Rositos Sereikytės nuotrauka
Rositos Sereikytės nuotrauka

Ruduo Žirmūnuos

Dievas žaidžia degtukais – Žirmūnuos liepsnoja klevai,
ir degantis krūmas, įgaudamas atspalvį kraujo,

tau primena nuolat, kad kartą čionai jau buvai,
bet vis tiek nustembi, šitą vaizdą pamatęs iš naujo.

Ir štai šitaip kasmet, netgi jeigu maneisi esąs
mintinai tai išmokęs, iš naujo atrasti, vėl trokšti.

Ir tau mūzos nuleidžia geltonas svogūnų kasas
nuo balkonų turėklų, nuo griūvančių bãbelių bokštų.

Bet prie jų nesustoji, kaip lietūs pro juos praeini
laiptais krentančių lapų, ir šlamantys žingsniai po kojom

tau vis kužda vardus, išskaptuotus tyliam akmeny,
visad šnara: esu ir už trapų buvimą dėkoju.

Ir, atrodo, nusitrina mūsų pasauliai, ir ribos
vėl pasislenka sprindžiu, kaskart atsigręžus per petį,

tai tiek ir tebūta poezijos čia ir kūrybos –
tas pats per tą patį, tas pats amžinai per tą patį...


Viešieji ryšiai

Tarsi pro rūką pro mane eini,
lyg būčiau amžiams tavyje pražuvęs,

išdžiūvusiame spalio tvenkiny
dar šlama lapai kaip auksinės žuvys.

Ir tik rudens paviršiuje barstai
iš savo delno kasdieninį jauką,

kuris nugrimzta upėje lėtai –
šitoj tyloj pasijunti nejaukiai.

Tiesiog dar savo laiką skandini,
tiesiog tokia diena – visai nekimba

jokia eilutė Senos vandeny,
iš dugno dar bandai išgriebti nimbą,

vos blizgantį senoka geležim
nelyg ekranas mano telefono –

jau visą parą tylintis, kažin
kuris iš mūsų vėl ne ryšio zonoj.

Atleisk, buvau įmigęs per giliai –
neatsakiau į tavąjį skambutį...

Ankstyvas spalis. Sodo obuoliai
iš lėto svarsto – pūti ar nepūti?


Legionieriaus ruduo

Tik pasagėlė asiliuko – Trojos,
čia būta, sako, ji užžėlė krūmais...

Per dieną eiti vis paskausta kojos,
matuodamos tiek laiko ir atstumų.

Kokia čia armija? Tiesiog pulkelis zylių
dar susirinko palesioti duonos.

Tai tiek beliko čia – kaip Dievą myliu,
o raštininkai sako – legionas...


Neraugintos duonos daina

Smėlio dėžės išsiplečia ir pavirsta bekraštėmis,
beraštėmis dykumomis,
kuriose mėtosi kalbantys Dievo žaislai.

Ir mano tauta, pabėgusi iš vergijos,
klajoja dykumoje jau daugiau negu dvidešimt metų –
ir mažiausiai dar tiek pat reikės,
kol išmirksės iš akių visus nesudygusius smėlio grūdelius,
kol švelnus akių raištis pakvips nerauginta duona.

Nes nėra, kaip atskirti dienos nuo nakties –
vis tie patys aštrios šviesos spinduliai
lūžta čia pat mirguliuojančiam ore,
kaip laužoma duona ir žodžiai.

Ir nėra, kaip atskirti dienos nuo dainos –
ji tokia pat graudi ir niekada nesibaigianti.

Ir nėra, kaip atskirti savo vienatvės
nuo vėjo ar gyvatės pėdsako smėly, nes mes einam kartu,
nuolat susiliesdami plačiais pečiais,
bet tai tik dar labiau sustiprina vienišumą,
ir nėra didesnės vienatvės, negu būt minioje vienišų.

Ir nėra, kaip atskirti grūdus nuo pelų, kai
saujoj prieš vėją sijoji tik smėlį ir pelenus...
Tas pats smėlis ir pelenai – tik vis kitoj rankoj,
vos paimi ir atsiveria skylutė delne,
ir iš saujos ištrykšta nuodingas šaltinis.

Lašas vandens – iš lūpų į lūpas perduodama ligos istorija,
nuolat rašoma kojos nykščiu ant smėlio,
besimainančio taip greitai, kaip runos, užrašomos
genuose, nusitrina vėjui papūtus,

nuriedantis lašas kraujo,
įrišamas į Raudonąją knygą –
galimybė išnykti yra pats gražiausias miražas,
mirgantis dykumos ekrane, etery, dieviška retransliacija
tautai, klajojančiai dykuma,

kurią vis dar pasotina trapi
neraugintos duonos daina.


Kitoj upės pusėj

Ar šie žodžiai išliks po manęs,
ar kartu juos su dulkėm palaidos?
Išsivaikšto po gruodžio menes
tyliai murmančio marmuro aidas.

Ir barokas rausvų debesų,
ant kurių nieks nesiruošia kalti
mano vardo, nes vis dar esu,
ir man debesys – vienišos valtys.

Tyliai bėgančio Stikso srovėj
mirguliuojančios tolimos šviesos,
o man lemta ant kranto stovėt –
tik tada atsispindime dviese

tam sraute tik dabar ir tik čia,
viskas – sapnas, o jeigu pabusi,
bus tamsu, naujo ryto pradžia
dar tik laukia kitoj upės pusėj...

Marija Černiavskaitė. „Kažkur tarp ten ir čia“. 2012
Marija Černiavskaitė. „Kažkur tarp ten ir čia“. 2012