Zita Mažeikaitė. Strindbergas – žodžio alchemikas ir Švedijos aras

Augustas Strindbergas (1849–1912)
Augustas Strindbergas (1849–1912)
Švedai savo garsųjį klasiką Augustą Strindbergą vadina Titanu. Tai iš tiesų neprilygstamas kūrėjas (jo raštų rinkinį sudaro 72 tomai), spalvinga, daugialypė asmenybė, stebinanti ne vien kūrybos įvairove, bet ir vulkanišku temperamentu.
Koks tas daugialypis Strindbergas?
Skaitydamas jo kūrinius, prozą ir dramas, tarsi pasineri į gamtą – daugybė įvairiausių augalų, ir visi teisingai įvardyti. Šiuo atžvilgiu Strindbergas buvo pedantas, jis žinojo ne tik švediškus, bet ir lotyniškus augalų vardus. Nuo jaunystės domėjosi gamta, botanika, šis pomėgis jį lydėjo visą gyvenimą, net ir tada, kai jis buvo pasidavęs okultizmui ir mistikai. Jo kūryboje, įskaitant ir laiškus, minima net 1 500 įvairiausių augalų. Strindbergo kūrybos tyrinėtoja Alice Rasmussen apie tai šiemet išleido knygą „Strindbergo flora“.
Skaitant švedų literatūrą susidaro įspūdis, kad daugelį švedų rašytojų yra smarkiai paveikęs Carlas von Linné’jus, jo rūšių teorija. Tai ypač pastebima T. Tranströmerio, W. Aspenströmo, A. Lundkvisto, H. Martinsono kūryboje.
Strindbergas – ne tik botanikas, bet ir Švedijos faunos, ypač paukščių, žinovas. Rašytojas G. Brusewitzius savo knygoje „Auksinis erelis ir balandžiai“ (1989) surankiojo visus Strindbergo kūryboje skraidančius ir giedančius paukščius. Būdamas dvidešimt trejų, Strindbergas savo slapyvardžiu pasirinko erelį, o vėliau tarsi susitapatino su juo. Erelis susijęs su Jupiteriu, dievų karalium. Tiesa, romane „Raudonasis kambarys“ rašytojas save vadina Sakalu. Lotyniškai „erelis“ – chrysaetos, taip Strindbergas to paties pavadinimo eilėraštyje vadina trečiąją savo žmoną, aktorę Harriet Bosse, su kuria triukšmingai išsiskyręs išgyveno nykią vienatvę. Kai 1907 m. buvo atidarytas jo „Intymusis teatras“, kuriame buvo vaidinamos Strindbergo dramos, jis kiekvienam pastatymui parūpindavo erelio iškamšą – kaip savotišką savo kūrybos ir meilės simbolį.
„Aš pasitikiu telefonais, garo mašinomis ir netgi Darwinu, bet su tam tikra abejone“, – rašė Strindbergas 1886 metais. Bet po poros dešimtmečių jis jau buvo įsitikinęs, kad pats sugebės išgauti auksą. Jis ignoravo periodinę elementų sistemą. Gyvendamas Pary­žiuje, po dvejų skyrybų ištiktas „inferno“ krizės, Strindbergas ypač atkakliai eksperimentavo. Viso to rezultatas buvo ne auksas, o geltonasis žėrutis, arba rainuotasis kvarcas, o nuo cheminių elementų rašytoją apsėdo bjauri žvynelinė. Jis mokėjo sumaniai žongliruoti mokslininkų žargonu, kartais visa tai pavirsdavo savitaiga. Šiaip ar taip, šiandien mes žinome, kad tikroji jo aukso gysla buvo stebinanti, unikali gimtosios kalbos pajauta. Anot švedų, toji Strindbergo energija liepsnoja iki šiol.
Švedams Strindbergas įdomus kaip linkęs eksperimentuoti fotografas ir kaip dailininkas, daugiausia tapęs debesis, audrotą dangų ar jūrą. Jo paveikslai priskiriami abstrakčiajam ekspresionizmui.
Šiandien nelengva pasakyti, kas rašytojo kūryboje taip piktino tuometę Švedijos visuomenę. Gal jo kūrinių temos, seksualiniai motyvai, įžūli kalba, o gal nuolatinės jo pastangos surasti ir pateikti ką nors nauja erzino žiūrovus ir skaitytojus. „Freken Julija“ Švedijoje buvo pastatyta tik praėjus dvidešimčiai metų po jos sukūrimo (1888). Bet ir tada žiūrovai dar buvo nepasiruošę klausytis tokios „šiurkščios ir vulgarios“ dramos kalbos. Varbergo miesto prokuroras per spektaklį užšoko ant scenos ir ėmė rėkaloti Julijai: „Moterie, gal jūs girta, kad šitaip elgiatės!“ Režisieriui teko teisintis, kad spektaklis būtų tęsiamas.
Strindbergas to meto požiūriu buvo aukštas vyras (173,5 cm). Atrodė ramus ir drovus. Kalbėdavo negarsiai, kai susijaudindavo, jo balsas pasidarydavo aštrus. Vienu metu jis dirbo Stokholmo Karališkojoje bibliotekoje, tarnautojai jį apibūdino kaip aukštakaktį paniurėlį įtariom akim ir garbanotais susitaršiusiais plaukais. Mergaičių gimnazijoje jis buvo populiarus ir mėgstamas mokytojas, nors visiškai neturėjo humoro jausmo.
Tai buvo paslankus žmogus. Stokholme jam teko gyventi net 24 vietose, beveik tiek pat – ir užmiestyje, vasarom su šeima važiuodavo į šcherus, nemažai laiko praleido užsienyje. Tais laikais keltis iš vienos vietos į kitą buvo nesunku – butai būdavo nuomojami su baldais. Ilgiausiai, net septynerius metus, jis išgyveno „raudonajame name“ Stokholme, čia būdamas parašė romaną tokiu pat pavadinimu. Paskutiniame jo būste dabar įkurtas rašytojo muziejus. Strindbergas buvo uolus laiškų rašytojas, jo draugų, mecenatų ir pažįstamų ratas buvo platus. Jis labai rūpinosi savo išvaizda, stengėsi skoningai ir madingai rengtis. Keliuose laiškuose skundžiasi, kad po dramatiškų skyrybų su pirmąja žmona Siri von Essen tapo visišku skurdžium, turėjo parduoti dalį savo bibliotekos, kad trims vaikams kas mėnesį galėtų išmokėti po 150 kronų, ir čia pat jis prabangioj siuvykloj užsisako naują fraką ir prancūziško stiliaus surdutą.
Jo nepasitenkinimo ir pykčio priežastimi dažnai būdavo jam patiektas valgis. Dramose „Pelikanas“ ir „Šmėklų sonata“ atsispindi Strindbergo požiūris į virėjas ir maistą. Į savo gyvenimo pabaigą, kamuojamas skrandžio bėdų, jis apskritai ėmė vengti virtuvės, kurią anksčiau saistė su moterišku seksualumu. Išlikę jo pasipiktinimo kupini rašteliai: „Ką, jūs norite mane nunuodyti?!“ „Tą danišką jovalą pasilaikykite sau!“ Arba – trumpai drūtai: „Eskimų ėdalas!“ Kokie tai buvo patiekalai, deja, nebežinom.
Strindbergas griežtai laikydavosi dienotvarkės. Rašydavo nuo 9 iki 12 valandos. Keldavosi septintą, apsipildavo šaltu vandeniu ir išeidavo valandai pasivaikščioti. „Įkvėpimas mane kelia kaip mielės, jaučiu malonią šilumą. Kartais man atrodo, kad aš darausi mediumas... tik ne pagal užsakymą. JIS ateina, kada panorėjęs.“ Rašydavo ant gelsvo popieriaus tamsiai violetiniu rašalu paskendęs cigarečių dūmuose. Strindbergas buvo didelis rūkalius, tikėjo, kad cigaretės – vaistas nuo visokių ligų.
Išgerti jis taip pat nevengė. Prieš vakarienę įsipildavo pelynų trauktinės, kepsnį užgerdavo raudonuoju bordo. Prie kavos, kurią virdavosi pats, mėgo anyžių likerį, paskui dar išlenkdavo stiklą viskio, galiausiai, jau po vidurnakčio – stiklinę šalto pieno. Rytą atsikeldavo žvalus ir eidavo pasivaikščioti po miestą – laukdavo, kol aukštesnės jėgos atsiųs jam įkvėpimą.
1892–93 m. Berlyne menininkų gyvenimas virte virė. Čia Strindbergas atvyko „pabėgęs iš savo šalies“ po skyrybų su žmona. Vyninę, kur rinkdavosi marga skandinavų publika, jis netrukus praminė „Zum schwarzen Ferkel“ („Pas juodąjį paršą“), toje bohemiškoje aplinkoje keturiasdešimt ketverių metų Strindbergas sutiko dvidešimčia metų jaunesnę žurnalistę Fridą Uhl, kuri netrukus tapo jo antrąja žmona. Ši santuoka, kaip ir trečioji, su aktore Harriet Bosse, truko vos trejetą metų.
Strindbergas nekentė šunų, jam tai buvo žemiausios rūšies gyvūnai. Būdamas 25-erių jis kurį laiką dirbo laikraštyje „Dagens Nyheter“ ir gyveno Stokholmo pakraštyje pas savo brolį. Vakarais jį grįžtant namo užpuldavo du šunys. Norėdamas nuo jų apsiginti,  nešiodavosi kišenėse akmenų. Šunų fobiją jis turėjo nuo vaikystės, gal jį išgąsdino pikti kaimyno mėsininko šunys. Žmonės, mylintys naminius gyvūnus labiau negu savo artimuosius, Strindbergui atrodė tikri monstrai.
Yra trys Strindbergo priešmirtinių žodžių versijos. „Aš jau suvedžiau sąskaitą su šiuo gyvenimu. Nieko daugiau nebeliko.“ Kita versija labiau pakylėta: „Aš savo pasakiau. Daugiau nebekalbėsiu“. Trečioji: „Nebesirūpinkit, manęs jau nebėra“.
Šiemet visa Švedija pažymėjo šios turtingos asmenybės šimtąsias mirties metines.

Komentarai  

 
+4 #2 alter ego 2012-12-25 17:03
*"„Įkvėpimas mane kelia kaip mielės, jaučiu malonią šilumą. Kartais man atrodo, kad aš darausi mediumas... tik ne pagal užsakymą. JIS ateina, kada panorėjęs.“ Rašydavo ant gelsvo popieriaus tamsiai violetiniu rašalu paskendęs cigarečių dūmuose. Strindbergas buvo didelis rūkalius, tikėjo, kad cigaretės – vaistas nuo visokių ligų.
Išgerti jis taip pat nevengė. Prieš vakarienę įsipildavo pelynų trauktinės, kepsnį užgerdavo raudonuoju bordo. Prie kavos, kurią virdavosi pats, mėgo anyžių likerį, paskui dar išlenkdavo stiklą viskio, galiausiai, jau po vidurnakčio – stiklinę šalto pieno. Rytą atsikeldavo žvalus ir eidavo pasivaikščioti po miestą – laukdavo, kol aukštesnės jėgos atsiųs jam įkvėpimą."*

Iš šios citatos galima būtų pamanyti, kad rašoma apie mūsų R.Granauską.Vie na koja danguj kita pekloj. Kai kurių rašytojų gyvenimai tokie panašūs.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #1 n 2012-12-20 15:29
Čia pora sakinių iš Strindbergo nedidelės knygelės, kuri vadinasi "Hemsio salos žmonės", patvirtinančios tai ką apie Rašytoją sakė Poetė:
Skambėjo dalgiai, ir rasota žolė gulė į pradalges; šalia viena kitos į pradalges krito vasaros gėlės, drįsusios išlysti iš miško ir krūmų: baltagalvės ir kiškio kopūstai, smaliukės ir kietagrūdės, lipikai, builiai, laukiniai gvazdikai, kūpoliai, pelėžirniai, šaukščiai, dobiliukai ir kitos pievų gėlės bei žolės; kvepėjo medum ir prieskoniais, bičių ir kamanių spiečiai suko aplink naikintojų galvas, kurmiai, išgirdę triukšmą virš netvirto stogo, įsirausė dar giliau į žemę; žaltys persigandęs spruko griovyn ir tartum virvagalis šmurkštelėjo į olą; aukštai virš kautynių lauko blaškėsi vieversėlių pora, nes jų lizdą sutrypė kaustyti batai; o ariargarde tipeno varnėnai, lesiodami visokius vabalėlius , išlindusius į saulėkaitą.
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_2012-12-14_nr._3406_virselis.jpg

2012-12-14 nr. 3406

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai