Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Henrikas Algis Čigriejus. Baltoji staltiesė

b_200_151_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_lrs20111228_022.jpgPradėjo snigti, pro autobuso langą slinko balkšvėjančios Žiemių Lietuvos lygumos, dengėsi švaria balta staltiese. Po rudens pilkumos tuoj nušvis mums akys ir pakils nuotaika, tuoj pradėsime laukti švenčių. Tuoj pradėsim svarstyt, ką čia kam padovanojus, kur ką per šventes aplankysim. Jei turim dar ką aplankyti.
Sėsime prie stalų.
Mano bendrakeleivis – žmogus labai linksmas ir guvus. Autobuso konduktorė, jam įlipant, dar ir paklausė:
– Man rodos, kad tamsta šiek tiek išgėręs?
– Šiek tiek? Panele, išgėręs aš riktingai!.. Bet negi manęs nevešit? Žmogus ašai kaip žmogus.
Iš tiesų – jis padoriai apsirengęs, marškiniai švarūs, gražus kaklaraištis. Tik jau įraudęs įraudęs, anot jo paties – riktingai. Čia palatvė, tokių žodžių gali išgirst ir daugiau, latviai jų prisiskolinę iš vokiečių.
Ir atsisėdo jis šalia manęs, ir iš karto supratau, kad nenuobodžiausiu. O gal ir atvirkščiai, bet jei per daug įsiplepės, persėsiu į kitą vietą, rasiu kokią dingstį ir persėsiu, vietų šiandien yra, šiandien šiokia diena.
– Matot, kaimyne, pradėjo jau snigti. Ilgai laukėm šiais metais sniego, ilgai. O žiemkenčiams reikia. Bet jūs gal ne ūkio žmogus?
– Ne, ne ūkio.
– Vis tiek, bet apie tuos reikalus tai nuraukiat?
– Nuraukiu, aš ir gimęs, ir augęs kaime.
– Tai žinoma – visi mes iš kaimų. Aš tai irgi dabar gyvenu jau mieste, ir nemažai jau metų... O dabar tai važiuoju iš švogerio, pasiutusios krikštynos ten buvo. Dabar jau kas, ar tik ne trečiadienis?
– Trečiadienis.
– Na taip taip, aš ir sakau – trečiadienis, o pradėjom šeštadienį... Oi, švogeriukas, oi, brakodielas!.. Jam tik mergičkos išeina. Bet jis man sako: aš savo panelių į tavo aitvarus nemainyčiau. Va kaip sako. Dabar vėl neseniai susilaukė panos. Krikštynos buvo, kad ... Nemainyčiau! Kas tau ten mainikaus, bet sūnaus tai reikia, kaip nori galvok, o reikia. Kaip tu ką statysies, kaip tu ką. Neseniai va taisėm rūsy elektrą, tai mano Egidijus, jam jau dvylikti eina, man ir sako: „Ne taip reik, tet, ne taip, kaip dės tau į dantis.“ Ir akurat, jo buvo teisybė. Va. Aš tai turiu du sūnus, vienas vyresnis, kitas jaunesnis.
Ir pasižiūrėjo į mane, net pasisukdamas:
– O gal aš jus užgaunu, gal ir jūs tik dukterų tėvas, nepykit.
– Ne,– sakau,– kur jau jūs užgausit, aš dar nevedęs.
– Tai vesit. O tada jau žiūrėkit.
– Kaip tu išžiūrėsi, kaip jau kada bus, taip bus gerai.
– Na je, čia tai jau taip. Bet kai pagalvoji – dabar tiek visokių technologijų, visokių priemonių.
Ir pakraipė galvą. Kiek pritilo, kažką lyg prisiminė.
– Je, kaip gražiai sninga. Kaip gražiai sninga. O, atsimenu, kartą, vaikas tada dar buvau, snargliūzas, ėjau dar tik į pradinę. Mada mūsų vaikų tada buvo tokia basom, tik basom. Ir anksti pavasarį, ir vėlai rudenį. Ne todėl, kad neturėjom kuo apsiauti, aš tai iš namų kaip reik. Bet ne tik aš. Norėjom parodyt, kad nieko nebijom, nei šalčių, nei kokių kitų biesų. Išėjau taip iš namų vieną rytą, rodos, dar buvo visai nešalta. Ir to gruodo, rodos, nebuvo. Ruduo tai ruduo, bet ne per baisiausiai vėlus. Išėjau, kojas, žinokit, man taip lyg ir graibo, bet nieko. Sėdžiu klasėj, viena pėda kitą primindamas, ir tik žiūriu – už lango, kaip tas sako, kažkas lyg žąsį peša. Skraido balti pūkai. Gi snigti pradėjo. Nieko, manau, greit gal nustos, dar ne žiema. Bet kur tau nustos, kuo tolyn, tuo smarkyn, kuo tolyn, tuo smarkyn, kai per pertrauką išlėkėm į kiemą, visas kiemas, laukas ligi namų kaip su staldengte užklotas… Oi oi. Visi kiti vaikai apsiavę, tik aš vienas basas. Tik aš toks nuokvoka, visiems juoko. Mergičkoms, ir toms manęs negaila. Bet viena ėmė ir pasakė mokytojui, kad man taip ir taip. Pamatė tada ir pats mokytojas. Greit įvėjo į savo kambarį ir grįžo su čeverykom… „Va, – sako, – Poviliuk, – apsiauk, per didelės jos bus tau, bet vis tiek kaip nors parklapsėsi. Rytoj parneši.“
Ir ką man daryt? Ir ką man daryt? Sarmata nebežmoniška. Kaip aš čia taip, ką aš namie pasakysiu, ką man namie pasakys? Ne, manau, šito tai jau nebus. Ir kaip variau aš ir pro tą mokytoją, ir pro vaikus... Kiek čia lig tų namų? Tik šuoliais, tik šuoliais, tik šuolis į kairę, tik šuolis į dešinę. Parlėkiau. Sarmatos tai buvo. Va. Bet nei aš susirgau, nei ką. Stiprus aš buvau vaikas, stiprus dar ir dabar. Su daktarais man daug reikalų nereikia turėti. Oi, ne.
Žvilgtelėjau į jį iš šono: tikrai – sprandas raudonas, pats visas raudonas, alaus ir ne tik alaus kvapas nuo jo tik sklinda. Sklinda ir sveikata.
Ir jis šyptelėjo. Taip savotiškai, valiūkiškai. Man pasirodė, kad taip šypteli kokią nedidelę šunybę iškrėtę vaikūzai.
Man tik dingt: pala pala – ar tik apie šitokį atsitikimą su mokytoju ir jo čeverykom nesu kur nors skaitęs? Kur? Ką aš bežinau, kur, bet ta pasakėlė pasirodė man labai girdėta.
Gal ir ne.
Na, o jis po tokio krikštynų maratono galėjo ir pafantazuoti. Ir visai be gudrių ar tuo labiau piktų kėslų. Šiaip – kad kelionė neprailgtų. Be to, sėdėti šalia ir tylėti –­ nei šis, nei tas. Jis gi už šitą istoriją nei ką gavo, nei ką apgavo. Juokai.
Man pačiam tokių fantazijų retkarčiais pasitaiko, iš manęs irgi geras, kaip dabar pasakoma, kadras…
– Jūs mėgstat skaityti? – klausiu.
– O taip, ką jau mėgstu, tai mėgstu, didžiausia lentyna man pilna knygų. Dar vaikas aš buvau labai apsiskaitęs, mokytojas mane tik girdavo ir girdavo. Dabar tai daug laiko nebeturiu, bet vis tiek. Mano Egidijus galėtų daugiau skaityti, bet jis baisiai prie technikos, prie mašinų. Su motocikliuku tik birbina po kiemus. Bėda man – kaimynai pyksta – jam dar tik dvylikti. Griebs jį kurią dieną policija. Ne jį, žinoma, bet mane… Gal ir gerai, kad prie technikos, o aš, kad ir rimtas, taip sakant, žmogus – statybininkas aš – bet kai ką perskaitau, tai taip… Ar kartais dūkas, ar kartais nūda tik suima. Eik tu sau.
Įkaušęs pašnekovas vėl smagiai nusišypsojo.
Laimė, kad Panevėžy jis išlipo, dar, ko gero, būtų man ūžęs, kaip su Paganeliu griovės per Andus.
Už autobuso langų sninga sninga, laukai jau visai balti, ir ant tos staltiesės, rodos, kažkurioj vietoj aš užmačiau tokias pėdeles –­ šuoliukas į kairę, šuoliukas į dešinę; šuoliukas į kairę, šuoliukas į dešinę.

1971–2011 05 12

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_2012-12-14_nr._3406_virselis.jpg

2012-12-14 nr. 3406

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai