Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Gediminas Kukta, Valdonė Budreckaitė. Vladimiras, Eduardas, Rolanas ir Viktoras

Apžvalgos pabaigoje ex-dvidešimtpenktapuslapininkė Valdonė Budreckaitė aptars Viktoro Pelevino romaną „t“. Seniai žinojau apie jos simpatijas kultiniu vadinamam rusų rašytojui. Todėl dar ankstyvą spalį – keliavau iš „Metodikos“ leidyklos su Coetzee ir Pelevinu po pažastimi – sutikęs Valdonę, tuojau pat paraginau imtis naujosios Viktoro knygos ir įdaviau ją į rankas. Nesipriešino.
O kol kas žodį tarsiu aš. Kaip minėjo kita buvusi kolegė Jurga Tumasonytė (linkėjimai jai ir stiprybės rašant romaną!) pirmojoje „25 puslapio“ (rubrikai jau vieneri metai!) apžvalgoje, galbūt lemsiu vienokį ar kitokį jūsų, skaitytojai, literatūrinį geismą ar prakeiksmą.
Kam Pelevinas, o kam – Nabokovas. Seniai seniai, perskaičius „Lolitą“, tarp manęs ir Vladimiro N. užsimezgė tvirtas literatūrinis romanas. Jis neblėsta iki šiol. Žinoma, kaip ir kiekvienam romanui, jam netrūksta ne tik žavesio, besaikės, nepamatuotos adoracijos, bet ir abejonės bei netikrumo. Vieną dieną Nabokovas man – genijus, kitą – tiesiog talentingas literatūrščikas, sugebantis išmoningai dėlioti žodžius ir taip laimėti akademinių literatūrologų ir kitų prijaučiančių snobų simpatijas: va čia tai prozininkas, čia tai intelektualas! Praeina kiek laiko – ir aš pasiilgstu Nabokovo. Jo pasakojamų istorijų, humoro, (auto)ironijos ir įmantrių literatūrinių žaidimų. Viso to, ką galima rasti ir romane „Žvelk į arlekinus!“ (vertė Rasa Drazdauskienė; leidykla „Baltos lankos“).
b_150_222_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_nabokov.jpgRašytojas mėgsta žaisti dvigubus žaidimus, pastarojoje knygoje – taip pat. Pagrindinis personažas yra rusų kilmės amerikiečių rašytojas Vadimas Vadimovičius, retrospektyviai žvelgiantis į savo gyvenimą, mylėtas moteris, parašytas knygas ir visa tai pasakojantis romano skaitytojui. Kitaip tariant, tai romanas apie romano rašymą. O dar tiksliau – bandymą parašyti: tekstas netikėtai nutrūksta, toliau – tušti puslapiai. Ar įmanoma parašyti savo autobiografiją, tarsi klausia Nabokovo kūrinys? Skaitytojai, mėgstantys knygose autobiografiškumą, manau, su užsidegimu jos imsis. Net literatūros tyrinėtojai bando suvesti fikcinius galus su tikrove. Pavyzdžiui, romano pradžioje išvardytoms dvylikai Vadimovičiaus knygų randa atitikmenis realioje Nabokovo bibliografijoje. Nežinia, kiek toks mėginimas vaisingas, įdomus ir apskritai kažką daugiau pasakantis. Fikcijos, mano manymu, knygoje daugiau nei fantastiškiausiose pasakose, ir Nabokovas tuo tiesiog mėgaujasi. Autorius greičiau rašo ne savo kaip asmens-rašytojo, bet savo literatūrinio alter ego, keliaujančio iš vieno romano į kitą, autobiografiją. O tai visai kas kita nei pliki (auto)biografiniai faktai. Tai jau antrininkas, pakeltas kvadratu, arba dar kitaip – tikrovė po keturgubu užraktu. Skamba sudėtingai, bet su Vladimiru niekada nebuvo lengva.
„Žvelk į arlekinus!“ galima skaityti kaip aistringą meilės romaną. Pasirinkęs šį kelią (arba nesuradęs kitos „išeities“ –­ erudicija neleidžia), skaitytojas neturėtų nusivilti – meilių čia daug, net visos trys ar keturios, kaip knygos pradžioje ironizuoja herojus. Visos jos aprašomos detaliai, pavydėtinai vaizdžiai ir, atrodytų, iki dugno išsemiant kalbos galimybes (pagyros vertėjai). Kiti –­ ragavę nemažai įvairiausios intelektualios literatūros, išsamiau susipažinę su paties Nabokovo gyvenimu ir kūryba, apskritai su (post)moderniu literatūros lauku – romane turės progą pasikapstyti po aliuzijų, autoironiškų citatų ir intertekstų klampynę. Progą susėst ir sulošt su Vladimiru literatūrinių šachmatų partiją.  
Beje, jokio cirko ir arlekinų tiesiogine prasme knygoje nėra. Viršelis mus mausto. Ir vis dėlto klausiate: kas tie arlekinai? Knygos herojaus Vadimo Vadimovičiaus senelės sesuo baronienė Bredova atsakytų: „Medžiai – tai arlekinai, žodžiai irgi arlekinai. Ir situacijos, ir uždaviniai. Sudėk į krūvą du daiktus – pokštus, vaizdus – ir gausi tris arlekinus. Nagi! Žaisk! Išgalvok pasaulį! Kurk tikrovę!“ (p. 15). Ir Vadimas Vadimovičuus – ne visai Vladimiras Nabokovas – tam paklūsta.
Du žodžiai „Senoji animacija“ daugeliui mano kartos žmonių sukelia nostalgiškus prisiminimus ir malonius šiurpuliukus per nugarą (bent jau man): jaukūs vaikystės vakarai, įjungtas televizorius, „Labanakt, vaikučiai“, piešti, siūti, lipdyti ir lietuvių aktorių įgarsinti animacinių filmų herojai. Vieni iš mano mėgstamiausių būdavo trijulė iš Rūgpienių kaimo – berniukas dėdė Fiodoras, pasipūtęs katinas Matroskinas ir paprastas kaimo šuo Šarikas. Juos prisiminti leido „Nieko rimto“ išleista Eduardo Uspenskio knygelė vaikams „Dėdė Fiodoras, šuo ir katinas“ (vertė Dalia Saukaitytė). Rašytojas sukūrė net trylika Rūgpienių kaimo istorijų, kurios tapo trimis Vladimiro Popovo animaciniais filmais. Be to, Uspenskis pasauliui dovanojo ne tik šią trijulę. Čeburaška, krokodilas Gena ir Šapokliak – taip pat jo vaizduotės vaisiai.
b_150_219_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_dede.jpgPirmojoje knygoje pasakojama apie miestiečio berniuko pažintį su katinu, iškeliavimą į kaimą, susitikimą su šunimi Šariku ir kitus nuotykius: nuo maistu varomo traktoriaus ir karvės Murklės įsigijimo iki nuotaikingų istorijų su vietiniu įkyruoliu paštininku Pečkinu. Ak, tas į atmintį įsirėžęs dialogas: „Kas ten?“ – „Tai aš, laiškanešys Pečkinas. Atnešiau žinutę apie jūsų berniuką!“. Skaičiau, o prieš akis plaukė animacinio filmuko vaizdai. Juolab kad dailininkės Jurgitos Rancevienės iliustracijos atkartoja animatoriaus Popovo braižą.
Uspenskio rašymo stilius lakoniškas, pilnas šnekamosios kalbos intonacijų, tačiau kartu vaizdingas, kai kus artėjantis prie nonsenso poetikos. Mažiesiems, dar sunkiai gebantiems sutelkti dėmesį ties ilgesniais sakiniais, tokių tekstų labiausiai ir reikia. Šiandieniai vaikų literatūros autoriai tai dažnai užmiršta. Sunku pasakyti, ar Uspenskio istorijos bus įdomios dabarties vaikams, užaugusiems su visai kitais ir kitokiais literatūriniais ir animaciniais herojais – gelbėjančiais pasaulį, apdovanotais nežemiškomis galiomis, geležiniais ir nenugalimais. Ką jau čia kažkoks šešiametis vaikas, kalbantys katinai ir šunys! Iš pirmo žvilgsnio – nieko rimto. Tačiau tik iš pirmo...
b_150_215_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_camera.jpgPrieš perduodamas estafetę Valdonei, pasidžiaugsiu pagaliau sulaukęs Roland’o Barthes’o studijos „Camera lucida: pastabos apie fotografiją“ (vertė Agnė Narušytė; leidykla „Kitos knygos“). Įvairiuose straipsniuose apie fotografiją susidūręs su nuotraukas analizavusio Barthes’o vartojamomis sąvokomis „studium“ ir „punctum“, turėdavau tenkintis antriniais šaltiniais arba teoretiko knygos nuotrupomis internete. Dabar to daryti neteks: įtakingas ir iki šiol aktualus fotografijos pasaulio vadovas išverstas į lietuvių kalbą. Tiesa, nesu prancūzų kalbos specialistas, nesu kompetentingas spręsti apie vertimo kokybę (tą, tikiu, padarys kiti ir, jaučiu, turės ką pasakyti), bet kad kalbos redaktorė galėjo dar atidžiau prašukuoti tekstą –­ faktas. O dabar prie esmės.
Atmetęs mokslinius metodus, atsisakydamas gilintis į fotografijos meno istoriją ir vengdamas tradicinio jos klasifikavimo (portretinė, panoraminė, reportažinė ir kt.), Barthes’as į Fotografiją (iš didžiosios raidės, nes jam rūpi būtent ontologinis jos aspektas) žvelgia ir apie ją kalba gana subjektyviai. Atsispirdamas nuo jį sukrečiančių, kviečiančių į nuotykį (šiuo žodžiu jis apibūdina trauką) nuotraukų ir savo mirusios motinos vaikystės fotografijos, Barthes’as sukuria naują „mokslą vienam objektui“. Iš vienos fotografijos išaugina tikslias ir labai įžvalgias pastabas, apie Fotografiją pasakančias žymiai daugiau nei ištisi vadovėliai, kurie, beje, daugiausia dėmesio skiria būtent techniniam ir istoriniam lygmeniui. Autorius, stengdamasis išvengti daugiažodžiavimo ir sausos terminologijos, kviečia įsižiūrėti į vieną ar kitą nuotrauką, užčiuopti jos „studium“, ką jis vadina kultūrinio intereso lauku (objektų apranga, šukuosena, peizažas, t. y. paviršius), ir „punctum“ – elementą, kuris sutrikdo žvilgsnį, detalė, kuri nusitaiko ir maloniai žeidžia. Būtent šie du žodžiai yra vieni kertinių jo knygoje. Du atspirties taškai. Vėliau autorius pereina prie Fotografijos ir Mirties sąsajos, kuri, jo manymu, nuolat aplenkiama nagrinėjant Fotografijos pasirodymą socialiniame ir ekonominiame kontekste. Barthes’as išjudina nusistovėjusius arba tradiciškai priimamus teiginius apie šią meno rūšį. Kad ir tai, jog nuotrauka primena praeitį. Anot teoretiko, joje nėra nieko prustiško (nors Proustas pastabose minimas ne vieną kartą): „Jos poveikis man nėra atkūrimas to, ką sunaikino laikas ir atstumas, bet liudijimas, jog tai, ką matau, tikrai buvo“ (p. 100).
Nuotykiauti su Barthes’u neprailgsta, nors tekstas reikalauja skaityti atidžiai, lėtai ir stabčiojant. Patarimas – neapsiriboti knygoje pateiktomis fotografijomis, kurios, beje, galėtų būti geresnės kokybės, ir susirasti autoriaus minimų fotografų darbų. Įsižiūrėti, tuomet „nesakyti nieko, užmerkti akis, leisti detalei pačiai iškilti į emocinę sąmonę“.

Valdone?

b_150_224_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_t.jpgViename blizgiame žurnale radau trumpą romano „T.“ (vertė Irena Potašenko; leidykla „Metodika“)  pristatymą, kuriame apdainuojama Viktoro Pelevino išmonė ir erudicija. Gali būti, kad kitu atveju nepatikliai kilstelėčiau antakį, tačiau matydama Pelevino pavardę pritariamai šyptelėjau. Jeigu V. Pelevino išmonę ir erudiciją padalytume dešimčiai atsitiktinių praeivių, pasaulyje atsirastų dešimt talentingų menininkų. 
Romane pasakojama apie grafą, kuris sužino esąs romano veikėjas. Tekstą, kuriame klostosi grafo gyvenimas, pagal komercinį užsakymą rašo grupelė šiuolaikinės Rusijos rašytojų. Vienas jų, Arielis, pasitelkęs kabalistinį metodą, susisiekia ir paplepa su savo barzdotu kūriniu. Grafas T. po pašnekesių su demiurgu panyra į apmąstymus apie tragišką savo lemtį. Kiek jo mintys yra jo mintys, o ne egzistencialistinės pastraipos iš teksto? Kiek jaučiami potraukiai yra jo potraukiai, o ne pramoga publikai? Demiurgas kūrinį ramina, kad valios laisvės vis tiek nėra: „Pas mus rytais pusė šalies meta gerti, o per pietus jau stovi eilėje prie alaus – ir niekas nesikankina dėl asmenybės susidvejinimo, o paprasčiausiai visų toks turtingas vidinis gyvenimas. Štai jums ir visa valios laisvė. (...) Atskleisiu jums baisią paslaptį: net ir patys galingiausi bankininkai ir masonai iš pasaulio vyriausybės – viso labo tokie pat prisukami apelsinai“ (p. 163–164). Remiantis Arielio logika, grafas T., nors ir vedžiojamas už nosies grupelės prie kompiuterių sėdinčių rašytojų, vis dėlto gyvena įdomų gyvenimą su žirgais ir pistoletais, kol rinkodaros šokdinami viešpačiai svajoja apie naują „Mazdą“ ir atostogas Hurgadoje. 
Šmaikštu? Šmaikštu. Vis dėlto jeigu ne pažadas Gediminui, kad parašysiu šią apžvalgą, knygos turbūt nebūčiau baigusi.  „T.“ yra romanas žmogui, kuris dirba reklamos agentūroje Maskvoje. Ar bent jau gerai žino, ką reiškia gyventi šiuolaikinėje Rusijoje. Yra vietų, kuriose Arielio kalbos prašalaičiui suvokiamos tiek, kiek XIX amžiaus dvasia gyvenančiam grafui T. Arielis pusiau kriminaliniu agresyvaus kapitalizmo žargonu tauškia apie rašytojus bei kritikus, kurie turi realius prototipus, Rusijos aukštuomenės kronikų personažus, „liberaliuosius čekistus“ ir pan.  Ištęsti dialogai apskritai yra romano problema: jeigu ne Arielis lieja širdį, tai grafas T. su kuo nors šnekučiuojasi apie realybės iliuziškumą. Į pabaigą vis daugiau budizmo. Nuorodų į budizmą gausu daugelyje V. Pelevino romanų, tad susidaro įspūdis, kad išradingasis autorius vis dėlto pristigo įkvėpimo ir išsitraukė pamėgtą kurpalį. 
Kaip jau buvo galima suprasti, „T.“  nelaikau stipriausiu V. Pelevino tekstu iš perskaitytųjų. Jeigu šio autoriaus kūrybos dar neskaitėte, pažintį rekomenduočiau pradėti nuo „Skaičių“ arba „Šventosios vilkolakio knygos“. „Čiapajevas ir Pustota“, mano galva, yra nuostabus romanas, bet daugelis šią knygą padeda po kelių pirmųjų puslapių. Tam, kad barjeras būtų įveiktas, prieš tai reikia paskanauti V. Pelevino kūrybos aperityvo. „T.“ nesiūlyčiau.

Komentarai  

 
+3 #4 jezau 2012-12-25 14:45
jus bent perskaitot pries komentuodami straipsni?

Citata:
Nuotykiauti su Barthes’u neprailgsta, nors tekstas reikalauja skaityti atidžiai, lėtai ir stabčiojant. Patarimas – neapsiriboti knygoje pateiktomis fotografijomis, kurios, beje, galėtų būti geresnės kokybės, ir susirasti autoriaus minimų fotografų darbų. Įsižiūrėti, tuomet „nesakyti nieko, užmerkti akis, leisti detalei pačiai iškilti į emocinę sąmonę“.
Valdone?

Citata:
Viename blizgiame žurnale radau trumpą romano „T.“ (vertė Irena Potašenko; leidykla „Metodika“)  pristatymą, kuriame apdainuojama Viktoro Pelevino išmonė ir erudicija. Gali būti, kad kitu atveju nepatikliai kilstelėčiau antakį, tačiau matydama Pelevino pavardę pritariamai šyptelėjau. Jeigu V. Pelevino išmonę ir erudiciją padalytume dešimčiai atsitiktinių praeivių, pasaulyje atsirastų dešimt talentingų menininkų. 
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 #3 akter ego 2012-12-25 14:32
"Ar įmanoma parašyti savo autobiografiją, tarsi klausia Nabokovo kūrinys? Skaitytojai, mėgstantys knygose autobiografišku mą, manau, su užsidegimu jos imsis. Net literatūros tyrinėtojai bando suvesti fikcinius galus su tikrove. Pavyzdžiui, romano pradžioje išvardytoms dvylikai Vadimovičiaus knygų randa atitikmenis realioje Nabokovo bibliografijoje . Nežinia, kiek toks mėginimas vaisingas, įdomus ir apskritai kažką daugiau pasakantis. Fikcijos, mano manymu, knygoje daugiau nei fantastiškiausi ose pasakose, ir Nabokovas tuo tiesiog mėgaujasi. Autorius greičiau rašo ne savo kaip asmens-rašytojo , bet savo literatūrinio alter ego, keliaujančio iš vieno romano į kitą, autobiografiją. " - o man tai panašu į sukčiavimą. Žodinis sukčiavimas tai sėkla, kuri išaugina stambų sukčių. Ir tokia tiesą retušuojančia metodika, beje, savo paskutiniuose "autobiografini uose" romanuose naudojasi ir mūsų "genialusis" Granauskas.
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #2 muse 2012-12-25 14:24
o gal mums paliekama teisė ir laisvė atspėti, kad, pvz, Nabokovo knygą pristatė Gediminas Kukta, o paskutiniąją Valdonė Budreckaitė? Ir visa ši makalynė atsaisakanr antrasčių tik tam, kad nebūtumėt panašūs į Mindaug P. sukurtą formą?
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
-2 #1 muse 2012-12-25 14:05
kas šio teksto autorius? man neaišku, jei ką..
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_2012-12-14_nr._3406_virselis.jpg

2012-12-14 nr. 3406

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai