2012 metų lapkričio 24 dieną netekome nuostabios pianistės Aleksandros Juozapėnaitės-Eesmaa. Lietuvos, Maskvos ir Paryžiaus konservatorijų absolventė 35-erius metus gyveno ir dirbo Taline, dažnai viešėdavo Lietuvoje – koncertavo, įrašuose fiksavo savo interpretacijas, vedė meistriškumo pamokas.
A. Juozapėnaitei-Eesmaa pagerbti LRT „Klasikos“ laida „Muzikinis pastišas“ praeitų metų pabaigoje pakartojo 2006 m. pokalbio su ja įrašą. Profesorę kalbino muzikologė Jūratė Katinaitė.
Siūlome laidos tekstą.


 

Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa (2001). Jaano Roomuso nuotrauka
Aleksandra Juozapėnaitė-Eesmaa (2001). Jaano Roomuso nuotrauka
Malonu Jus vėl matyti Vilniuje, nedažnai Jus čia sutinkame. Šįkart provokacinis klausimas: kaip Jums atrodo mūsų kultūra, Vilniaus muzikinis gyvenimas, palyginti su Talinu? Lietuviams estų pranašumas – skausmingas.
Lietuviai turi kompleksą, jiems vis atrodo, kad jie viską daro blogiau, negu estai. Kiekvieną kartą pabrėžiu: reikia atsikratyti to komplekso. O gal čia kitas kompleksas – lietuvių noras, kad būtų vis geriau ir geriau? Be to, estai nėra pasaulinis pavyzdys, kaip iš viso reikia veikti.
Paskutiniu metu Vilniuje gana retai būnu. Jei galėčiau, atvykčiau žymiai dažniau, mano siela ir širdis vis dėlto yra čia. Šiandien pasivaikščiojau Gedimino prospektu... Džiugino mane saulutė, kuri šiandien pasirodė, kažkoks viso miesto spindėjimas, ypatinga šviesa, kurią prisimenu nuo vaikystės. Labai daug keliavau ir visą laiką stebėjau dangų, atmosferą –­ Vilnius yra tikrai ypatingas.

Žvelgiant į Jūsų studijų laikus, atrodo, kad esate gimusi po laiminga žvaigžde. Studijos Lietuvos, Maskvos konservatorijose, stažuotė Paryžiaus konservatorijoje pas Yvonne Loriod. Ar tai buvo atsitiktinumų virtinė, ar dėl to reikėjo labai „muštis“, kalbant sovietiniu žargonu?
Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Viena vertus, gal atrodo, kad buvo labai lengva, tačiau pasakysiu – kiekvieno žmogaus kelias yra sunkus, nuo pat gimimo iki paties galo, dabar pradėjau apie tai galvoti. Mano gyvenimas nuo pat gimimo buvo tikra kova. Visų pirma – išlikti gyvai. Netgi toks motto, pasakyčiau –­ išlikti gyvai. Per stebuklą mūsų šeima – mamytė, aš ir brolis –­­ išlikome gyvi po Armijos Krajovos banditų (kitaip jų nepavadinčiau) antpuolio į mūsų namus, kai buvo mirtinai sumuštas mano tėvelis vien todėl, kad buvo lietuvis. Aš buvau dar lopšy, mamytė išmaldavo lenkiškai, kad mus paliktų gyvus. Mano tėvelis buvo iškilus žmogus. Esu dėkinga už genus, kuriuos gavau iš savo tėvelio, giminės. Kad nemirtumėme badu, mane auginti į Vilnių išsivežė mano krikšto tėvelis, dėdė Vladas. Jis nutarė mane mokyti muzikos, nes pats labai mylėjo muziką, bet negalėjo profesionaliai mokytis... Mūsų šeimai teko labai sunki dalia.
Stojimui į muzikos mokyklą buvau gerai paruošta, grojau Mozarto Mažąją sonatą C-dur, kažkokį Angelų valsą prisimenu. Be to, dar ir smuikuoti buvau mokoma, bet smuikas man mažiau patiko. Kaip dabar atsimenu: man buvo beveik šešeri metai, kai dėdė mane nuvedė į Dešimtmetės mokyklos (dabar M. K. Čiurlionio menų mokykla) stojamuosius egzaminus ir paklausė direktorės Liudmilos Keželytės, ar man geriau būti smuikininke, ar pianiste, ir Keželytė atsakė: „Ji gatava pianistė!“ Ji nulėmė mano ateitį.

Man smalsu pasikalbėti apie Jūsų mokslus Maskvos konservatorijoje. Ją baigę pianistai gali studijuoti JAV, Izraelyje, Paryžiuje ar Londone – vis tiek jie yra Vakaruose labai vertinamos rusiškos pianizmo mokyklos atstovai. Ar jaučiatės esanti jos atstovė?
Didžiuojuosi, kad ten mokiausi. Tuomet ten dirbo puiki profesūra. Ir pakliūti į Maskvos konservatoriją nebuvo lengva, ir joje mokytis, ir ją baigti. 10 kandidatų stovėdavo už durų ir laukdavo, kol kas nors iškris.
Bet pirmiausi gavau gerą mokyklą čia, pas Olgą Šteinberg. Jos patarimais naudojuosi visą gyvenimą. Svajojau važiuoti į Maskvą, ir dėdė Vladas mane skatino, bet nenorėjau skirtis su savo mokytoja... Niekad nepamiršiu, kiek išvažiuodama ašarojau ir kiek ašarojo Olga Aleksandrovna.
Maskvoje mokiausi 6 metus. Manau, kad ir dabar Maskvos konservatorija garsėja pasaulyje, nes atsirenka pačius talentingiausius. Vidutinių gabumų žmonės ten nesimokė. Su tokiais, viena vertus, profesoriams lengviau dirbti, o iš kitos – gal dar sunkiau, nes patys profesoriai turi būti aukšto lygio. Aš baigiau pas Jakovą Zaką, Šteinberg mokytoją. Jis man gal nelabai tiko, buvo uždaras žmogus, o man reikėjo tokio, kaip Olga Aleksandovna. Ji buvo labai šilta, mylinti savo mokinius ir nepaprastai gera specialistė. Esu laiminga, kad baigiau Maskvos konservatorijoje ir aspirantūrą – interpretacijos meno kalyklą.

O kaip jautėtės patekusi į Paryžiaus konservatoriją? Turbūt viskas buvo kitaip?
Į Paryžių veržiausi, nes brežneviniu laikotarpiu man labai trūko laisvės. Buvau pavargusi nuo tos ideologijos... Juk ideologija labai ryški ir mene, jos galia labai jaučiama. Norėjau išsilaisvinti, sužinoti, o kaip yra ten, kitur. Mes nemokėjome kalbų, nežinojome, kaip elgtis, tik įsivaizdavome. Kiek truko ir kaip pavyko išsiveržti, nepasakosiu, nes truktų 1001 naktį. Man labai padėjo tuometis švietimo ministras Henrikas Zabulis, nuostabus žmogus – tikras Lietuvos patriotas. Tuo metu Švietimo ministerija buvo užsiangažavusi pradėti siųsti į užsienį ne tik technokratus, bet ir humanitarus. O aš neturėjau jokių užnugarių, man viską reikėjo pasidaryti pačiai. Buvo labai sunku.
Mokslas Paryžiuje buvo laimingiausi mano gyvenimo metai. Visų pirma – aš atsilaisvinau. Man nereikėjo svarstyti, ar teisingai groju. Subrendau. Supratau, kad, jei kažką darau, turiu teisę taip daryti, nes esu profesionalė. Tuo mane įtikino Arthuras Rubinsteinas. Jis mane pasikvietė namo 4 kartus, paskambinau beveik visą savo repertuarą, jis maloniai susidomėjęs klausė, nes norėjo klausytis artisto, o ne mokinio – kaip jis man paaiškino. Yvonne Loriod man pasakė, kad technikos manęs nebėra ko mokyti. Tą patį pasakė Rubinsteinas: „Jūsų iš gamtos gera technika, Chopino Fantazijoje visi pasažai – švarutėliai, o man vis visko nutinka!“ Buvau taip nustebinta! Ką reiškia didelio artisto padrąsinimas jaunam žmogui, parodymas, kad ir dideli artistai – ne dievai (šypsosi). Jau ir man dabar visko atsitinka, bet jau ir amžius...
O mokyklos, žinoma, skiriasi. Kas yra interpretacija? Šis menas – nepaprastai gyvas, lankstus procesas. Turint gerus pamatus svarbu sudėti visa tai, kas tave supa, mokėti tai išreikšti, pajausti. O visa kita yra fantazija ar eksperimentas – tai, ką aš dabar galiu sau leisti. Jaunas žmogus visada kupinas netikrumo, paieškos, jam visada atrodo, kad tai, ką jis daro, galbūt nėra tikra, įtikinama, kol neišsikovoja statuso, kai jį priima tokį, koks jis yra. Bet jis turi būti aukšto lygio profesionalas.

Studijuodama pas Yvonne Loriod gilinotės į Oliviero Messiaeno muziką. Ar jau važiuodama planavote mokytis moderniausios prancūzų muzikos?
Jokio pasirinkimo neturėjau. Važiuodami turėjome rašyti (aišku, rusiškai) Obosnovanije. O ką gi aš noriu Paryžiuje sužinoti? Juk negalėjau rašyti, kad noriu pažinti Vakarų pasaulio mąstyseną; interpretacijos irgi negalėjau minėti, nes Maskvoje buvau paklausta, ko man dar reikia, jei esu gavusi pasaulyje geriausią interpretacijos mokyklą? Taigi, persiorientavau ir važiavau kaip muzikologė. Pasirinkau dabartinę prancūzų muziką, kuri tuo metu manęs visai nedomino. Mane domino Ravelis ir Debussy, norėjau iš prancūzų pasimokyti šito stiliaus, viską, kas įmanoma, absorbuoti į save. Iki paskutinio momento nežinojau, ar mane tikrai išleis.
Ta prancūzų organizacija, kuri mus priėmė, patarė kreiptis į Loriod arba į patį Messiaeną. Nuėjau pas jį į kompozicijos studiją, pasakiau – noriu studijuoti Jūsų muziką, tam atvažiavau iš Sovietų Sąjungos. Jis mane pasodino, paklausiau, kaip jis dėsto, kaip skaito iš lapo savo mokinių kūrinius, komentuoja... Galingas žmogus, galinga asmenybė ir visai, absoliučiai paprasta, kaip ir visi genijai, kaip ir Rubinsteinas. Po to Messiaenas paėmė mane už rankos ir pasakė: „Eime, nuvesiu Jus pas savo žmoną.“ Taip ir likau pas ją studijuoti. Ne tik Messiaeno, bet ir kitos moderniosios prancūzų muzikos. Pamokų gavau nedaug, nes ta organizacija mažai mokėjo. Dalį pamokų gavau pas Claude’ą Helfferą.
1994 m. Vilniaus plokštelių studijoje įrašiau Messiaeno ciklą „20 žvilgsnių į Kūdikėlį Jėzų“, ciklas apima du CD.

Iš Paryžiaus grįžote į gūdų sovietmetį, bet Vilniuje dirbote neilgai, ištekėjote, išvažiavote į Taliną pas vyrą.
Dabar jis yra Estijos Parlamento Užsienio reikalų skyriaus pirmininkas, dažnai būna ir Lietuvoje. O mano buitinės sąlygos nuo pat vaikystės buvo žiaurios – neturėjau fortepijono, neturėjau, kur groti, o jį įsigijau baisiausiai įsiskolindama, todėl turėjau labai daug koncertuoti... Kiek daug žmonių yra man padėję, kažkaip gaudavau galimybę pasigroti net Kultūros ministerijoje, bet įsivaizduojate – šitaip lakstyti po visą miestą? Kiek reikėjo valios ir meilės savo darbui? Kaip kad kadaise man Jadvyga Čiurlionytė pasakė: „Jūsų tokia aura! Ir aš ją matau.“ Pasakyčiau, kad mane muzika išgelbėjo, ji man padėjo likti gyvai. Taip kad, ne viskas taip lengva.
Mano vyras Vilniuje nubūtų gavęs jokio darbo. Jis buvo anglų filologas ir labai žymus televizijos darbuotojas Taline. Be abejo, Vilniuje visi materialūs rūpesčiai vėl būtų gulę ant mano pečių... Aš jau neišgalėjau... Turėjau mažytį vieno kambario butelį Čarno – kažkokio komunisto – gatvėje, kur kaimynai man belsdavo, užrišinėdavo duris, darė visokias kiaulystes (juokiasi). O kai viena kaimynė, ką tik pagimdžiusi, atėjo ir paklausė: „Na, kada jūs nustosite galų gale groti?“, atsakiau: „Oi, ačiū, kad atėjote, na, parašykite Jūs Brežnevui ar kam nors, kad mane iš čia iškeldintų. Būčiau tokia laiminga! Jūs gi suprantate, aš gi negaliu čia groti.“ Pasistačiau instrumentą blokiniame name, vieno kambariuko bute – skamba visas namas! Taip kad, ne viskas taip lengva.

Gyvenate su įdomiu žmogumi, dėstote Talino Muzikos ir teatro akademijoje. Kokie Jūsų interesai, kokie žmonės Jus supa?
Ilgus metus turėjau pusę etato, dabar turiu visą, esu profesorė, turiu pilną klasę, groju, darau įrašus. Labai produktyviai gyvenau ir gyvenu iki šiol. Talino radijuje yra daug sovietmečiu darytų mano įrašų, daug bendradarbiavau ir su Lietuvos plokštelių studija – čia įrašytas Messiaenas, Čiurlionis, klasikai. Taline, be klasikinės muzikos, galėjau įrašyti, ką noriu: man svarbu, kad įrašiau estų klasiko Heino Ellerio kūrinių CD, išleido vokiečių firma.

Bėga dešimtmečiai, rengiate daug koncertų, turite milžinišką repertuarą. Kaip galėtumėte apibrėžti savo stiliaus raidą?
O, keičiuosi visą laiką. Kiekvienas menininkas turi pasikeisti maždaug kas 20 metų. Ir aš keičiau savo stilių, prisilietimą prie klavišų, labai daug studijavau, klausiau savęs, stengiausi kuo daugiau sužinoti apie muziką iš esmės – kaip ji rašoma. Išsidirbau savo stilių, savo veidą, savo credo – kritikai tą pastebėdavo kaip teigiamą bruožą. Galbūt pagrindinis motto – visą gyvenimą reikia labai daug studijuoti, tarnauti tam menui. Labai daug ko atsisakyti... Per sunkumus į žvaigždes.

Ar pedagogo misija yra tokia milžiniška –­ sukurti, išugdyti jauną žmogų, ar tenka tik patobulinti gamtos duotus talentus?
Dėstymas man buvo uždarbis – taip pasakyčiau. Visi turėjome dirbti. O jei norėjome koncertuoti – čia buvo mūsų reikalas. Iš tikrųjų tai buvo man svarbiausias dalykas. O tai, ką sužinojau iš savo koncertinės patirties, galėjau perduoti savo mokiniams. Išmokyti galima net beždžionę – ne groti, bet elgtis kaip žmogui. Jos taip moka, pvz., savo šeimininko mimiką, mėgstu jas stebėti! Pavyzdžiui, netikėtai aptikusi per TV rodomą filmą su veikėja beždžione, iš jos išraiškos suprantu, ar tai yra rusiškas filmas, ar amerikietiškas (juokiasi). Mokinį galima išmokyti priemonių, amato. Bet viskas prasideda, kai jį palieki vieną. Tik tada atsiveria begalybė. O mano pareiga – išmokyti žmogų. Mano ir nekoncertuojantys studentai gera dirba, gerai dėsto. Visus savo studentus labai myliu ir jie mane myli. Šiuo atžvilgiu esu laiminga.

Ko dar gyvenime norėtumėte? Kokių dar tikslų sau keliate?
Noriu pasidžiaugti gyvenimu. Juk taip sunkiai dirbau.

Parengė Rita Nomicaitė