Astrida Petraitytė. Mokomės Donelaitį, arba „Trys 1706 metų filologinės polemikos šaltiniai“

2014-uosius visa Lietuva – ką jau kalbėti apie literatūrinę bendruomenę – turėtų pradėt triūbomis ir fanfaromis: didžiajam mūsų klasikui, grožinės literatūros pirmeiviui Kristijonui Donelaičiui – 300 metų! Likę vieneri metai – visai nedaug, nes reikia ne tik laukti, bet ir darbus dirbti. Regis, vis dar nerimastingai šmėkliojasi Tolminkiemio bažnytėlės-muziejaus galimas virsmas į stačiatikišką paveldą, Lietuvai pasikliaujant Kaliningrado srities ir visos Rusijos gera valia, pačiai, regis, ne itin stengiantis dėl aiškių juridinių garantijų ir ne itin kam nors konkrečiai įsipareigojant… Taigi praktinių darbų šiais metais –­ per akis.
Yra ir kita šio reikalo – pasirengimo jubiliejui – pusė, gal kiek pretenzingai sakyčiau: moralinė. Tai mūsų žvilgsnis į Donelaitį, jo aplinką – tikrai jis neišdygo vienužis, nors ir „kaip ąžuols drūts prie Nemunėlio“; mūsų refleksijos ir vertinimai, mūsų suvokimo laukas, aprėpties plotis ir gylis… Tarkim: ar priimame Donelaitį kaip liuteronų kunigą – ar mums jis poetas par exellence, ir visi gyvenimiški „nukrypimai“ nėra reikšmingi?.. Ar suvokiame tokį fenomeną kaip Prūsų Lietuva, o gal tardami „Donelaitis“, regime XVIII amžiaus Žemaitijos paribius?
Būtų prasminga pasidomėti Prūsijos karalystės dalies – Prūsų Lietuvos – situacija, dvasinio gyvenimo atmosfera ir tradicijomis, tarkim, įsibėgėjant XVIII amžiui – taip bent pro miglas įregėtume dirvą, subrandinusią „Metų“ grūdą... Pati netikėtai aptikau tris „mokymo priemones“ viename – jau 2008 m. išleistus trijų Prūsijos autorių veikalus, originalia forma pasirodžiusius 1706 m. (taigi iš tiesų rengusius dirvą mūsų Poetui). Atskirais tomais kaip bendras veikalas („Trys 1706 metų filologinės polemikos šaltiniai“) literatūros mokslininkų parengti ir Literatūros ir tautosakos instituto išleisti šie mūsų raštijos lobiai: Michaelio Mörlino traktatas „Principium primarium in lingva Lithvanica“, Jono Šulco „Ezopo pasakėčios“ ir Jokūbo Perkūno traktatas „Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litausche übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift“. Tegul mielų skaitytojų negąsdina nei lotyniška, nei vokiška antraštės – leidiniuose rasime ir vertimus į lietuvių kalbą. Šie trys veikalai (suglausti viename aplanke) atitinka aukščiausius mokslinius reikalavimus: publikuojamos faksimilės, perrašai (originalai dabartine rašyba), vertimai į lietuvių kalbą; pateikiami lietuviškų žodžių (panaudotų nelietuviškuose originaluose) indeksai, reziumė vokiečių kalba ir pan. Mums, diletantams, gal užteks iš faksimilių kvėptelti anų laikų aromato, o įdėmiau įsiskaityti į vertimą ir parengėjų tekstus.
Taigi atsiverskime pirmąjį leidinį.
Michaelio Mörlino traktatas Principium primarium in lingva Lithvanica: dokumentinis leidimas ir studija. –­­ Parengė Vincentas Drotvinas. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. – 165 p.
Nebus didelė bėda, jei veikalus skaitysime kita seka, nes parengėjai – Ona Aleknavičienė, Liucija Citavičiūtė, Vincentas Drotvinas ir Christiane Schiller – kiekvieną jų pradeda glausta, informatyvia „Pratarme“, kurioje aptariamos visų trijų veikalų pasirodymo aplinkybės (išsamiai autorių ir jo kūrinį parengėjai pristato kiekvieno veikalo pabaigoje). Bet aš pradedu nuosekliai, nuo Mörlino.
Štai pati pirmoji „Pratarmės“ pastraipa:
„Prieš 300 metų – 1706-aisiais – išėjo trys lituanistikai svarbūs kūriniai. Tai XVIII amžiaus pradžios filologinės polemikos šaltiniai. Polemika įsiplieskė Prūsų Lietuvoje dėl kalbos dalykų ir keletą metų intensyviai vyko raštu ir žodžiu. Išlikę šaltiniai rodo ją buvus daugiaaspektę, tačiau pagrindiniu klausimu laikytinas santykis tarp bažnytinės, tiek rašomosios, tiek šnekamosios, ir liaudies kalbos“ (p. 7). Na, ar negirdime, kaip išsūpuojamas Kristijono Donelaičio lopšys?! Žinia, mūsų Poetui lietuviškasis „hegzametras“ nebuvo išmokta svetimybė (kaip, tarkim, Mörlinui), ir iš sakyklos, ir savuose raštuose jis bylojo motinos kalba – bet ar tai jau taip savaime suprantama? O jei protestantiškoji Prūsija nebūtų legitimavusi kiekvienos šioje valstybėje gyvenančios tautos kalbos? Manyčiau, nereiktų visų šunų karti ant niekdarių užkariautojų kryžiuočių – kažin ar jiems turėtume suversti atsakomybę už 1709–1711 m. didįjį marą, iššlavusį lietuviškąsias parapijas, kurios vėliau gaivintos atsikėlėliais vokiečiais, taip, deja, žymiai sumenkstant lietuviakalbių autochtonų procentui…
Bet skleisdami šiuos tris polemikos šaltinius, mes dar žvelgiame į didžiųjų negandų nenušienautą Prūsų Lietuvą, kurioje ir vokiečiams kunigams privalu mokėti lietuviškai sakyti pamokslus.
O polemiką, pasirodo, įžiebė nepasiteisinę lūkesčiai dėl Prūsų Lietuvos ir LDK protestantų bendrystės: 1701 m. Karaliaučiuje išleistas pirmasis lietuvių kalba Naujasis Testamentas, dar vadinamas –­ pagal parengėją – Bitnerio Testamentu, turėjęs tarnauti visoms lietuviškoms parapijoms, papiktino Prūsijos lietuvius liuteronus. Gal ne vienam kunigui, pasirėmusiam šiuo lietuvišku šventu žodžiu, tekdavo išklausyti parapijonių priekaištų esą ganytojas nemokąs jų kalbos. Taip ir nutiko Gumbinės kunigui Mörlinui, gal šiai nuoskaudai dėl neteisybės ir turime būti dėkingi už veikalą Principium primarium in lingva Lithvanica („Pagrindinis lietuvių kalbos principas“). Mörlinas (1641–1708) nebuvo gimęs Prūsų Lietuvoje, bet teologinį išsilavinimą įgijęs Karaliaučiaus universitete, po kelerių „pasipraktikavimo“ metų (vieneri praleisti netgi Kaune, tarnaujant namų mokytoju ir mokantis lietuvių kalbos) nuo 1672 m. visam likusiam gyvenimui įsikūrė Gumbinėje. Pasak paties kunigo raštų vyresnybei, jam kas sekmadienį tekdavę sakyti du pamokslus –­ lietuviškai ir vokiškai (o traktatui pratarmę parašęs Johannas Berentas pažymi: „<...> Karaliui reiškiamas neblėstantis dėkingumas viešai vyksta keturiomis kalbomis ir tarmėmis“ (p. 61), t. y. šalia dviejų minėtų dar ir prūsų bei mozūrų). Gumbinės reikšmė išaugo jau Mörlinui esant Amžinybėje –­ atsivertę „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ 1-ąjį tomą, patiriame, kad dabartinis Gusevas miestu laikomas nuo 1721 m., o 1736 m. jis tapo Lietuvos departamento (t. y. Prūsijos administracinio padalinio) centru. Mums Gumbinė svarbi, matyt, pirmiausia tuo, kad čia 1714 m. pakrikštytas K. Donelaitis.
Taigi atsiverskime Mörlino traktatą, įvardytą lotyniškai, parašytą vokiškai (su gausiais lotyniškais intarpais) –­ priimu, kad jį į lietuvių kalbą vertė parengėjas: jokia pavardė prie vertimo nenurodyta. Tiesa, leidinį užbaigiančio straipsnio „Michaelis Mörlinas ir jo traktatas Principium primarium in lingva Lithvanica (1706)“ išnašose sutinkame autoriaus V. Drotvino padėką „vertėjoms ir konsultantėms: dr. Liucijai Citavičiūtei, dr. Daivai Narbutienei ir dr. Christiane’i Schiller“ (p. 128). Bet juk skaitytojui valia apsiriboti pačiu veikalu, nesigilinant į jį palydinčius komentarus?
V. Drotvino nuopelnai reikšmingi ne tik parengiant traktatą publikacijai, pristatant autorių, bet ir – ištraukiant leidinį iš pragaištingos tylos gaubiamų knygų saugyklų: 1990 m. vienas iš dviejų žinomų egzempliorių jo surastas Lenkijos mokslų akademijos bibliotekoje Gdanske (kito egzemplioriaus radimo garbė taip pat priklauso šių filologinės polemikos šaltinių parengėjoms – O. Aleknavičienei ir Ch. Schiller, jį aptikusioms Halėje). Karaliaučiuje išleistas traktatas, suprantama, iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomas ir Prūsijos sostinės valstybinėje ir universiteto bibliotekoje; mūsų bibliografijoje minėtas būtent šis egzempliorius, kurio likimas nežinomas.

Gumbinės kunigas Mörlinas savo poziciją išdėsto 36-ais punktais, kurių pirmasis skelbia: „REIKIA KALBĖTI SU LIAUDIMI: su lietuviais reikia kalbėti gyva kalba kaip Jie kalba“ (p. 83), tiesa, autorius, pagrindiniu autoritetu laikydamas, dažniausiai cituodamas lotynų kalbos švarintoją R. Goklenijų, šį lozungą skelbia lotyniškai: LOQENDUM CUM VULGO. Ir tolesnius argumentus galime suglausti: kiekvienai tautai Dievo žodis turi būti skelbiamas jų gimtąja kalba, taigi ir lietuviams, o kadangi pas­tarieji nėra mokyti – tai ir kalbėti reikia paprastais žodžiais, mokantis iš papras­tų žmonių, ne iš gramatikų; vis dėlto kalba, kuria kreipiamasi į šią liaudį, turi būti švarinama nuo svetimybių – įsigalėjusius lenkiškus ar vokiškus žodžius reikia keisti grynai lietuviškais. Galbūt šio kunigo pateikiami savo bendrystės su parapijiečiais pavyzdžiai mums atneš bent atbalsį senosios lietuvininkų tarmės. Žinia, joje nuskambės ir germanizmai, ir slavizmai; ir pats Mörlinas kartais pasiklysta („Vietoje Epiſtel sakau lietuviškai: Gromata“, p. 95), bet dažnusyk svetimžodžius pakeičia taikliai („Aš nevartoju Szwenta Weczere <...>, sakau: Pono Jezaus Wakariene“, p. 95). Traktato autorius nekart pasiremia lietuvišku žodžiu, tarkim, kaip kalbos mokymosi šaltinį nurodo: „Auch die Dainas der Litauschen Mågde muß man nicht verrachten <...>“ (p. 53 ar 122). Ir lietuviškų vietovardžių paliudijimų traktate aptiksime, pvz.: Karalaućius, Tilße, Kleipeda, Istrutis (žr. p.103).
Grįžkime prie „Pratarmės“, įsiklausykime į veikalų parengėjų reziumuojančius žodžius:
„Visi trys 1706 metų leidiniai susiję priežastiniais ryšiais, turi bendrą ašį ir tą patį semantinį lauką. Visi jie apibūdinami žodžiu pirmasis. Mörlino traktatas –­ pirmasis kalbotyros veikalas, reikalavęs reformuoti rašomąją lietuvių kalbą pagal šnekamąją, pakvietęs visuomenę atvirai diskusijai. Šulco Ezopo pasakėčios – pirmasis pasaulietinės literatūros vertimas į lietuvių kalbą ir pirmoji grožinės literatūros knyga (tiek Didžiojoje, tiek Prūsų Lietuvoje). Perkūno traktatas – pirmoji spausdinta grožinės literatūros vertimo į lietuvių kalbą recenzija.“ (p. 8–9)

 B. d.

2013-01-04 nr. 3408

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

{nomultithumb}

Komiksai

mt_ignore: 10 litų

mt_ignore: Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

{nomultithumb}

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai