Tęsinys. Pradžia 1 numeryje

b_150_197_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-11_nr._3409_ezopo_pasakecios.jpgJono Šulco Ezopo pasakėčios: dokumentinis leidimas ir straipsniai. –­­ Parengė Liucija Citavičiūtė. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. – 206 p.

Jaunuolis Jonas Šulcas (Johann Schultz) prisipažino, kad knygos lietuvių kalba jį atstumiančios. Tik štai perskaičius Mörlino traktatą, jam, galime supras­ti, atsivėrė akys: ne ši kalba yra raštams netikusi, bet netikusiai raštuose ji perteikiama. Tad ėmėsi pats išmėginti Gumbinės kunigo pasiūlytąjį receptą: kalbėti (ir rašyti) liaudies kalba. Versdamas Ezopo pasakėčias, greta kūriniuose užkoduotų moralinių pamokymų, siekė ir kito tikslo – praktikoje patvirtinti Mörlino „hipotezę“. Iš Tiūringijos atkeliavęs Mörlinas, lietuvių kalbos išmokęs tik brandžiame amžiuje, sulaukė kai kurių Prūsų Lietuvos autochtonų oponavimo bei pašaipų, bet ir – entuziastingo palaikymo. Žinome bent du jaunuolius, skleidusius jo idėjas, įgyvendinusius jas praktiškai – tai Jonas Šulcas (1684–1710) ir Pilypas Ruigys (1675–1749). Pastarojo Gumbinės, taigi pirmiausia – Mokytojo (Mörlino) pašlovinimą randame ir „Ezopo pasakėčiose“.
Šulco gyvenimas trumpas, maras pakirto ne vieną lietuvių raštijai daug nuveikusį, dar daugiau žadėjusį entuziastą. Šulcas dabar visas pirmajame grožinio kūrinio vertime į lietuvių kalbą. Jis, regis, ketino tęsti pradėtąjį darbą, nes vertimo pradžioje praneša: „Pirmojo šimto pirma dešimtis.“ Buvo pradėjęs rinkti ir „die Dainas Littauſchen Mågde“ (p. 62) –­ už šią, kaip ir pasakėčių vertimo, inspiraciją Šulcas padėkos žodžius veikalo „Principium Primarium in Lithvanica Lingva“ autoriui taria lietuviškoms pasakėčioms vokiškai parašytoje pratarmėje (L. Citavičiūtė primena ir pratarmės reikšmę, tai – „pirmoji lietuvių raštijoje studija apie pasaulietinio turinio tekstus“, p. 149).
Beje, Šulco tautybė, pasak dabartinio leidinio parengėjos, kol kas nėra aiški, vis dėlto gimtosios kalbos, matyt, būta vokiečių. Gimęs Katniavoje, Karaliaučiaus universitete studijavęs teologiją, „Ezopo pasakėčias“ išleidęs dar kaip kandidatas į kunigus, 1707 m. tapęs lietuviškos Nybudžių parapijos kunigu, trumpai pakunigavęs Lazdynų bažnyčioje, Šulcas 1710-aisiais paskirtas į Tilžę... Šiame lituanistinės kultūros centre galėjo laukti vaisinga darbuotė. Deja, pirmojo mūsų grožinės literatūros vertėjo žemiškasis gyvenimas nutrūko vos sulaukus 26.
Dabar vienintelis žinomas „Ezopo pasakėčių“ originalas saugomas Krokuvoje, mūsų Nacionalinė M. Mažvydo ir VU bibliotekos turi šio leidinio fotokopijas.
L. Citavičiūtė savo straipsnyje „Pirmoji lietuviška grožinė knyga (1706)“ supažindina ne tik su J. Šulco gyvenimo faktais, bet ir su istoriniu-kultūriniu kontekstu: primena Prūsijos kunigaikštytės virsmą 1701 m. karalyste (Brandenburgo kurfiurstui Frydrichui III sava valia būtent Karaliaučiuje užsidėjus karūną ir tapus karaliumi Frydrichu I), Prūsijos ir Branderburgo kunigaikštysčių sąjungą (priimant bendrą Prūsijos vardą), Albertinos, tapusios karališkuoju universitetu, modernėjimą, bendrą kultūrinio, neatsiejamo nuo protestantiškosios Bažnyčios, gyvenimo intensyvumą.
Beje, parengėjos informatyvioje studijoje liko, mano galva, vienas liapsusėlis –­ pristatydama Karaliaučiaus universiteto profesoriaus nedidukę, 1701–1709 m. veikusią spaustuvę, ji daro prielaidą, kad „Georgi’o spaustuvėje išspausdinta tik ši vienintelė knyga“ (p. 147) , t. y. „Ezopo pasakėčios“ – o juk dabar tame pačiame aplanke išleistas Mörlino traktatas irgi turi šios spaustuvės žymę.
Įdėmesnį žvilgsnį į „Jono Šulco Ezopo pasakėčių vertimo klausimus“ sutelkia Dalia Dilytė, išaiškinusi, iš kurio šaltinio versta: iš lotyniško Alberto Reineccijaus XVII a. antrojoje pusėje Vokietijoje išleisto rinkinio. Apibendrindama jaunojo vertėjo darbą, Dilytė teigia, kad „iš esmės Šulcas suvokė folklorinio naratyvinio stiliaus ypatumus, siekė kalbos ir vaizdų gyvumo, dinamiškumo, įtaigumo, sėkmingai sprendė tikrai sunkius realijų vertimo uždavinius“ (p. 180).
Žinia, pasakėčiose (kurias pats vertėjas vadina prilyginimais) rasime ir mums nesuprantamų žodžių, ir netaisyklingos linksnių, prielinksnių ir pan. vartosenos. Bet galiausiai, manau, pagarbiai nustebsime: koks didelis darbas dar gan plyname lietuvių raštijos lauke nuveiktas! Kaip pažymi Citavičiūtė, vertime „randame tokių žodžių, kokių nebuvo nei ano meto raštuose, nei žodynuose, o buvo gyvi tik šnekamojoje paprastų žmonių kalboje“ (p. 153). Tad Mokinys užduotą Mokytojo pamoką, regis, atliko  puikiai!
Gal įdėmiau įsiskaitykim bent į vieną trumpesniųjų pasakėčių – bene priesakas „Mokinkis“ ir šiandien galioja?

Šuo ir mėsos stukis
Šuo, paupiu bėgdams, drauge
nešiojosi mėsos stukį, kas
žin kur pagavęs. To šešėlį
vandenyj matydams, norėjo pa-
griebt, dingojosi ir kitą stukį
gausiąs. Bet, į upę plaukdams
ir aną pagriebt norėdams, nasrus
atvėręs ir šį pametė.
  Mokinkis. Jei godą ir savo
širdies užsigeidimus nevaldy-
si, sau pats iškados daugel da-
rysi.
(p. 109)

b_150_197_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-11_nr._3409_perkuno_traktatas.jpgJokūbo Perkūno traktatas Wohlgegründetes Bedenken über die ins Litausche übersetzten zehn Fabeln Aesopi und derselben passionierte Zuschrift: kritinis komentuotas leidimas ir studija. – Parengė Ona Aleknavičienė, Christiane Schiller. – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. – 185 p.

Jokūbas Perkūnas (1665–1711), nors dažnai savo pavardę Perkuhn rašydamas, turėjo pagrindo skeptiškai žvelgti į atvykėlius Prūsų Lietuvon, mėginančius kitus lietuvių kalbos pamokyti – buvo vietinis. Gimęs Išdaguose (Gumbinės apskritis), studijavęs Karaliaučiuje, traktatą parašė kunigaudamas Valtarkiemyje (jį išleido kažkodėl tolimuose miestuose, iškart dvie­juose – Leipcige ir Frankfurte), o keletą paskutinių gyvenimo metų dar pabuvo ir vyskupu Įsrutyje.
Traktate „Pagrįsta nuomonė apie dešimtį į lietuvių kalbą išverstų Ezopo pasakėčių ir jas įkvėpusį raštą“ Perkūnas savo aštrų, priekabų žvilgsnį nukreipia ne į kuklų debiutantą Šulcą, o į garbaus amžiaus ir jau pašlovinimų sulaukusį Mörliną – būtent „Pagrindinio lietuvių kalbos principo“ autoriui jis priskiria ir Ezopo pasakėčių vertimą. Mokytinio Šulco bendradarbiavimo su Mokytoju, kaip pažymi ir dabartinio leidinio parengėjos, būta (Mörlino ranka daryti taisymai), bet neabejotinų argumentų, kad Šulco autorystė tik fiktyvi, rūstusis Perkūnas nepateikia. Jo traktate susipina dvi poleminio įkarščio gijos: viena, jis kruopščiai analizuoja pasakėčių tekstus, dažnusyk pateikdamas teisingesnį variantą, kaip, anot jo, sakytų žmonės; antra, jis kritikuoja Mörliną, jau išeidamas iš aptariamo kūrinio rėmų –­ štai priekaištauja dėl katechizacijos formuluočių kaitaliojimo, juk „jaunus ir neišmanančius žmones reikia mokyti vieno [t. y. pastovaus – A. P.] žinomo teksto ir formos“ (p. 61).
Dalykine vertimo kritika galime tik džiaugtis, matyt, įžiebtoji polemika tikrai paskatino tolesnį lietuvių kalbos norminimą. Dabar mums turbūt sunku ir įsivaizduoti, koks tai kietas rebusas – pirmąkart užrašyti žodį, tegu ir nuo prigimimo kone kasdien girdimą. Tuo labiau, kad ir gretimose parapijose tarmės galėjo skirtis – tad kaip išlaviruoti raštuose, skirtuose visai Prūsų Lietuvai?  Perkūnas „Ezopo pasakėčiose“ nepraleidžia nė vieno netikslumo, tarkim, sukritikuoja prailgintą „a“ sakinyje „Gaidys kâsdam’s Meſzlúſe“ – mat išeina, kad gaidys kando, o ne kasė: „Turi būti kasdam’s be kirčio“ (p. 65). Arba sakinyje „Wánag’s Pélẹ Penukſlui emẹs“ pagrįstai pataiso: „Pénui“, juk peniukšlis esąs penimas meitėlis.
Tik kažin ar pagrįstai kritikas taip dramatizuoja apibendrindamas: šis nedidelės apimties vertimas „tiesiog baisiai prieštarauja lietuviškai kalbėsenai, taigi eina prieš liaudį, apie kurią tiek nereikalingų žodžių pasakyta“ (p. 87). Labiau suprantamas jo noras pašiepti Gumbinės, t. y. Mörlino, išaukštinimą (P. Ruigio dedikacijoje), esą „tokią išsimokslinusią Gumbinę galima rasti kiekviename bažnytkaimyje“ (p. 87).
Ir Jokūbo Perkūno traktatas, žinia, dabar yra retenybė, aptikta šio leidinio parengėjų Valstybinėje Bavarijos bibliotekoje Miunchene. Ona Aleknavičienė ir Christiane Schiller leidinyje pateiktoje studijoje „Jokūbo Perkūno traktatas  ir filologinė XVIII amžiaus pradžios polemika“ įdėmiai pažvelgia į trijų pristatomų autorių – M. Mörlino, J. Šulco, J. Perkūno – veikalus, jų įnašą tobulinant lietuviškąją raštiją, į savo dėmesio lauką įtraukdamos dar ir  Pilypą Ruigį bei Joną Keimelį (Nemerkiemio kunigą, propagavusį filologinės draugijos įkūrimą lietuvių kalbos norminimo reikalams, taigi oponavusį Mörlino siūlymui vien įsiklausyti į liaudies kalbą). Detalių tekstologinių analizių mėgėjai straipsnyje suras pakankamai medžiagos (skyrelyje „Jokūbo Perkūno lietuvių kalba“ įvertinama ir ortografija, ir fonetika, ir morfologija, ir leksika). O labiau besidomintys istoriniu-kultūriniu kontekstu galbūt įsižiūrės į pateikiamą Prūsų Lietuvos tarmių žemėlapį – ne tiek tarmių ribų, kiek reikšminių taškų ieškodami: štai Gumbinė, štai Įsrutis, o štai ir Katniava ar Išdagai... Viskas šalia, viskas susiję, vieni esantys todėl, kad yra ir kiti –­ taip ir tie uolūs raštijos triūsliai, kad ir kiek oponuotų vieni kitiems, bent jau iš laiko, nugramzdinusio šį kraštą nebūtin, perspektyvos – taip gražiai susiėmę už rankų, taip viens kitą paremiantys...

Prūsų Lietuvos tarmių žemėlapis (Zigmas Zinkevičius. Lietuvių tarmių kilmė. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006)
Prūsų Lietuvos tarmių žemėlapis (Zigmas Zinkevičius. Lietuvių tarmių kilmė. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006)