Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Giedrė Legotaitė. Arūnas Vaitkūnas: „Viskas yra tik procesas“

Parodos fragmentas. Airidos Rekštytės nuotrauka
Parodos fragmentas. Airidos Rekštytės nuotrauka
Lapkričio 15-oji Kaune nebuvo tiesiog paprastas ketvirtadienis. Į Arūno Vaitkūno (1956–2005) piešinių bei fotografijos parodas, atsitraukusi nuo darbų, pavakare rinkosi publika. Nemaža žiūrovų grupė būriavosi A. Žmuidzinavičiaus kūrinių ir rinkinių muziejuje. Kiek vėliau menininko kūrybos gerbėjai rinkosi galerijoje „Meno parkas“. Tiesiog ore tvyrojo pagarba talentingo tapytojo palikimui ir naujų jo darbų ekspozicijų laukimas... Juolab – tą vakarą pristatytas ir naujas dailininko kūrybai skirtas leidinys: dokumentų, fotografijų iš šeimos archyvo ir piešinių albumas
Parodose eksponuojami iki šiol niekur viešai nerodyti A. Vaitkūno darbai. Abi ekspozicijos – dualus vienis: muziejaus erdvėse iškabinti piešiniai, galerijoje –­ išdidinti skaitmeniniai piešinių atspaudai bei fotografijos iš menininko kelionių. Visų vaizdinių turinys, leidžiantis į A. Vaitkūno kūrybą pažvelgti iš įvairių rakursų, kalba apie tą patį – Kūrimą. Šis žodis kupinas asociacijų. Bene pati stipriausia ir pirminė – Dievo, kaip Kūrėjo, metafora. Taip pat – pasaulis, kaip kūryba ir savikūra, ir, žinoma, menas. Pastarųjų dviejų sąvokų reikšmė nuolat blaško ne vieno mūsų protą, neretai verčia abejoti, pergalvoti jas iš naujo. Užtat pirmoji –­ tai aksioma. Čia negali būti kompromisų, „tarpinio“ santykio su ja – tiki be įrodymų ir tau nereikia jokio Šventybės egzistavimo „alibi“... Tikriau, tikėjimas –­ ne sąvoka, o toji konstanta, kuri paaiškina visa aplinkui, nuo smulkmenų iki Pasaulio sandaros mechanizmo... Nes tikėti –­ tai jausti, o jausti reiškia žinoti. Toks pojūtis sklinda iš visų Vaitkūno kūrinių, nesvarbu, į ką žvelgtume – ar į eskizišką piešinį, ar į menininko fotoobjektyvo „pagautą“ kadrą.
Pasikartojančios A. Vaitkūno piešinių temos liudija nuolatinį mąstymą, gilinimąsi į tai, kas slypi už regimo daiktų paviršiaus. „Jei man pavykdavo sueiti į tokį kontaktą, kada objektas sutinka tau pasipasakoti [...].“ Ši dailininko mintis sufleruoja nuolatinį atsargų ėjimą prie „dalykinio“ kūrinio lygmens. Tų pačių motyvų kartojimasis žymi mąstymo slinktį, judėjimą fizinėje erdvėje ir minčių dėlionėse, t. y. vieną itin svarbų visoje A. Vaitkūno kūryboje momentą – procesą. „Jeigu viską žinai iki galo, žinai, kaip tai padaryti ir užbaigti, nebelieka prasmės dirbti, nes tai yra jau užbaigta mintyje“, – yra rašęs tapytojas. Tai iliustruoja daugelio menininkų siekį individualiai atskleisti meninės kūrybos paslaptį, atrasti naują (tikrąjį?) priėjimą prie esmės. „Vaizduojamas motyvas pats savaime neturi prasmės, jis tik padeda pasiekti vidinės įtampos [...]“, – sakė Vaitkūnas.  Vadinasi, jo vaizduojamų objektų pasirinkimas nėra tikrasis kūrinio interpretacijos raktas. Piešinių parodoje priešais mūsų akis skleidžiasi ekspresyvūs senų namų laiptinių, kaimo vietovių temos, žmogaus atvaizdai. Tačiau jie visi drauge sudaro „vaitkūnišką“ pasaulio tirštį, margumyną ir yra perskaitomi kaip skirtingo ekspresijos laipsnio apraiškos, veikiančios mus savo įtampa, giliomis egzistencinėmis įžvalgomis.
Fotografijos, eksponuojamos galerijoje „Meno parkas“, A. Vaitkūno parsivežtos iš įvairių kelionių. Jų siužetai perteikti ir piešiniuose. Kodėl kyla noras nupiešti nufotografuotą vaizdą? Ar tai „dvigubas“ vienos pasaulio dalelės matymas ir fiksavimas? Kai kurių dailininko kūrybos mįslių jau nebeįminsime, tačiau fotografijose užfiksuoti daugiausia nelabai ryškūs, padūmavę Žemaitijos vaizdai, seni rakandai, liturginiai reikmenys, bažnyčių interjerai tarsi liudija apie „šventosios Lietuvos“, jos mistinės dvasios, gelmių paieškas. Parodose iškabinti piešiniai neabejotinai žvelgia į mus ne kaip „tarpiniai“ paveikslo kūrimo produktai, bet kaip įtaigūs savarankiški kūriniai. O laiko nugairintas popierius, įvairūs atspaudai, defektai į juos tarsi įterpia ženklą, tyliai primenantį mums apie amžinumo iliuziją...
A. Vaitkūno piešiniai, kaip ir tapyba, paveikia mus stipria emocija, kurią spinduliuoja kiekvienas menininko regėtas ir popieriaus lape iš naujo „sutvertas“ vaizdinys. Tačiau emocionalumas šiuo atveju –­­ plati sąvoka. Tai ne tik ir ne tiek braižo, tapysenos ypatybė, bet kūrinio gebėjimas kelti emocijas – jaudulį, nerimą, sumišimą... Taigi, Arūno Vaitkūno piešinių „žaidimo taisyklės“ pagrįstos jausmais, bet dailininko siekta apvalyti, redukuoti tikrovės nuotrupas, prabilti „taupiai“ ir aiškiai: „atmesti nereikalingas detales, palikti tik tai, kas reikalinga temai“ (A. V.). Jausmą pavertus kūryba, o ne aplinkos atkartojimu, įvyksta svarbi slinktis – nuo pasaulio prie meno, t. y. kitos, „paralelinės“ tikrovės...
Vieni A. Vaitkūno piešiniai – „taupių“ linijų, kiti – stipriau, intensyviau štrichuoti, kartais nuspalvinti pastele, sepija. Todėl technikos požiūriu „vaitkūniškas“ piešinys yra margas, įvairus, daugialypis. Tačiau šiuose kūriniuose labiausiai pavergia linija – gruoblėta, šiurkšti, kartais primenanti barbarišką popieriaus braukymą... Laužytomis tiesėmis čia kuriami „nestabilūs“, tarsi svirduliuojantys objektai, tūriai. Pavyzdžiui – tvirtos, stabilios, kone fiziškai juntamos konstrukcijos, tačiau grėsmingai judančios, išsiklaipiusios laiptinės, tas pats neramumo pojūtis žmogaus figūros atvaizduose, portretuose. „Ekspresija kiekviename taške, potėpy, linijoj, spalvoj – kaip tapybinę visumą jungiantis, mobilizuojantis elementas“, – yra rašęs A. Vaitkūnas. Vadinasi, ir linijoje aptinkame tos pačios „kilmės“ ekspresiją.
Skaitydama 2006 m. katalogo (Arūnas Vaitkūnas. „Išliekantys tapybos ženklai“) įžanginį R. Andriušytės-Žukienės straipsnį, aptinku teiginį – „jam reikėjo proceso“. Pasitikėdama autoritetingu menotyrininkės žodžiu, čia pat randu ir paties menininko žodžius: „Viskas yra tik procesas.“ Temų kartojimas piešiniuose, vėlgi rodo ieškojimą, „procesą“, nuolatinę Kelionę. „Tiesiog darai tai, ką turi daryti“ (A. V.). Ne kartą kartojamas veiksmažodis „turi“ prikausto dėmesį. Supranti, kad kalbama ne apie pasirinkimą, o apie nulemtą užduotį, Misiją. „Turėti“ skamba kaip „privalėti“. Tokie menininkai – tai žmonės, kurie atsiduoda savo Misijai. Jie eina į ją iškėlę rankas. Tad kelionės tikslas – ne vietos ieškojimas, o pati kelionė.

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_2012-12-14_nr._3406_virselis.jpg

2012-12-14 nr. 3406

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai