Irena Balčiūnienė. Dar nepažintas Putinas

Nesulaikomai eina antras Putino gyvenimo dramos šimtmetis.
Sausio šeštą, per Tris Karalius, bus minimos 120-osios poeto, prozininko ir dramaturgo, literatūros tyrinėtojo, Kauno Vytauto Didžiojo ir Vilniaus universitetų profesoriaus, visuomenės veikėjo gimimo metinės. Vilniaus memorialiniame bute-muziejuje įvyks „Knygos teatro“ spektaklis pagal romano „Altorių šešėly“ III dalį.
Po ilgų ir atkaklių pastangų Vinco Mykolaičio-Putino muziejus buvo atidarytas 1986 m. Tauro gatvės name, kuriame rašytojas gyveno du paskutiniuosius savo dešimtmečius. Neseniai visuomenei teko jį ginti nuo kultūrininkų, parašiusių „Vilniaus miesto savivaldybės kultūros strategijos gaires 2011–2020 metams“, kur, vadovaujantis tikėjimu „kas nepelninga, tas ir nereikalinga“, ketinta sunaikinti tiek šį, tiek kitus miesto memorialinius muziejus, kadangi jų ekspozicijose nekeliami „šiuolaikinei miesto bendruomenei aktualūs klausimai“.
Kauno namuose, kaip pageidauta Putino testamente, memorialiniai kambariai neįrengti. Kačerginės viloje, kurioje Putinas leido paskutines gyvenimo vasaras ir kur 1967 m. birželio 7 d. mirė, rašytoją primena tik kieme kol kas stovintis E. Mykolaitienės lėšomis pastatytas paminklas.
Nebaigti leisti kanoniniai raštai kartkartėmis įskelia nesutarimų kibirkštis. „Raštų“ IV tome spausdinamo romano „Altorių šešėly“ komentarų autorė Romana Brogienė įrašo „atskirąją nuomonę“ dėl redakcinių pataisymų, kuriuos aprobavo autorius, atmetimo. Jai ši nuostata nepriimtina, nes taip „nepaisoma V. Mykolaičio-Putino valios“.
b_300_401_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-04_nr._3408_putin.jpgApie Putino kūrybą parašytos trys monografijos. Pirmoji – Jono Lankučio „Vinco Mykolaičio-Putino kūryba“ (1961). Kitos dvi pasirodė 90-ųjų ir 110-ųjų gimimo metinių progomis: Kazio Ambraso „Romano likimas, arba Liudo Vasario draugai ir priešai“ (1983), Viktorijos Daujotytės „Putinas: pasaulėvaizdžio kontūrai“ (2003).
Kol kas pačia reikšmingiausia laikytina knyga „Putinas – gyvenimo ir kūrybos akiračiai“ (1996), kurioje sudėti kelių kartų literatūrologų, filosofų bei rašytojų skaityti pranešimai Putino šimtmečio proga, minėjimo Lietuvos operos ir baleto teatre bei kitur pasakytos kalbos, nemaža spaudoje paskelbtų jubiliejinei datai skirtų straipsnių.
Deja, tai tik Putino kūrybos ir biografijos tyrimų pradžia, nes ne visa medžiaga sugulė į valstybinius, institutų, universitetų archyvus. Daug jos dar negrįžo į Lietuvą. Dalis saugoma su draudžiamu antspaudu – dar ne laikas. Todėl gera Putino biografija – tėra ilgesinga vizija.
Be jokios abejonės labiausiai svarstytina sritis – tai atsiminimai. Čia suremia ietis biografinio požiūrio į rašytojo kūrybą šalininkai, kuriems reikia laiškų, gydytojų receptų, kasdienių smulkmenų, iš kurių, anot jų, susideda žmogus, ir tie, kurie nelaiko prisiminimų pirmaeiliais šaltiniais –­ juk galim skaityti Homerą, nežinodami nei vienos jo gyvenimo smulkmenos. Be to, kiekvienas pasakotojas tėra savo pasaulio žinovas, jis gali klysti, nutolti nuo tikrovės, būti šališkas, pamiršti tikslius duomenis. O ką jau kalbėt apie melagingus liudytojus!
1992 m. išleisti „Atsiminimai apie Vincą Mykolaitį-Putiną“, kur surinkti arba užrašyti mačiusių Putiną, retai mačiusių ir labai iš tolo mačiusių prisiminimai. Čia nestinga ir supaprastintos, ir ant altoriaus užkeltos praeities, tiesos labui neatmestų liaupsių arba peikimo. Liko apie gyvenimą su Putinu nepaliudijusių nė vienu žodžiu.
Tačiau uždaręs duris visoms klaidoms, uždarysi jas ir teisybei, todėl nenuleiskime rankų ir dirbkime. Svarbiausia – skaitykime Putiną ir apie Putiną.

Iš Vinco Mykolaičio-Putino dienoraščio

1967 m. sausio 29 d., sekmadienis
Jau seniai man vaidenasi keista tema dideliam eilėraščiui ar eilėraščių ciklui. Dabar ji taip susiformulavo: „Sigmaringa arba septynios nemigo naktys, kada apsireiškė būties prasmė ir egzistencijos džiaugsmas“. Viename sąsiuviny jau anksčiau radau įrašyta:
Ji šviesiom akim kaip žvaigždėm
Pažiūrėjo –
Ir visa būtis žvaigždynais
Suspindėjo.
Būtų puiku, jei ištesėčiau visa tai realizuoti, tą eilėraštį sukurti.

Iš Emilijos Kvedaraitės-Mykolaitienės prisiminimų

b_200_154_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-04_nr._3408_liepe2.jpgNuo 1923 metų rudens iki 1927 metų vasaros Putinas gyveno Kaune, A. Mickevičiaus gatvėje mediniame namelyje priešais Pirmuosius universiteto rūmus. Dabar to namelio nebėra – nugriautas. Jo vietoje stovi naujai pastatyti dideli mūriniai namai.
Kaip susiorganizavo meno būrelis –­ negaliu pasakyti. Kai perėjau į universitetą studijuoti – būrelis jau veikė. Greitai ir aš jame atsiradau. Į meno būrelį rinkosi studentai, kurie turėjo kokį nors meninį polinkį. Ten dalyvavo būsimieji rašytojai: Salomėja Nėris, Juozas Grušas, Juozas Paukštelis, Ignas Petrušaitis, Antanas Vaičiulaitis, būsimasis kritikas Jonas Grinius, literatė Jadvyga Laurinavičiūtė, būsimasis redaktorius Aleksandras Žirgulys, teatro gerbėja Elena Vilčinskaitė. Dainininkių atstovės buvo dvi seserys Karčekaitės – Domicėlė ir Anė, na – ir aš. Muzikės – Alina Petrauskaitė, Emilija Tamulytė, vėliau Alicija Rugytė. Dailės mėgėja – Julija Paltarokaitė. Meno būreliui, kuris vėliau persiorganizavo į „Šatrijos“ korporaciją, priklausė ir daug kitų, kurių dabar nebeprisimenu. Iš pradžių šatrijiečiai rinkdavosi dažniau, vėliau –­ rečiau pas profesorių Putiną. Jo butukas susidėjo iš dviejų kambarių: miegamojo ir gana erdvaus kabineto, kur mes ir ruošdavome literatūrinius pobūvius. Šeimininkas kiekvieną sykį vaišindavo arbata, tortu ir kreipdavosi į studentes: „Prašau, koleges, pašeimininkauti!“ Mes mielai perimdavome šeimininkių pareigas, pjaustydavome tortą, pilstydavome arbatą ir vaišindavome pirmiausia patį šeimininką ir vyresniuosius jo svečius, o toliau – visus kolegas. Pobūviuose apsilankydavo ir kas nors iš vyresniųjų rašytojų: Liudas Gira, Faustas Kirša, Stasys Šalkauskis, Juozas Eretas. Kiekvienam vakarui ruošdavome programą savomis jėgomis. Vienas kitas iš jaunųjų rašytojų paskaitydavo savo šviežiai sukurtą eilėraštį ar apsakymą. Po to kolegos ir ypač vyresnieji plačiai komentuodavo perskaitytą kūrinėlį, aiškindavo literatūros b_200_154_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-04_nr._3408_rupinosi2.jpgkryptis, teikdavo svarbių pastabų bei patarimų. Daugiausia kalbėdavo profesorius Putinas ir kritikas E. Radzikauskas –­ Liudas Gira. Po literatūrinės programos dalies skambėdavo muzika ir dainos. Dainuodavome duetus ir solo. Dar nuo anų laikų iki šios dienos pas mane išliko Putino man dovanotos J. Tallat-Kelpšos dviejų dainų gaidos: „Rūpinosi motinėlė“ su dedikacija Dainos mylėtojai p-lei E. Kvedaraitei, Kaunas 1924 m. gruodžio 4 d. ir „Liepė tėvelis“ – Dainininkei p-lei E. Kvedaraitei 1924 gruodžio 4 d. Tais laikais ir pats Putinas labai mėgo dainuoti. Jei studentai suruošdavo kur nors Nemuno pakrantėje gražiame pušyne gegužinę – jis mielai sutikdavo drauge dalyvauti ir visą gegužinės metą laikydavosi studentų dainininkų būrelio, sykiu su visais dainuodamas. Kaip puikiai skambėdavo aukštai aukštai iškilęs Putino lyrinis, gražaus tembro tenoras, dainuojant „Važiavau dieną, važiavau naktį ir privažiavau žalią pievelę“. Dar ir šiandien savo atmintyje aš girdžiu jo balso skambesį.


Svetainė internete: http://www.vilniausmuziejai.lt/putinas/apie_muzieju.php
Internetinis dienoraštis: http://putinomuziejus.blogas.lt/

Komentarai  

 
+2 #2 Ula 2013-01-19 12:34
Aciu Irenai! labai truksta jusu atsiminimu apie Putina..
Cituoti | Siūlau šalinti
 
 
+1 -1 #1 ... 2013-01-19 09:38
pamaniau kad apie Vladimirą straipsnis:)
Cituoti | Siūlau šalinti
 

b_200_253_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-04_nr._3408_2013-01-04_nr._3408_virselis.jpg

2013-01-04 nr. 3408

Loading

 

 

 

Rėmėjai

 

 

 

 

Komiksai

10 litų

Dusburgiečio kronika

 

 

 

 

Menininkų portretai

Draugai

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Literatūra ir menas © 2016

Skaičiukai