Petras KUNCA. Kvartetas priminė istoriją

Šiandien vis labiau išsibarstydami pasaulyje, desperatiškai stengiamės neatitrūkti nuo tautinės tapatybės. Kad stipriai nešančioje laiko srovėje verta nepamesti iš akių svarbiausių kultūrinių orientyrų, įdėmiau pažvelgti į palyginti neseną mūsų muzikos istorijos tarpsnį (apimantį pirmosios Nepriklausomybės ir pokario metų, išeivijos muziką), priminė styginių kvarteto „Chordos“ Vilniaus Piano.lt salėje lapkričio 28-ąją įvykęs vakaras „Muzika pasakoja istoriją“. Organizatoriai – VĮ „Domus Artis“ ir Lietuvos kompozitorių sąjunga – jau prieš keletą metų atnaujino žinomą kasmetį festivalį „Muzikos ruduo“ ir praplėtė jo sklaidą.
Vakaro programos idėją atlikėjai atskleidė ir kvarteto, ir kitais instrumentiniais žanrais. Ieva Sipaitytė griežė I smuiko partiją kvartete, bet ir lietuviškas pjeses su pianiste Ala Bendoraitiene. Vita Šiugždinienė su ja grojo pjeses violončelei. Programa buvo išties įvairi, o jos pagrindinius meninius akcentus nulėmė Vlado Jakubėno ir Jono Nabažo kvartetai. Abu šie kūriniai buvo rašomi baigiant aukštojo mokslo studijas (1930,1932), tačiau dėl autorių talento įsiliejo į Lietuvos muzikinę kultūrą nuosaikaus modernizmo kalba.
Lietuvos profesionaliosios muzikos modernėjimo proceso pradžią konstatuojame M. K. Čiurlionio vėlyvajame muzikinės kūrybos periode, pasireiškusiame ypatybe mąstyti medžiaga, kai kūrinio pavidalą lemia kompozicinės medžiagos struktūrų galimybės. Kyla klausimas, kaip mūsų muzika toliau, po Čiurlionio, ėjo šiuolaikiškumo keliu, kaip integravosi į Europos muzikos kontekstą, kuriame tuo metu reiškėsi antiromantinė radikalaus intelektualizmo kryptis, individualizmo ir originalumo skelbimas.
Iš dalies į šį klausimą atsako „Chordos“ vakaro programa. Nei Jakubėnas, nei Nabažas nenaudojo kraštutinių technologinių naujovių, tačiau jų stiliaus modernumą lemia konstruktyvus mąstymas, medžiagos organizavimo principai, suartinantys su neoklasicizmo idėjomis. Dar viena Nabažo Kvarteto ypatybė – pagavi tautiška dvasia. Muzika įtikina netikėtai drąsiu ir spindinčiu liaudies tematikos pasitelkimu ir kartu išlieka šiuolaikiška, aktuali šiandien.
Lapkričio pradžioje kompozitoriaus Vlado Jakubėno draugija surengė konferenciją, skirtą jo I simfonijos premjeros Berlyne 80-mečiui paminėti. Aptariant Styginių kvartetą op.4 atkreiptas dėmesys į šiame jaunojo kompozitoriaus kūrinyje atrandamus neoklasicizmo bruožus, kurie leidžia gretinti jį su Pauliaus Hindemitho to meto kvartetine kūryba. Prielaida, kad Berlyne Jakubėnas su ja susipažino, turi realų pagrindą – P. Hindemithas jau buvo sukūręs penkis kvartetus. Jakubėno ir Hindemitho muzikos stiliaus ryšį galime pastebėti per neoklasicistines formos darybos tendencijas. Tuo galėjo įsitikinti ir „Chordos“ kvarteto klausytojai Piano.lt salėje, išgirdę Jakubėno kūrinį. Klasiškai aiškioje Allegro (non tropo) dalyje autorius meistriškai žaidžia struktūromis tarytum klausdamas atlikėjų, ar jie savo meistriškumu sugebės atliepti jo fantazijai. Platus skambesio diapazonas – dažna viso kvarteto ir duetinių unisonų kaita, galingos kulminacijos –­ kvartetistams sukuria gana daug prielaidų ilgai ieškoti geriausiai autoriaus sumanymą atitinkančių atlikimo priemonių. „Chordos“, ruošdamas šį kūrinį scenai, pasirinko garbingą, kantrybės reikalaujantį profesionalų kelią, tarytum ramiu, neskubriu žvilgsniu stengdamasis numatyti įvykių prisodrintą dramaturginės linijos perspektyvą. Dvasingų balsų pašnekesių sklidinoje polifoninėje antrojoje (baigiamojoje) kūrinio dalyje Adagio non troppo su šokio charakterio viduriniuoju epizodu atlikėjai griežė natūraliau, laisviau.
Įdomios Jono Nabažo kūrinio metamorfozės. Kvartetas, žinomas kaip diplominis darbas baigiant Kauno konservatoriją, autoriaus valia nustojo egzistuoti 1957 m. „Pradėjau rašyti kvartetą. „Lietuvos žinių“ redaktorius Kardelis pasiūlė man liaudies dainas, kurias pats buvo užrašęs iš savo bobutės. Aš beveik visom tom temom ir pasinaudojau. Už tai išėjo gan vykęs. Deja, nebuvo grojikų atlikti šiam mano kūriniui. Vėliau, jau tarybiniais metais, gavau kelialapį į Ivanovą (kompozitorių kūrybos namus –­ aut. past.), kur kvartetą ėmiausi perredaguoti: išėmiau chromatizmus, perrašiau iš b-moll į a-moll, prirašiau skerco ir išėjo labai geras kvartetas“ – su jam būdingu švelniu humoru pasakoja J. Nabažas (knygelėje „Kompozitorius Jonas Nabažas“). Kadangi kūrinys nemažai pasikeitė, kažkam pasirodė, kad jį verta vadinti Antruoju kvartetu, nors „Vagos“ išleistoje partitūroje autoriaus palikta numeracija – Kvartetas Nr. 1. Tikrasis Antrasis kvartetas buvo sukurtas 1985 m. Nėra abejonių, kad „Chordos“ koncerto programėlėje turėtų būti nurodyti 1957-ieji kūrinio atsiradimo metai.
Jau pats šių abiejų kūrinių – V. Jakubėno ir J. Nabažo styginių kvartetų atrankos koncertui – faktas rodo, kad „Chordos“ turi gerų idėjų ir ambicijų jas įprasminti. Šios kompozicijos yra tarp ryškiausių lietuvių kamerinės muzikos istorijos paminklų, tapusių tos epochos ženklais, kuriais remdamasi mūsų kultūrinė visuomenė numato savo progreso kelius.
„Chordos“ šiame koncerte pasirodė atsinaujinęs: greta I. Sipaitytės dabar groja Vaida Paukštienė (smuikas),greta Roberto Bliškevičiaus (altas) – violončelistė Vita Šiugždinienė. Būtent šios sandaros ansamblis kitais metais planuoja paminėti 15-jį gimtadienį.  
Be abejo, buvo įdomu klausytis ir stebėti kamerinio vakaro įvykius scenoje, kai programoje buvo užsibrėžta sutalpinti tiek informacijos: dar klausėmės Juozo Naujalio, Juozo Gruodžio, V. Jakubėno kūrinių fortepijonui solo, kuriuos sklandžiai skambino A. Bendoraitienė, vėliau ji akompanavo kvarteto narėmis I. Sipaitytei (J. Gaidelio „Verpėja“, „Drugelis“), V. Šiugždinienei (Kazimiero Viktoro Banaičio Sonatos-rapsodijos III d, Juozo Indros Andante). Vakaro švietėjišką idėją papildė muzikologės Vytautės Markeliūnienės istoriniai komentarai. Keista, kad jos dalyvavimas nebuvo anonsuotas nei festivalio skelbime, nei buklete.

2012-12-14 nr. 3406

Loading

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai