Kitas numeris išeis rugsėjo 1 dieną. Gerų jums ir mums atostogų

Thomas Shippey. „Hobitas“: herojinis epas vaikams

b_150_181_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_Shippey.jpgRytoj [2012 m. rugsėjo 21 d. – vert. past.] yra 75-osios Tolkieno knygos vaikams „Hobitas“ išleidimo metinės. Knyga buvo priimta palankiai, nes šiek tiek ekscentriškos Oksfordo profesorių knygos vaikams nebebuvo naujiena. Pats Tolkienas pašaipiai prasitarė, kad vienas iš jo Oksfordo kolegų įsigijo du egzempliorius išgirdęs, kad pirmieji „Alisos stebuklų šalyje“ leidimai parduodami už nemažą kainą.
Bet iš pradžių knyga susilaukė kaip tik pakankamai susidomėjimo, kad jos leidėjas Stanley Unwinas paprašytų parašyti tęsinį. Tikrasis furoras prasidėjo tik po 17 metų, kai pasirodė gerokai per daug išplėtotas tęsinys „Žiedų valdovas“.
Dabar „Hobito“ parduota 100 mln. kopijų, knyga išversta į beveik 50 kalbų, įskaitant (dvi Tolkieno taip mėgstamas) islandų ir vakarų fryzų. Belieka tikėtis, kad Tolkieno kolega gavo autoriaus parašus ant tų 1937 m. įsigytų pirmųjų leidimų, o jo atžalos jų neprarado, nes knygos egzempliorius su paties Tolkieno dedikacija prieš ketverius metus buvo parduotas už 60 tūkst. svarų. Neabejotina, kad kaina tiktai kils, kai pasirodys Peterio Jacksono „Hobito“ ekranizacijos – kol kas pranešama net apie tris suplanuotus filmus.
Kas lemia tokį neblėstantį knygos populiarumą? Regis, užtektinai priežasčių, kodėl taip būti neturėtų. Per daug poetiška! Nėra moteriškų personažų! (Įdomu, kaip Jacksonas išsisuks iš šios situacijos?) Daug akademiško kabinėjimosi prie žodžių!
Bet turbūt drąsiausias Tolkieno žingsnis populiarių knygų vaikams praktikoje buvo tas, kad jis nesukūrė jokios vaiko figūros, su kuria galėtų tapatintis skaitytojas. Tiesa, knygos herojus Bilbas Beginsas yra „tiktai mažas hobitas“, taigi tarsi netikras vaikas, bet jis atsiduria tokiose situacijose, kuriose joks vaikas negalėtų savęs įsivaizduoti.
b_200_302_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_1.gifPavyzdžiui, vienas klaidžioja tamsoje, gelbėdamas savo gyvybę spėlioja būtybės, kuri kėsinasi jį suėsti, mįsles arba yra supančiojamas gigantiško nuodingo voro, o visų siaubingiausia, kad turi vienui vienas, vėlgi tamsoje, keliauti tuneliu, kurio gale knarkia drakonas. Tolkienas sukūrė labai šaltą ir tamsią istoriją apie drąsą, tikėdamasis vis dėlto būti suprastas.
b_200_298_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_2.gifCharakteriui jis pridėjo dar ir tai, ką vadiname moraline stiprybe. Bilbas nusprendžia (vėlgi vienas pats), kad jo kelionės draugai nykštukai pernelyg godžiai gina drakono turtus, ir slapta atiduoda didžiausią turtą, stebuklingąją Kalno Širdį, savo draugų priešams, kad panaudotų jį derybose. Vėliau jis grįžta ir galiausiai apie tai prisipažįsta, nes jie vis tiek yra jo draugai.
Kiekvienas būtų Tolkienui pasakęs, kad tai nevaikiški dalykai. Kaip ir Torino Ąžuolskydžio mirtis. Viena amerikietė kartą man pasakojo, kad ji visą knygą skaitė savo sūnums, septynerių ir dešimties metų amžiaus, ir priėjus šią vietą, jos vaikų skruostais ritosi ašaros. Kol J. K. Rowling nepradėjo rašyti 700 puslapių storio knygų, leidėjai buvo įpratę sakyti, kad šiuolaikinės knygos vaikams turi būti trumpos, nes vaikai negali ilgai išlaikyti dėmesio.
Jie smarkiai klydo. Kaip ši rašytoja grąžino knygų apimtį, taip Tolkienas drąsiai, o gal ir neapgalvotai, sugrąžino emocinį gylį.
Daug buvo perimta iš didvyriško senovės epų ir sagų pasaulio, taip pat ir pasakų, kuriomis Tolkienas daug rėmėsi. Jo sukurta Viduržemė turėjo didelės įtakos visiems vėlesniems maginės fantastikos (fantasy) žanro rašytojams, netgi tiems, kurie bandė nuo jos atsiriboti. Kai įsivaizduojame elfus ir nykštukus, trolius ir goblinus bei drakonus, neišvengiamai iškyla Tolkieno sukurti įvaizdžiai. Galima bandyti kažką keisti, kaip tai daro Terry’is Pratchettas, kurio elfai yra beširdžiai monstrai, o nykštukai iš prigimties nekenčia trolių, ne goblinų, bet Disko pasaulis vis tiek remiasi Viduržeme.
b_200_288_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_3.gifTolkienas leidėjams padėjo suprasti, kad herojinė fantastika gali būti komerciškai sėkminga. Netgi George’o Martino „Sostų žaidimas“ galėjo likti nepastebėtas, jei Tolkieno knygos nebūtų tapusios pirmuoju proveržiu.
Akivaizdu, kad „Hobitas“ niekada nebuvo ir nebus „teisinga“ knyga. Tam tikra prasme vienas žaviausių jos veikėjų yra Beornas. Akivaizdu, kad jis yra žmogus-lokys, o jo būdas tikrai meškiškas. Be to, su juo tikrai nesinorėtų susitikti tamsoje (ši savybė pasiskolinta iš skandinavų sagų). Kai Beornas išgirdo nykštukų ir Bilbo istoriją ir buvo priverstas priimti visus 14 nekviestų svečių, jis įspėjo neiti iš namų, kol patekės saulė. Turbūt visi sutiks, kad tai geras patarimas.
Virtęs lokiu, Beornas naktį išeina patikrinti konflikto su goblinais istorijos ir grįžta jau kur kas geresnės nuotaikos. Šią istoriją patvirtino goblinas ir vienas iš vargų, protingų vilkų, ant kurių joja goblinai. Bilbas paklausia, kas atsitiko šiems informatoriams. Atsakydamas Beornas jam parodo goblino galvą ir vargo odą. Geriau tokį vaikiną turėti savo pusėje. Tiesa, kad šiuolaikinėse knygose vaikams privaloma kokia nors problema, tačiau paprastai jos nesprendžiamos taip tiesmukai.
Golumas taip pat puikus fantazijos vaisius. Kodėl jis visą laiką save vadina „mes“? Vėliau Tolkienas (ir Jacksonas) paliko užuo­minų apie skilusią asmenybę, kurioje, žiedo suėsto Golumo gelmėse, slypi hobitiška Smygolo prigimtis, tačiau 1937-aisiais tai dar buvo tolima ateitis. Tiesiog Tolkienas turėjo idėjų, kurių plėtojimo potencialas – didžiulis.
Be to, jis išties talentingai kūrė gamtovaizdžius. Yra žinoma, kad pavadinimą Gūdžioji Giria (Mirkwood) jis pasiskolino iš senovės poezijos, tačiau šio miško apibūdinimas – tamsus, neįžengiamas, knibždantis vorų ir tvankus, tarsi ilgai uždarytas senyvo giminaičio kambarys – yra vienas puikiausių miškų aprašymų anglų literatūroje. Ūkanotieji Kalnai (Misty Mountains) vėlgi pasiskolinti iš skandinavų. Apskritai Angliją pasaulis dabar įsivaizduoja kaip hobitų Grafystę. (Ne Londoną, jis jau iš „Šerloko Holmso“.)
Kadaise, gūdžiais 1914-aisiais, Tolkienas ir trys jo mokyklos draugai nusprendė, kad Anglijoje pradės kultūrinę revoliuciją ir būtent poetinę. Toks projektas rodo didžiulį ką tik mokyklą, ir dar ne bet kokią, o Birmingamo gramatikos mokyklą, baigusių jaunuolių pasitikėjimą savimi. Po trejų metų du iš jų jau buvo mirę, o Tolkienas ligoninėje, sužeistas Vakarų fronte. Vis dėlto jiems pavyko. Gal Tolkienas ir nesukėlė revoliucijos, tačiau jis pradėjo kontrrevoliuciją, pasipriešinusią literatūrinei ironijos ir nepasitikėjimo savimi bangai.
Jis sugrąžino primirštus heroizmo ir epinių žygių vaizdus, senąsias mitines struktūras ir jas įtvirtino modernioje pasaulėjautoje. „Hobitas“ buvo jo „Odisėja“, o pats Tolkienas – nelauktas ir netikėtas Homeras.


Vertė Agnė Sūnaitė

„The Telegraph“, 2012-09-20

Peterio Jacksono filmas „Hobitas: nelaukta kelionė“ kino teatruose pasirodo gruodžio 14 d.

b_550_795_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_4.gif

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-12-14_nr._3406_2012-12-14_nr._3406_virselis.jpg

2012-12-14 nr. 3406

Loading

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai