja į vieną gretą su „politinėm ir ideologinėm davatkom“, politiniu korektiškumu apkaltinančiom „nuosaikiai laikysenai ir mandagiam, civilizuotam žodynui ištikimus oponentus“.19
Tiesa, galėtume pasijuokti iš PK draskančių „vidinių prieštaravimų“: tarp homoseksualų tebeklesti moterų diskriminacija, nes televizijoje, literatūroje, viešajame gyvenime gėjai gožte užgožia lesbietes. Be to, kaip nustatė Vytauto Didžiojo universiteto lyčių santykių ir seksualumo tyrėja Darja Lyzenko, tiek gėjai, tiek lesbietės gėdingai bifobiški, nenori užmegzti artimų santykių su biseksualais, t. y. tais, kurie nepasirenka kurios nors vienos lyties, o santykiauja su visomis penkiomis ir šitaip įgyja daugiau galimybių slėpti savo tikrąją tapatybę.
Tačiau išėję iš Politinio Korektiškumo Šventovės, kur keliais šliaužiojo prieš savuosius tabu, vartotojiškieji pažangos nešėjai it mantrą ima kartoti išvirkštinę savo religijos maginę formulę: kiekvienas turi teisę ir laisvę spręsti, kas jam įdomu, malonu, reikalinga arba žalinga.
Išskyrus į Index Verborum Prohibitorum įtrauktus žodžius ir sąvokas, kalba paskelbiama asmenine nuosavybe, su kuria galima elgtis taip, kaip šaus į galvą. Galima kiekviena proga ir be progos keiktis ir net kurti keiksmažodžių verslą: pakanka surinkti specialų telefono numerį ir išplūsti atsiliepusį operatorių. Ištrintų draudimų lauke nieko nebestebina žiaumojantys kramtomąją gumą skambant valstybės himnui ir kylant tautinei vėliavai, arba Andrius Užkalnis, prekiaujantis moteriškomis apatinėmis kelnaitėmis su Vyčio ženklu.
Pelningu ir vis garbingesniu verslu tampa prostitucija. „Didžiausia prostitucija – tai prostitucijos draudimas“ rašo advokatas Dr. Karolis Jovaišas20. Laisvajame universitete, naujybiškas kairysis Karolis Klimka, įtartinai pamiršęs, kad senybiška kairė sekso nepripažino, jau skaito paskaitas apie pornografijos teigiamybes. Sukurti net „kasdienės pornografijos“ ir „pornokultūros“ terminai, kadangi viešąją erdvę užvaldę erotizuoti vaizdiniai nebesukelia moralinio konflikto, o sekso potvynis virsta pasauliniu tvanu. Galiausiai kyla klausimas, kam drausti pedofiliją, jei tvirkinti vaikus, sukuriant aplinką, dirbtinai stimuliuojančią vaikų seksualumą, leistina?
Išrastos penkios lytys ir penkiolika šeimos rūšių. Bet gal ir jos, kaip „Seksukrėtime“ pranašauja Stanisławas Lemas, greit virs priešistorine atgyvena ir „bus taikomas dirbtinis apvaisinimas, o embrionas auginamas genų inžinerijos metodais. Iš jo išsivystys belytis individas, ir tik tuomet baigsis košmariški prisiminimai, dar aitrinantys seksukrėtimą išgyvenusių žmonių sielą. Šviesiose laboratorijose, tose pažangos šventovėse, gims nuostabus hermafroditas, tiksliau – belytainis, ir žmonija, atsižadėjusi nešlovingos praeities, galės nevaržoma kimšti bet kurį vaisių – gastronomiškai uždraustą, žinoma“.21
Apie tai, jog klestėte klesti smurto industrija, manau, nė kalbėti neverta.
Žodžiu, esame laisvi – neslegiami pareigų, negniuždomi atsakomybės.
Ypač pasisekė vaikams. Pamestinukams gali šyptelti pasakiška laimė patekti į Dviejų Karalių šeimą ir girtis, kad jų gimdytojas vienas – gėjus, gimdytojas du –­ gėjus, gimdytojas trys – surogatas, arba į Dviejų Karalienių šeimą, kurioje protėvis 1 – lesbietė ir protėvis 2 – lesbietė. Jau darželyje jie gali pradėti svajoti, kuo taps ateityje –­ vyru ar moterimi. Tačiau aukščiausia palaima laukia tų, kuriems suaugusieji, panorę mėgautis laisve, padės greitai – nepraslinkus nė trims mėnesiams nuo gyvybės užsimezgimo – pasiekti Nirvaną.
Na ir kas, kad žmogus, sunaikinęs vertikalųjį matmenį, neteks atskaitos taško, kad, tapęs Visatos centru, atmes Pirmojo postūmio autorių. Juk šiandien apie Jį ir taip mažai kas yra girdėję.
Ura! Ura! Ir dar kartą – Ura! Taisyk pasaulį, bet ne save!

Ir nieko!.. Palengva priprantam prie visko:
Prie ekstra-, prie ultra-, prie x spindulių...
Mėlynėje mini aušrinė sutvisko...
–   –   –   –   –   –   –   –   –   –   –   
–   –   – Prie maxi nakties tik priprast
negaliu.

Suspausta širdimi sakė Bernardas Brazdžionis.
O jeigu...
Jeigu kas nors pasakys, kad ištvirkauta, keiktasi, smurtauta per amžių amžius?
Tada prisiminkim, kad žmogui suteiktoje pasirinkimo laisvėje glūdi dieviškas paradoksas.
Visa tai pripažinus nuodėme, atsiranda galimybė keistis, kilti, tobulėti. Išauga sparnai. Atgyja palaidoti žodžiai: „ištikimybė“, „pasiaukojimas“, „dora“. Skirtingus žmones išaukština lygybė ir tikėjimas gyvenimo bei mirties stebuklu.
Visa tai pavadinus laisve, gyvenimas tampa suplotas kaip blynas. Viską suvienodina lygiava, niekam nerūpi, kad sukirmijęs gyvenimas baigsis susitikimu su kirminais. Šūdeliaujama, švelniai sakant, nuo ryto ligi vakaro, kol tas, atsiprašant, šūdas ant liežuvio iškepa.

Koks jis trumpaamžis
ir kokie ilgaamžiai dalykai,
kuriuos mes juo vadiname!

atsidūsta Hansas Magnusas Encensbergeris eilėraštyje „Šūdas“.
Bet...
Bet didžiausias stebuklas, kad nei žiaurus, nei švelnus totalitarizmas, nei policinė masių demokratija nesunaikina žmonių, gebančių atskirti gėrį nuo blogio, gerbiančių ne klaidingas pažiūras, o tik teisę turėti kitokias. Kai nuo pažiūrų einama prie įsitikinimų, o nuo jų – prie konkrečių veiksmų, jie nebijo pripažinti, kad šie poelgiai netoleruotini, kad gyvenime nėra tokio kampelio, o veiksme tokios akimirkos, kur žmogus būtų laisvas nuo doros reikalavimų. Net vaikščiodami į „Maximas“, net neskaitę Immanuelio Kanto, jie tiki moralės maksimomis.
Bet... Saulius Šaltenis šiandien apie tai nerašo.


1 Damulytė J. „A.Paleckis nenori būti vadinamas ponu“, in www.delfi.lt, 2007 m. sausio mėn. 27 d.
2 „Lietuvos rytas“, 2002 m. lapkričio 23 d., Nr. 272.
3 „Ko noriu iš gyvenimo? Gyvenimo...“ Rašytojas Saulius Šaltenis atsako į Gintarės Adomaitytės klausimus, in „Gimtasis žodis“, 2005, Nr. 12.
4 Rimantas J. Petras Rimša pasakoja. – Vilnius: Valstybinė grožinės literatūros leidykla, 1964, p. 13.
5 Marks K., Engels F. Sočinenija, t. 8, – Moskva: Gospolitizdat, 1957, p. 530.
6 „Pergalė“ Nr. 11, 1952, p. 32–33.
7 Lietuviškame žodyje išplauta pirmoji žodžio correct – teisingas ir antroji – taisyklingas reikšmė, paliekant tik trečiąją – mandagus, taktiškas, pagarbus.
8 Freud S. „Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija“, in „Metai“, Nr. 8–9, 2008.
9 Darvinas Č. Gamtininko kelionė aplink pasaulį (The Voyage on the Beagle). – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1963, p. 219–220.
10 Ostrauskas. K. „Sovietų 1950 metų kalbos mokslo perversmas ir jo pasėkos“, in „Aidai“, 1954/2, http://www.aidai.us/index.php?option=com_content&view=article&id=6263:po&catid=353:2-vasaris&Itemid=396
11 Kubilius J. „Kaip Cvirka savo raštus taisė“, in „Aidai“ (http://www.aidai.us/index.php?option=com_con­tent&task=view&id=5118&Itemid=349)
12 Binkis K. Atžalynas: Penkių veiksmų pjesė, 1938 (Raštai II t., p. 9). – Vilnius: Vaga, 1973.
13 Vaičiulaitis A. Knygos ir žmonės. (Pokalbis su Marium Katiliškiu). – Vilnius: Vaga, 1992, p. 352–353.
14 economist.com/styleguide/introduction
15 Fromas Ė. Turėti ar būti? Vilnius: Mintis, 1990, p.12.
16 http://193.219.47.10/mokslo-lietuva/node/2679
17 Lietuvių kalbos žodynas. XX tomas. – Vilnius: Lietuvių kalbos instituto leidykla, 2002, p. 910.
18 Bukovskis V. „Politinis korektiškumas –­ blogiau už leninizmą?“, in „Naujasis Židinys-Aidai“, 2010, Nr. 3–4.
19 Donskis L. „Kodėl Rusijos disidentai taip nemėgsta Europos Sąjungos?“ (http://blog.delfi.lt/donskis/7959)
20 www.delfi.lt 2012 m. spalio 10 d.
21 Lem St. „Seksukrėtimas“, in „Metai“, Nr. 1, 2007.

Marija Černiavskaitė. „Pavargusi nuo biesų II“
Marija Černiavskaitė. „Pavargusi nuo biesų II“

Komentarai  

 
+2 -1 #61 Šiaip 2013-01-10 09:35
Rimtas, reikalingas pasvarstymas. Ačiū autorei ir redakcijai. Gerai, kad ir pas mus diskutuojama apie tuos dalykus:

"Laikraščio „The Economist“ aiškaus ir suprantamo rašymo „Taisyklių rinkinys“ (Style Guide) pataria stengtis neįžeisti etninių grupių, tačiau vengti aptakiai įteiklių eufemizmų ir nekreipti dėmesio į PK spaudimą." 
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #60 tikras lietuvis 2013-01-10 02:54
Puikus straipsnis.
Ir logika, sakyčiau, kieta - netgi vyriška.
Pagarba.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-3 #59 įdomu. 2012-12-27 10:43
kas įvedė šią automatinę politinę cenzūrą į Literatūrą ir meną?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -3 #58 cha chui dar 2012-12-27 10:39
litmenio cenzūra nebeleidžia daugiau cituoti Bukovskio.
O visgi įdomiausios mintys tik prasideda. Tad teks, gerbiamieji, patiems jį susirasti bernardinai.lt ir paskaityti nuoroda pateikta donskio straipsnyje (žr. autorės nuoroda į Donskio straipsnį.)

Ypač rekomenduoju ėį straipsnį paskaityti pž ir tokiems "sorbonos universiteto studentams", kurių smegenėlės jau politkorektiška i suformuotos neobolševikų/ne otrockistų ideologijos, kuri vadinama "politkorektišk umu".
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -3 #57 bukovskis 2012-12-27 10:29
Juk visi šie apibrėžimai – labai išsklidę, ideologiją apskritai itin sunku kodifikuoti. Jei pamėginsite tai daryti, išeis paistalai. Tą pačią „neapykantos kalbą“ dabar jau galima pritaikyti praktiškai visiems rasinių skirtumų ar seksualinės orientacijos pripažinimams. Jūs apskritai neturite teisės tokių dalykų pripažinti, o jeigu viešai tai padarote, tai jūs nusikalstate tuo, kas vadinama hate speech. Štai pavyzdys: pas mus Anglijoje pernai eliminavo bet kokias visuomenines Kalėdų apraiškas. Viešojoje erdvėje Kalėdos pas mus uždraustos: jei nori savo namuose, prašau, švęsk, o štai statyti kalėdinį spektaklį viešoje vietoje – draudžiama, nes tai bus įžeidžiama musulmonams. Anglijos nacionalinė vėliava (nepainioti su Britanijos) – Šv. Jurgio kryžius (raudonas baltame fone) – uždrausti! Kodėl? Ogi todėl, kad musulmonams tai bus skaudu, tai primins jiems Kryžiaus žygius. Įdomu tai, kad patys musulmonai tam visiškai nepritaria, ne jie reikalauja tokių pokyčių. Netoli mano namų esančioje krautuvėlėje savininkas pakistanietis, visiškai ortodoksinis musulmonas, tyčia iškabino savo vitrinoje Šv. Jurgio vėliavą, taip tarsi sakydamas savo klientams: „Aš ne prieš, tai ne aš, tai jūsų kairieji, baltieji kretinai sugalvojo, aš niekuo dėtas, aš neturiu nieko prieš nei prieš Kalėdas, nei prieš Šv. Jurgio vėliavą...“
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #56 cha chaui 2012-12-27 10:26
kaip tamstytei tos bukovskio mintys? įkeliu čia tiems, kurie tingi atsiversti bernardinus.
Skaitau ir manau, kad čia mano mintys, t.y. sveiko mąstymo žmogaus mintys:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #55 bukovskis 2012-12-27 10:22
Visų šių gender studies kalbiniai eksperimentai baigėsi visiškai anekdotiškai: mums dabar tvirtinama, kad nevalia sakyti „neūžauga“, šis žodis uždraustas. Reikia sakyti – vertically challenged, nė nežinau, kaip tai pasakyti rusiškai. „Turintys vertikalumo sutrikimą“? „Problemų“? Storulis – jis dabar jau, pažodžiui, „turintis gabaritinių problemų“. Stojo tarsi orveliškoji era, kuri visai nejuokinga, nes galiausiai mums pradėjo leisti įstatymus. Visa tai kodifikuojančiu s įstatymus, – ir tai jau nebe kai kurių pusiau pamišusių žmonių ideologiniai reikalavimai, tai dabar jau įstatymai! Antai įstatymiškai reglamentuojama vadinamoji hate speech („neapykantos kalba“), kuri man šiaip jau labai primena abejotinos šlovės sovietinio Baudžiamojo kodekso 70-ąjį straipsnį, pagal kurį aš kadaise sėdėjau.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #54 ha ha 2012-12-26 21:54
faktą, jog nusistovėjusi rasinė lygybė Amerikoje akimirksniu nepagausino juodųjų – nežinau ko, profesorių, milijonierių, – jie palaikė savo kampanijos nesėkme, suvokė kaip paskatą toliau lyginti: siekti nebe lygių galimybių, o lygių rezultatų. Jie pradėjo diegti tai, kas vadinta „pozityviąja diskriminacija“ ir galiausiai viskas atvedė į kvotas. Jos neoficialios, bet veikia: kiekvienas universitetas turi priimti tam tikrą procentą juodųjų. Tai niekur neužrašyta, bet visi žino, kad jei to nebus, tai jiems išdraskys akis, užtampys po teismus ir niekur čia nesidėsi. Kvotos darbuose – štai privati firma, ir staiga kyla visuomeninis protestas: o kodėl jos direktorių taryboje tik viena moteris? Juk moterys sudaro mažiausiai pusę visų gyventojų, taigi ir direktorių taryboje jų turi būti ne mažiau 50%. Ir taip toliau. Ar tai ne beprotybė – žmones pagal jų odos spalvą ar lytį stumti į tas pareigas ar postus, į kuriuos jie pagal savo asmeninius duomenis iš esmės nė nebūtų galėję pretenduoti?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 #53 ha ha 2012-12-26 21:53
pagal tokį "lygiavos" principą žydų finansinėje grietinėlėje yra aiškiai p[er daug. Turėtų Pasaulio banke ir TVF bei Fed.Rezerv būti kur kas daugiau negrų ir moterų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #52 ha ha 2012-12-26 21:49
tie durniai lygiateisiškumą supainiojo su lygiava.

nonsense

žmonės ne lygūs. žmonęs lygiateisiai.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #51 bukovskis 2012-12-26 21:47
Suprantate, kilo kažkokia beprotybės banga, užliejusi jau egzistuojančios beprotybės sluoksnį: pas juos jau buvo įsisiūbavusi nesveika visuomeninė rasinės lygybės kampanija. Pati kampanija prasidėjo visai sveikai, šešto dešimtmečio pabaigoje, septintame dešimtmetyje, kai tikrai buvo juntamos rasizmo liekanos, ypač Pietuose, – Šiaurėje to niekada nebuvo. Tai buvo iš tikrųjų nepriimtini ir beprasmiai reiškiniai, todėl pirminė kampanija už rasinę lygybę buvo visiškai pagrįsta. Tačiau, kaip ir visos tokio tipo kampanijos, greitai pasiekusi savo tikslą, ji tęsėsi toliau ir pasiekė absurdo ribą, kai pradėta reikalauti „pozityvios diskriminacijos “, kadangi šioje kampanijoje dalyvaujantys aktyvistai buvo apakinti utopijos: jie netikėjo, kad nelygybė yra normali būklė, kad mes gimstame nelygūs. Jie tiki, kad lygybę galima sukurti. Tai tarsi tokie Rousseau sekėjai, tikintys, kad žmogus esąs tarsi molis, iš kurio galima numinkyti, ką tik reikia.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-1 #50 hmmm... 2012-12-26 21:45
hm citata:
kafke, hakeriu mafija kalbeti uzdraude?


pats toks:))
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #49 bukovskis 2012-12-26 21:44
Tuo viskas nesibaigia: tapo nebegalima garsiai sakyti, kad moterys yra mažiau linkusios į tam tikras profesijas. Pavyzdžiui, Harvardo universiteto prezidentas privačiame susitikime pasakė, kad moterys dėl tam tikrų priežasčių, galbūt nenoro, retai pasuka į tiksliuosius mokslus, ypač matematiką, – ir jis neteko posto, nes kilo tiesiog laukinė isterijos banga, ir jam teko rašyti pareiškimą, prašant atleisti iš darbo. Ir tai visuotinis reiškinys, tarytum 1937-ųjų teroras.

Pamenu, 1991 m. atvykau į JAV skaityti paskaitų (vieną, du kartus per metus aš važiuodavau užsidirbti skaitydamas paskaitas universitetuose ). Ir štai pagrindinė naujiena, kaip bent jau Europoje visi supranta – netrukus žlugs komunizmas, Sovietų Sąjungą ištiks griūtis, viskas kabo ant plauko. O kas tą dieną pirmoji naujiena Amerikoje pagal CNN? Tai istorija mergaitės, kurios nepriėmė į boiskautus, nes ji – ne boy. Todėl reikia viską keisti, kad ir mergaitės galėtų stoti į boiskautus. Ir tai svarbiausioji žinia. Taigi skaitau aš paskaitą, aiškinu, kas vyksta Sovietų Sąjungoje. Po paskaitos – klausimai, atsistoja kažkokia ponia, aiškiai ne studentiškos išvaizdos, matyt, iš profesorių, ir klausia: „Pasakykite, o kada gi pagaliau sovietiniame Politbiure atsiras moterų?“ Aš atsakiau: „Kaip tik šito jiems dabar ir tetrūksta. Taip, būtent to jiems reikia, aš su Jumis sutinku!“
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #48 et 2012-12-26 21:41
Didžiulis triukšmas buvo sukeltas dėl teisės tarnauti armijoje. Ne kokiose nors pagalbinėse srityse, o ten, kur tai labiausiai nepatogu – kariniuose daliniuose, tai yra ten, kur žmonės gyvena lauko sąlygomis, kur nusirengia, kartu eina praustis ir pan., – kur tiesiog klaikiai nepatogu. Ir ko tada stebėtis, kai po kelių tokios tarnybos mėnesių moterys ėjo į teismus ir teikė ieškinius dėl „seksualinio priekabiavimo“: kažkas pažvelgė iš nugaros, sušvilpė, ir tai jau sexual harrassment.

Beje, šiandien JAV jau nė vienas vadovas su savo pavaldine niekada nekalbės akis į akį, jis būtinai pasikvies liudytoją, nes gali būti paduotas į teismą dėl seksualinio priekabiavimo, ir jo karjerai – galas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #47 et 2012-12-26 21:39
Bukovskis, IMHO, klysta dėl Berklio. Ne Berklis tą kpošę užvirė, bet Harvardas ir Jeilis.
Žydrąjį judėjimą pradėjo du Rusijos žd "disidentai", poetai, kurie dėjosi Keruako draugais, bet Keruakas nuo jų bėgo . Vieno pavardė Orlovas kito nepamenu. Reiktų žvilgtelt į wikipedia.

O pedofilijos skandalai kai seni žmonės ėmė priiminti kaip juos 2ž3 metų tvirkino kunigai, buvo aiškiai skirti pridengti tikruosius pedofilus katalikų kunigų puolimu.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -1 #46 hm 2012-12-26 21:33
kafke, hakeriu mafija kalbeti uzdraude?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #45 bukovskis 2012-12-26 21:30
Greitai viskas buvo išsiaiškinta, galiausiai buvo išlaisvinti visi, kurie jau spėjo atsidurti už grotų. Tačiau pasipylė visa lavina atsiminimų: pagyvenę žmonės sriūbaudami pasakojo, kaip juos seksualiai tvirkindavo vaikystėje, nors tas amžius, apie kurį jie kalbėjo, atmintyje negalėjo būti užsilikęs. Suaugęs žmogus negali adekvačiai atsiminti, kas su juo vyko jam esant dvejų ar trejų metų – tai melagystė. Nepaisant to, ir kongresmenai, ir senatoriai... Kilo tokia (psichologų vadinamoji) „dirbtinės atminties“ banga, kai staiga būdavo prisimenami vaikystėje patirti tvirkinimai. Tačiau visa tai grindė paprasta feministinė idėja: vyras esąs grobuonis iš prigimties, todėl jam niekada ir niekur negalima leisti valdyti. Kartu kilo kampanija, kad svarbius postus užimtų bent jau vienodai vyrų ir moterų.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #44 bukovskis 2012-12-26 21:28
Toliau – dar gražiau. Įsisiūbavo kaip reikiant! Juk šitie žmonės nesustoja. Utopistai apskritai niekada nesustoja, jie vis eina tolyn. Vienintelė išeitis – juos nušauti, o jei to nepadarysite, tai viską plėtos ir vystys be galo. Imame vyro stereotipą: vyras – tai engėjas, todėl jam ne vieta valdžioje, reikia, kad visur būtų moterų. Vyras – prievartautojas , gundytojas. Prasidėjo didžiulė kampanija child abuse, ir isterija dėl „seksualinio vaikų išnaudojimo“ Amerikoje kilo neįtikėtina. Tuo metu kaip tik rengiausi išvykti iš Amerikos, taigi persižegnojęs pagalvojau: „Ačiū Dievui, nebenoriu čia sugrįžti!..“ Užsidarydavo ištisi vaikų darželiai, personalą kaltinant seksualiniu tvirkinimu, nors tai būdavo visiška nesąmonė.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #43 bukovskis 2012-12-26 21:27
Šitoks amerikietiškas šablonas labai greitai išplito kaip privalomas. Tai privaloma paradigma, nes ji jau stebėtinai įtraukta į įstatymų leidybą. Antai šių naujųjų feministinių sąjūdžių moterys apkaltino vyrus visuotiniu seksizmu: esą visi jie seksistai, žiūrintys į moterį tik kaip į sekso objektą, todėl viską, kas susiję su moterimi ir seksu, reikią eliminuoti. Bet koks flirtas tarp vyro ir moters buvo pavadintas „opresyviu veiksmu“ (turimas galvoje engimas), todėl jei jūs darbe pajuokausite su savo bendradarbe ar dar blogiau – su pavaldine, neišvengsite bėdos: jums tuojau pateiks ieškinį ir jūs prarasite darbą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #42 he 2012-12-26 21:25
Radosi nesuskaičiuojam a daugybė teorijų, pirmiausia kalbinių, – kaip pamename iš Orwello, kairieji visuomet pirmiausia nori laimėti terminologinį karą. Ir štai prasidėjo: negalima jų vadinti Miss ir Missis, nes taip mes apibrėžiame jų santuokinį statusą, o tai neleistina. Atsirado anglų kalbai neįtikėtina forma Mis, kurią sunku ištarti, bet tai buvo tik pradžia. Toliau mums buvo sakoma, kad nevalia sakyti history, nes tai – his story (vyro istorija), reikia – her story. Pasipylė gausybė kalbinių naujovių: mums pranešė, kad neleistina seminaro vadinti seminary, nes jis kyla iš žodžio „sėkla“, tad reikia sakyti ovary (iš moteriškos kiaušidės). O kaip apskritai vadinti moteris? – naujiesiems akademikams iškilo didžiulis klausimas. Juk žodyje woman glūdi man – o taip negalima, žodyje female matome male – o tai neleistina. Taigi buvo sugalvotas naujas terminas moterims įvardyti: wofe (wo nuo woman ir fe nuo female), sujungiant du grynai moteriškus elementus. Ir dabar mes jas turime vadinti taip, o jei ne: male chauvinist pig!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #41 bukovskij 2012-12-26 21:23
Radosi nesuskaičiuojam a daugybė teorijų, pirmiausia kalbinių, – kaip pamename iš Orwello, kairieji visuomet pirmiausia nori laimėti terminologinį karą. Ir štai prasidėjo: negalima jų vadinti Miss ir Missis, nes taip mes apibrėžiame jų santuokinį statusą, o tai neleistina. Atsirado anglų kalbai neįtikėtina forma Mis, kurią sunku ištarti, bet tai buvo tik pradžia. Toliau mums buvo sakoma, kad nevalia sakyti history, nes tai – his story (vyro istorija), reikia – her story. Pasipylė gausybė kalbinių naujovių: mums pranešė, kad neleistina seminaro vadinti seminary, nes jis kyla iš žodžio „sėkla“, tad reikia sakyti ovary (iš moteriškos kiaušidės). O kaip apskritai vadinti moteris? – naujiesiems akademikams iškilo didžiulis klausimas. Juk žodyje woman glūdi man – o taip negalima, žodyje female matome male – o tai neleistina. Taigi buvo sugalvotas naujas terminas moterims įvardyti: wofe (wo nuo woman ir fe nuo female), sujungiant du grynai moteriškus elementus. Ir dabar mes jas turime vadinti taip, o jei ne: male chauvinist pig!
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #40 bukovskij 2012-12-26 21:21
Mano draugai Stenfordo laboratorijoje dar juokėsi iš to 1984-aisiais, bet jau po 10 metų visa ši beprotiška, neturinti jokio mokslinio pagrindo koncepcija tapo dominuojanti pasaulyje. Visuose universitetuose buvo įsteigti gender studies padaliniai, rusiškai turbūt tiksliausia sakyti исследования половых отношений, – tik štai ką čia tyrinėti, jūs jau man atleiskite? Būdamas fiziologas, aš šito nesuprantu, nes lytiniai santykiai egzistuoja milijonus metų, ir nieko nauja juose neįvyko, tad kodėl šitai reikia tyrinėti būtent šiandien ir ką tai duos, kur čia akademinės disciplinos požymiai? Bet kuriuo atveju tai plito neįtikėtinai sparčiai, ir pirmiausia jie ėmė tyrinėti mūsų nuodėmes. Vyrų nuodėmes. Juk mes ne taip elgiamės, netinkamai žiūrime į moteris..
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #39 bukovskij 2012-12-26 21:19
uprantama, šis eksperimentas nedavė lauktų teigiamų rezultatų: berniukai jokių kūno dalių neprarado, mergaitės – neįgavo, ir apskritai, nei berniukų polinkis ginklams, nei mergaičių – lėlėms niekur nedingo. Nors eksperimentas ir nepavyko, bet anų moterų tai nesustabdė, priešingai, jos dar labiau į tai įsitraukė, skirdamos šiam eksperimentui ypatingą dėmesį. Ir štai ši tarp Berklio universiteto sienų užgimusi koncepcija, – jog mūsų stereotipinis elgesys su moterimis jas daro tokias, kokios jos yra, taigi visos vyrijos aukomis, – sukrečiamai sparčiai išplito visur.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+2 -2 #38 bukovskij 2012-12-26 21:18
Ten formavosi visa 1968-ųjų studentiškosios revoliucijos filosofija, ir štai dabar ten plinta naujas feminisčių sąjūdis. Pasak jų, mes visi jas engiame tuo, kad kreipiamės kaip į moteris, elgiamės kaip su moterimis. Jos netgi turi tokią koncepciją: moteris esanti socialinis konstruktas, tad jei antai visi vyrai pradėtų elgtis su moterimis kaip su vyrais, tai ir moterys būtų ne moterys, o vyrai. Mūsų elgesys jų atžvilgiu ir padaro moteris tokias, kokios jos yra“. Ir, kas stebėtina, XX a. pabaigoje viename pirmaujančių universitetų jos netgi vykdė eksperimentą (man keista, kas gi leido jį vykdyti): imdamos abiejų lyčių kūdikius nuo pirmųjų dienų, jos augino, auklėjo juos visiškai vienodomis sąlygomis – tas pats maistas, tie patys žaidimai, ta pati apranga.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -2 #37 bukovskij 2012-12-26 21:17
Kaip fenomenas, sąjūdis, nukrypimas nuo normos politinis korektiškumas egzistavo ir anksčiau. Pirmąsyk su juo susidūriau dirbdamas Stenfordo universitete – veikiausiai 1984 m. Eidamas savo laboratorijos link priėjau duris, o priešais laiptais leidosi dvi merginos. Aš atidariau duris ir jas prilaikiau, kaip tai būčiau daręs bet kam: vyrui, moteriai, jaunam, senam. Paprastas mandagumas. O jos į mane pažvelgė su neslepiama panieka ir ištarė: male chauvinist pig. Nežinau, ar vertimas „vyriška šovinistinė kiaulė“ aiškesnis, manau, jog pakankamai mokate angliškai, jog suprastumėte, kas tuo pasakoma. Aš baisiai nustebau, nieko nesupratau ir atėjęs į laboratoriją papasakojau vaikinams, sakydamas: „Ir kas gi čia...“ Jie pradėjo kvatoti ir paaiškino: „Matai, čia netoliese Berklio universitetas, kurį Kalifornijos paprastuomenė vadina People’s Republic of Berkeley, nes ten užgimsta visi kairieji radikalūs sąjūdžiai, idėjos.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_2012-12-14_nr._3406_virselis.jpg

2012-12-14 nr. 3406

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai