3371_1001.jpgRetai kada patyriu tokį nenorą rašyti repliką, kaip šį kartą. Tačiau, jei scenai skirtas kūrinys ras teatrą ir galimas režisierius nesiims taisyti pražangų, po to replikuoti nebebus nė prasmės.
Rašau vėlgi neskaitęs veikalo, tik pagal autoriaus Arvydo Juozaičio nusakymus laikraštyje, kaip įsivaizduojąs M. K. Čiurlionio paskutinįjį gyvenimo laikotarpį ir ką norįs pateikti žiūrovams. Ta pjesė vadinama „Juodąja saule“. Joje laikotarpis, kai genialų ir badaujantį dailininką ištiko psichinė liga. Penkiolika mėnesių gydytas ir globotas tai namuose, tai mažoje sanatorijoje netoli Varšuvos, mirė išsekęs ir parblokštas plaučių uždegimo – anuomet labai dažnai mirtinos ligos. Ankstyvo 1911 m. pavasario saulei leidžiantis, tiek dar turėjo sąmonės, kad akimis paprašė – pritarė klausiamas, kad ateitų kunigas. Greta buvo brolis Stasys, nuolat jį lankydavęs Varšuvos studentas, ir žmona Sofija, nevisai aišku, ar atvežusi traukiniu iš Kauno dešimties mėnesių dukrelę Danutę – Danutę Sofiją. Pati našlė Sofija apie šį tragišką atsisveikinimą detalesnių atsiminimų neparašė. Atvyko, rado mirštantį.
Atrodo, gal nebūtinai mirties valandą, bet tomis dienomis jį aplankė – sužinojusi, kad miršta, ir viską metusi – jaunystės meilė Marija Morawska.
Apie tas aplinkybes yra šiek tiek autentiškų liudijimų, jie paskelbti ir prieinamose knygose. Ar naudojosi neparankiomis koncepcijai žiniomis dramaturgas Arvydas Juozaitis, nežinau, nes dar nebuvo plačiau pasakęs. Tačiau viename interviu („Respublika“, 2012 11 19) rašo taip: „Mūsų tautos genijus buvo numarintas psichiatrijos ligoninėje, kurioje laikyti jį buvo nusikaltimas“. Mat (žino A. Juozaitis) „būtų užtekę artimųjų priežiūros“. Todėl ir Sofijos meilė tampa abejotina: „ji Čiurlionio nelankė 14 mėnesių.“ Atrodytų, gyveno sau švilpaudama, nors autorius žino, kad buvo ne taip. Tačiau „taip“ skamba efektingai...
Panašu, kad tai autoriaus iš anksto pasirinkta teisėjaujanti nuostata, galbūt žadanti jo pageidaujamą intrigą, nors nebūtinai pagrįsta išlikusiais duomenimis. Čia vėl ne klausimas, kiek leistina fantazuoti, o dar ir neigiamų dalykų apie gerbtinus asmenis, kurių palikuonys juk nebūtinai kreipsis į teismą apginti močiutės garbę. Kūrybos laisvė ir taip toliau, nors man savo tėvo garbę nuo vieno pikto asmens šmeižimo „laisvės“ pavyko apginti. Klausimas kitas – ar tokios fantazijos privalėtų bent kiek skaitytis su faktais ir realiu gyvenimo suvokimu, ar jų kūrėjams nėra jokių elgesio kultūros ir padorumo varžtų. Jei nėra, tąsyk gali mirusiam asmeniui prirašyti nors ir vampyrų literatūros momentų. Gali, jei tau taip užeina, net visai nesenoje Lietuvos istorijoje ignoruoti faktus, kartoti atmestus mitus.
Pirmas atsainus A. Juozaičio priekaištas S. Čiurlionienei (šaltinį nurodžiau) yra tas, kad psichiatrijos ligoninėje „laikyti jį buvo nusikaltimas“, reikėję slaugyti namuose. Kurį laiką taip ir buvo daroma, atrodė, kad garsiojo psichoneurologo V. Bechterevo patarimas parvežti ligonį iš nejaukaus Peterburgo į tėviškę buvęs teisingas. „Pastarosios dienos praėjo taip ramiai, kad aš jau pradedu įgauti vilties“.[...] Nuotaika kinta į gera...“ „Dabar daug geriau – pradedu tikėtis, kad apsieis be važiavimo ant didesnės kuracijos...“ Deja, po mėnesio seka kitokie laiškai. „Pas mus blogai. Blogiau negu buvo S. Peterburge. Būtina patalpinti į ligoninę...“ (iš S. Čiurlionienės laiškų F. Bortkevičienei, J. ir M. Dobužinskiams –­ žr. kn. „Laiškai Sofijai“, 2011).
Ligonis neramus, kartais neprognozuojamas, nesuvaldomas. Gali būti pavojingas. Broliai veda pasivaikščioti, iš Varšuvos padėti atvyksta ištikimas bičiulis Janas Zaluska. Jauna žmona Sofija tebemyli kitokį Kastuką, gailisi patyrusio skaudžią nelaimę ir sergančio draugo, junta tekusią atsakomybę; bet yra nėščia maždaug penktą mėnesį, tad jai atsakomybė ir už judviejų kūdikį. Atsitikti gali visko. Juk dažnai lieka ilgam vienu du. Tik A. Juozaitis, nelyginant tarybų valdžia, „geriau žino“, kaip žmonėms gyventi.
Beje, iš ko gyventi. Atsitiktinė draugų pašalpa ir didelis nenoras parduoti kad ir vieną paveikslą. (Visa tai – skelbtuose laiškuose, jeigu kam įdomu gyvenimo tikrovė). Neįmanoma be pinigų net patalpinti (A. Juozaitis drebia „įkišti“) į kokią nors privačią ligoninę arba sanatoriją („į beprotnamį“!). Nors mirk iš nevilties arba lauk mylimo žmogaus tragedijos. Tokia tad nusikaltėlės Sofijos padėtis. Ir čia – pagalbos ranka iš Varšuvos (A. Juozaičio galva, tą ranką reikėję atstumti). Dailininkas Kazimieras Stabrauskas, Konstantino mokytojas ir bičiulis, suranda mecenatų, kurie apmokėsią jo išlaikymą ir gydymą netolimoj sanatorijoj. Sofija veža vyrą į Varšuvą, apsistoja dviese lietuviškoje kultūrininko Ksavero Sakalausko-Vanagėlio šeimoje, po to įkurdina ligoninėje-bute, kur atveža pas jį žymiausią varšuvietį gydytoją.  Ir apie tai bei apie Mikalojaus Konstantino nebūdingą, šiurkščiai pakitusią elgseną yra žinių, jeigu kam įdomu. Taigi Pustelnikas – nedidelė privati sanatorija, kur ligonis bus prižiūrimas ir apsaugotas nuo paties savęs. Sofija išvyksta ieškotis prieglobsčio – randa pas draugus, – kur galėtų sulaukti ateinančio kūdikio. Nei Pustelnike, nei Varšuvoje be jokių lėšų tai nebūtų įmanoma, bet dramaturgui tikroji drama gal nė nerūpi. Atsikratė žmona vyru, „įkišo“ bet kur, ir tiek. Neišgirdo nė „sielvartingo šauksmo jo laiškuose“, kurių veikiausiai visai neateidavo. Gautuosius išsaugojo visą gyvenimą. Tik sujauktas ligonio laiškas tėvams (tikriausiai šie nedarė kopijų, nepersiuntė) ir keturi žodžiai sužinojus, kad gimė dukrelė. Apie viltį pasimatyti prirašė brolis Stasys. Bet rašyta jau po vasaros, kai būta ir pagerėjimo, ir gal tas konfliktas ligoninėje dėl paveikslų tapymo per naktis. Tikrovė sudėtinga, skaudi ir liūdna, iš jos nereikia daryti tragifarso. Nekenktų tam tikras jautrumas, delikatumas. Vis dėlto Čiurlionis, nedaug tokių turim.
Jau buvau parašęs šį tekstą, kai į rankas pateko A. Juozaičio didesnis rašinys ta pačia tema (žr. „Metai“, 2012, Nr. 10). Tai esė, kurioje atsargiau rėžiami kaltinimai Sofijai Čiurlionienei (buvo „išsigandus naštos“), šiek tiek žaidžiama kažkokia skaičių magija (šimtas metų, devyni mėnesiai), bet svarbiausia būtų ir teksto pradžioj, ir pabaigoj įsakmiai skiepijama autoriaus prielaida, neva Čiurlionis toj sanatorijoj... nusižudęs.
Taip dėsto A. Juozaitis.
Kažkodėl teiginys, „kad M. K. Čiurlionis išėjęs iš gyvenimo savo valia“ Lietuvoj esąs tabu, o dabar atsirado drąsuolis, peržengiąs šį tabu. Kas leidęs mums atimti iš Čiurlionio „teisę sąmoningai pasirinkti gyvenimo pabaigą“? Tai teisių atėmėjai, net po mirties neleidžiantys nusižudyti. Tokia pasikartojančia retorika apie tvyrančią nežinią ir netiesą einam ir į tą atrastą kalnelį Pustelnike, „kur jis mirtinai sušalo“. Ir dar sykį: supratęs, kad jau išgėrė visą kartybių taurę, „Čiurlionis išėjo sušalti“, be abejo, sąmoningai.
Ligi šiol biografijose pasikliaujama žinia arba versija, kad Čiurlionis ankstyvą 1911 m. pavasarį (kovo pabaiga) išėjęs vienas į parką  ilgai pasivaikščioti ir peršalęs.
Poetų kūryboje, regis, yra ir blykstelėjusi pusiau intuityvi, pusiau metaforiška įžvalga, kad bėgęs į laisvę... Dabar teikiama savižudybė, susišaldymas iki mirties neturint kur eiti, pas ką grįžti...
Nekomentuosiu, literatūra yra literatūra. Tik nereiktų iš savo vaizdinių daryti ir net skelbti fariziejiškos moralės apie ligonio atsižadėjusią blogą žmoną.
Prieš pat kūdikiui gimstant ji rašė viltingai: „Mūsų dalykai linksta į gera – galbūt liepos pradžioje M. K. išrašys iš ligoninės. Rodos, važiuosim į Palangą prie jūros“. Ten irgi turėta draugų. Deja, rudeniop visiška apatija, net „tikro brolio, kuris dažnai atvažiuoja iš Varšuvos aplankyti, beveik nepažįsta“.
Ar būtų galėjęs skaityti Sofijos laiškus, apie kuriuos A. Juozaitis tiesiog žino, kad jų nebūta?
Užtat spėja, kad pasveikusį M. K. Čiurlionį laikę ligoninėje be reikalo, dėl pinigų. Čia gal tas dramaturgo įžvelgtas nusikaltimas, apie kurį sako „Respublikai“. Vienas A. Juozaičio signalas vis dėlto svarbus – dėl senojo medinio pastato, kuriame mirė M. K. Čiurlionis. Nors ir pažymėtas paminkline lenta, bet vietos valdžios nepagerbtas net pernai per metines, kai ten lankėsi mūsų delegacija. Tikriausiai pastatas neišliks. Niekam jo nereikia, o Lietuva jokių teisių neturi. Vykom į minėjimą Markų savivaldybės salėje, bet į ambasadą atėjo telegrama: „Renginys atšauktas. Sveikinu“. Buvo pati kurstymų prieš Lietuvą viršūnė.
Kai vienuolės griaus nykstantį pastatą, būtų gera, kad kas nors priglaustų M. K. Čiurlionio paminklinę lentą.