Vytauto Pečiukonio (Agnus Elegro) kūrybos paroda Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje (Vilniaus mokytojų namuose, Vilniaus g. 39)

Vytautas Pečiukonis (Agnus Elegras) yra pogrindinės dailės guru. Dėl jo kūrybos karts nuo karto užverda aistros ir intrigos. Tiesa, jos labiau povandeninės, netiesioginės. Į vieną tokį „aistrų sūkurį“ buvau pakliuvęs ir aš, kai 2005 metais buvo rengiama retrospektyvinė Pečiukonio paroda Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje. Ir nors tuo metu buvau tiesiog bibliotekos paro­dų kabintojas, paprastas techninis darbuotojas, tačiau kaip tuo metu „paraleliai studijavęs dailėtyrą“, tapau (pusiau savo, pusiau ne savo valia dėl virtinės nesusipratimų) tarsi „oficialiu balsu“, pasisakiusiu prieš šios parodos eksponavimą... Laimei, nepaisant visko, paroda bibliotekoje buvo surengta, tačiau šiokia tokia sąžinės graužatis liko ir kartais vis neduodavo ramybės.

Todėl, pasitaikius progai, bandau „išpirkti kaltę“. Žinoma, reikėtų dar bent keliais žodžiais plačiau užsiminti apie kontekstą, kuriame ir kyla minėtos „aistros“ ar „intrigėlės“. Sakyčiau, jos kyla dėl superlatyvinių tonų ir požiūrių kraštutinumų. Besirūpinantieji V. Pečiukonio kūrybos populiarinimu (kiek suprantu, daugiausia buvę jo mokiniai) Pečiukonį vienareikšmiškai suvokia ir pristato kaip „naujųjų laikų Da Vinčį“, „tobulą akademistą“, „genijų“, „religinį menininką“ ir baudžiasi statyti jam muziejų. Jo kūrybą ignoruojantieji mato ir absoliutizuoja marginalinį lygmenį, nevertą profesionalios dailės vardo ir rimtų dailėtyros studijų. Pečiukonis jiems tėra „keistuolis“. Savaime suprantama, tokie kraštutinumai trukdo blaiviau įvertinti šią savitą asmenybę ir jos kūrybinį palikimą.

Iš tiesų Pečiukonio kūryboje ryškus specifinis vizionieriškas lygmuo, būdingas marginalų, autsaiderių menui. Galbūt klystu, bet sakyčiau, kad jo kūriniuose galima būtų išskirti net šizofrenikams būdingą plastinę stereotipiją, koloritą ir atitinkamus vaizdinius. Turėtume sutikti, kad jo vizionieriškumas, matyt, paveiktas minėtų lygmenų, yra labiau ezoterinis nei religinis. Vargu, ar oficiali krikščioniška bažnyčia įsileistų tokį meną į savo erdves... Žinoma, tai sakau jokiu būdu nenorėdamas įžeisti ar nuneigti Pečiukono originalumo. Priešingai, ko gero, šis kūrėjas netelpa vien sausuose stilistiniuose rėmuose ir apibūdinimuose.

Pečiukonis beveik trisdešimt metų (1960–1987) dėstė piešimą Vilniaus vaikų dailės mokykloje (dab. Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykla) ir garsėjo kaip puikus dėstytojas, tapęs netgi savotiška legenda, išmokiusia tobulai piešti ne vieną būsimą garsų dailininką.

Jis sukūrė savitą kūrybos sistemą, savitą pasaulį, į kurį visiškai, besąlygiškai ir pasinėrė. Pečiukonio vizionieriškumas gali būti analizuojamas kaip savotiška antitradicionalistinė „tradicija“, pavyzdžiui, Williamo Blake’o ar simbolistų ikonografinėje plotmėje. Gali skambėti šventvagiškai, bet jis savotiškai įsiterpia tarp N. Rericho, M. K. Čiurlionio, K. Šimonio ir šiuolaikinės „Žiedų valdovo“ holivudinės estetinės sistemų. Jei randasi rimtų studijų, bandančių atskleisti, pavyzdžiui, aktualų Čiurlionio laikų simbolistinį, teosofinį ir pan. kultūrinį ar konkrečiai meninį kontekstą, tai kodėl gi tokių dailininkų kaip Pečiukonis negalėtume traktuoti kiek kitos Čiurlioniško vizionieriškumo (sakykime, iš dalies susijusios ir su psichopatologiniais turiniais) plotmės (anti)tradicijos ribose.

Tam ypač palanki dabartinė kultūrinė, meninė situacija, kuri ne tik „ciniškai sugriauna“ tradicijų, meninių mokyklų pamatus, bet kartu retrospektyviai ar aktualiai įveda į apyvartą nemažai alternatyvių (anti)meninių reiškinių, požiūrių, tūnojusių kokios nors tradicijos paribiuose arba egzistavusių už estetinės legitimacijos ribų.

Vizionieriška Pečiukonio kūryba tarpsta keliuose lygmenyse – religinėje (arba labiau ezoterinėje) plotmėje, savitame, subjektyviame, neturinčiame jokių sąsajų su lietuviško ekspresionizmo tradicija lygmenyje ir (galbūt) psichotiniame lygmenyje. Maža to, dailininkas pavydėtinai atsainiai ir nuosekliai ignoruoja bet kokius komercinius gundymus, savo kūryboje išlaikydamas aukščiausią (kas nors sakys –­­ maniakišką), savitai suvokiamą kūrybos kaip etinės kategorijos gaidą. Tai „mirtinas derinys“, galintis „paskandinti“ bet kokį dailininką ar menininką. Ir jei šis „mirtinas derinys“ sovietmečiu ar net ir po jo pavertė Pečiukonį autsaideriu, marginalu tiek tarp „tradicionalistų“, tiek ir tarp „naujojo šiuolaikinio meno“ atstovų, tai šiandien, priešingai, galėtų tapti įdomių alternatyvių dailėtyros tyrimų šaltiniu. Tą patį galima pasakyti ir apie į rėmus neįspraudžiamus kūrėjus Algimantą Julijoną Stankevičių-Stankų, Vilių Orvidą, Andrių Brazį ir pan.

Iš esmės kalbame ne vien apie „grynąjį meną“, bet apie kokybiškai pasikeitusią socio-kultūrinę situaciją, kurioje grynajam menui alternatyvūs kontekstai tampa tokiais pat svarbiais ar net lemiamais sprendžiant apie vieną ar kitą meninį reiškinį. Pečiukonio kūryba pačiu pozityviausiu aspektu kaip tik provokuoja tokius klausimus – kodėl vienais ar kitais istoriniais tarpsniais, vienuose ar kituose kontekstuose, muziejų saugyklose atsiduria vienokie ar kitokie kūriniai ir kodėl vieni socioestetiniai arba „gretutiniai“ grynajam menui kontekstai vieniems dailininkams, menininkams neša simbolinį pelną, kuria „vertės“ įvaizdį ir statusą, o kitus nustumia į pašalius?
Pečiukonio kūryba yra tapusi originaliu, kad ir „pogrindiniu“, bet vertu rimto dėmesio reiškiniu, drįsčiau teigti, smarkiai pranokstančiu vien „keistenybės“ rėmus. Nesu įsitikinęs, ar tikrai šiam kūrėjui reikia atskiro muziejaus (tokiu atveju muziejaus reikėtų kiekvienam dailininkui), tačiau atsakingai raginčiau mūsų galerijas ir muziejus, kaupiančius XX–XXI a. vaizduojamąjį meną, kuo rimčiausiai pasvarstyti apie Pečiukonio kūrybinio palikimo išsaugojimą savo rinkiniuose.

Vytautas Pečiukonis. Autoportretas. Drobė, aliejus.110x80
Vytautas Pečiukonis. Autoportretas. Drobė, aliejus.110x80