b_150_224_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-11_nr._3409_Disko-ABC-virselis.jpgTikriausiai nėra tikslios datos, kada šokių aikšteles Lietuvoje imta vadinti diskotekomis, bet jau nuo 8 dešimtmečio vidurio net ir mažesniuose miestuose pradėta jas rengti. Pasauliniu mastu taip pat nėra aišku, kada tiksliai atsirado diskoteka (tokia, kaip ją suprantam dabar). Pats terminas, daug senesnis už muzikos stilių, ne prancūziškos, o graikiškos kilmės: sudarytas iš diskos (diskas, ratas) ir theke (saugykla). Prancūziškas terminas discothèque (disque – plokštelė, cartothèque –­ kartoteka) iš pradžių galėjo reikšti plokštelių kolekciją arba žargone – džiazo gerbėjų susibūrimą, bet pamažu įsitvirtino diskotekos, kaip šokiams ir kultūriniams renginiams skirtos, dažniausiai elitinės vietos, reikšmė. Tuo tarpu didžiausios plokštelių saugyklos buvo radijo stotys.
Viena iš įdomesnių versijų – pirmosios diskotekos atsirado okupuotoje Prancūzijoje dar 1941 m., kai dėl džiazo muziką varžančios Hitlerio politikos kolektyvai buvo priversti trauktis į pogrindį ir ėmė formuotis savotiški slapti klubai. Palengva atlikėjų grupes kai kur ėmė keisti plokštelės, kurios kontrabanda buvo atvežamos iš tolimųjų Vakarų. Greičiausiai pirmoji diskotekinė užeiga buvo „Le Discotheque“ ir, pasak gyvuojančios legendos, ten rinkdavosi ne tik melomanai ir šokėjai, bet ir rezistentai.
Pirmoji ypač išgarsėjusi diskoteka „Whiskey-A-Go-Go“ pradėjo veikti Pary­žiuje 1947 m. Jos filialai 6–7 deš. įkurti JAV, Čikagoje, Vakarų pakrantėje, vėliau Niujorke.
Diskotekos, kokias mes įsivaizduojame pagal tokius filmus kaip „Saturday Night Fever“ arba „Studio 54“, imtos rengti Amerikoje 1973–1974 metais. Čia jau galima paminėti visas pagrindines šio reiškinio dalis: muzika grojama iš plokštelių ir magnetinių juostų, kurias parenka diskotekos vedėjas (-ai) (DJ). Muzikos poveikis sustiprinamas įvairiausiais šviesos efektais, neužmirštant ir klasikinio veidrodinio gaublio.
Pirmieji diskžokėjai atsirado radijo stotyse JAV dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai plokštelė nepaprastai praplėtė muzikinių radijo transliacijų galimybes. Iš dalies diskoteka liko gimininga šiai medijai, ji – lyg radijo laida, perkelta į spalvingą šokių aikštelę ir sukurianti specifinę atmosferą.
Tarybiniais laikais Lietuvoje atsirandant vis daugiau diskotekų, propagandiniais tikslais pabrėžiamas esminis Vakarų ir socialistinių šalių diskotekų skirtumas. Kapitalistinėje visuomenėje diskotekos, kaip komercinio pramogų pasaulio dalies, tiesioginė paskirtis – siekti pelno, būti atsipalaidavimo, emocinės iškrovos vieta, dažnai hedonistiška ir susieta su narkotinių medžiagų vartojimu. O tarybinė deklaruojama šio renginio esmė – padėti turiningai praleisti laisvalaikį, ugdyti meninį skonį, aukštą muzikinę ir šokių kultūrą, formuoti dvasinius ir estetinius poreikius. Kitaip tariant, diskotekos programa – tai pramoginė jaunimo bendravimo forma, kurios principas – „linksminant šviesti, kartu didinti jaunimo darbo intensyvumą, gerinti mokslo žinių įsiminimą ir bendrą nuotaiką. Didelę reikšmę prasmingas laisvalaikis turi jaunimo doriniam, etiniam ir estetiniam auklėjimui“ (Edmundas Žalpys.  „Diskotekos ABC“, 1986).

Iš Alvydo Dargio knygos „Laiškai iš diskotekos“ („Šviesa“, 1991)
Iš Alvydo Dargio knygos „Laiškai iš diskotekos“ („Šviesa“, 1991)

Diskotekos, kaip laisvalaikio organizavimo dalis, buvo Lietuvos TSR kultūros ministerijos žinioje, ten buvo nustatoma jų organizavimo tvarka. Respublikinis mokslinis metodinis kultūros centras koordinavo diskotekų veiklą, teikė metodinę paramą ir buvo atsakingas už jų vystymą. Būtent vystymą, nes vyriausybės funkcionierių galvose gimė nurodymai gerinti laisvalaikio organizavimą, diskotekų rengimo sąlygas, organizavimo galimybes ir materialinę bazę. Galima numanyti, kad nomenklatūrinius valdininkus domino galimybė kontroliuoti ir pažaboti pernelyg laisvą diskotekinį entuziazmą. Ironiška, kad galiausiai jiems teko iš tiesų padėti organizuoti pačias diskotekas.
Muzikologas Liudas Šaltenis rašo, kad jau 1980 m. vasarą Lietuvoje veikė 143 oficialiai registruotos diskotekos. Jos įsteigtos daugelyje kultūros namų, klubų, aukštosiose, vidurinėse, proftechninėse mokyklose.
Kaip pažymi tuometinio Lietuvos TSR mokslinio metodinio kultūros centro mokslinis bendradarbis E. Žalpys, „pirmieji diskotekininkų renginiai pradėti organizuoti 1970 metais“, – taigi labai anksti ir nė kiek neatsiliekant nuo Vakarų. O praėjus dvylikai metų, 1982-aisiais, užregistruota jau 200 diskotekinių kolektyvų. Vienos pirmųjų diskotekų buvo surengtos apie 1971 m. Kaune, tuometinio Kauno politechnikos instituto studentų klubo „Smūtkeliai“ iniciatyva.
Vilniuje diskotekų buvo daugiausia, nemažai įsikūrė aukštosiose mokyklose, pvz., Vilniaus universiteto Matematikos fakulteto „Disco Bolly“ (kaip teigiama, veikė nuo 1974 m., vėliau vienas jos pasirodymas pateko net į pramoginę televizijos laidą). Panašiu metu startavo Rimo Vizbaro organizuota diskoteka, 1979 m. įkurta tuometinio VISI (Vilniaus inžinerinio statybos instituto) IV rūmų salėje (gyvavo maždaug iki 1984-ųjų pabaigos). R. Vizbaro diskoteka buvo laikoma pažangiausia sostinėje.
Akademinis jaunimas Vilniuje aktyviai lankėsi ir maždaug nuo 1980 m. Saulėtekio alėjoje veikusioje diskotekoje „Amicus“, kurios žymiausi vedėjai buvo Arnas Klivečka ir Hubertas Grušnys.
Nuo 1975 m. Romualdas Volodka rengė diskotekas Šiaulių kultūros namuose, 1978 m. jis vedė pirmąsias diskotekas kurortinėje Palangoje, vėliau Kaune. Jis žinomas kaip DJ Senis – bene ilgiausiai (daugiau kaip 30 metų) dirbęs diskžokėjas Lietuvos istorijoje. Jau vėliau, 9 deš., Palangoje kultinėmis diskotekomis tapo „Aikštelė“ (žinoma kaip plaščiadkė) ir „Kurhauzas“.
1989 m. didžiulio populiarumo sulaukė diskoteka, naktinio klubo prototipas, „Bičiuliai“ tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, taip pat diskoteka „Gaudeamus“, ypač novatoriška „Studio Plus“ ir kitos.
Pirmasis dokumentas, oficialiai įteisinantis diskotekininkų grupių egzistavimą, paskelbtas 1981 m. vasario 4 d., remiantis Lietuvos Respublikinės Profesinių Sąjungų Tarybos sekretoriato, Lietuvos komjaunimo Centrinio Komiteto sekretoriato ir LTSR kultūros ministerijos kolegijos nutarimu ir patvirtintais saviveiklinės diskotekininkų grupės nuostatais (L. Šaltenis. „Mūza su mikrofonu“, 1983). Šis „manifestas“ buvo svarbus žingsnis savotiško diskotekų legalizavimo ir plėtojimo link. 1985 m. Lietuvoje diskotekininkų kolektyvų atsirado daugiau nei penki tūkstančiai!
Vis dėlto organizuojant diskotekas pirmavo kaimyninė Latvija. 1976 m. ten vyko diskotekinių kolektyvų konkursas –­ bene pirmasis visoje TSRS teritorijoje. Lietuvoje pirmasis diskotekų konkursas „Auksinė plokštelė“ buvo surengtas 1979 m. Kaune, kur aktyviai darbavosi ir kompozitorius Giedrius Kuprevičius, puoselėjęs keletą naujų muzikinių srovių, rengęs ir vedęs įvairiapusišką muzikinę televizijos laidą „Kontrapunktas“. Taip pat jis buvo vienos pirmųjų TSRS teritorijoje elektroninės muzikos grupių „Argo“ meninis vadovas. 1980 m. grupė išleido debiutinę plokštelę „Discophonia“, kupiną, kaip galima nuspėti iš pavadinimo, tiek ritmiškų, šokiams skirtų kompozicijų, tiek įdomių, impresionistinių kūrinių.
Pirmasis respublikinis diskotekinių programų festivalis „Nuo šeštadienio iki šeštadienio“ buvo surengtas Šiauliuose 1984 m. pabaigoje. Be to, buvo rūpinamasi diskotekininkų kvalifikacijos kėlimu, organizuojami diskotekų vedėjų kursai, rengiamos stovyklos ir seminarai. Diskotekų konkursuose, įvertinus kolektyvus, buvo skiriamos kategorijos (pagal meninį ir techninį lygį), nuo kurių priklausė diskotekos veiklos mastas, bilietų kainos ir gaunamos techninės-materialinės bazės dydis.
Respublikinis mokslinis metodinis centras išleido visą seriją „Diskotekų organizavimo“ knygelių, kuriose ši veikla buvo tyrinėjama ir vertinama valstybiniu mastu. Disko klubas apibūdinamas kaip saviveiklinis, tačiau gerai sutelktas, įvairiapusiškas kolektyvas, turintis ir informacinį centrą, ir statistikos sektorių.
Metodinėse priemonėse daug dėmesio skiriama diskotekų programos ideologijai, pateikiama kruopščių scenarijaus rengimo nuorodų, tačiau siūloma ir plati kūrybinės išraiškos erdvė: diskotekos programa suvokiama kaip mišrios medijos renginys, kuriame pramoga derinama su edukacija, galima naudoti skaidres, filmus, įterpti skaitomus tekstus, pasakojimus, į klubo veiklą siūloma įtraukti aktorius, skaitovus, poetus, muzikantus.
Disko klubų renginiai buvo skirstomi į tris grupes: šokių, disko lektoriumų (savotiškų muzikinių paskaitų) ir disko teatrų grupę. Kaip disko klubo padalinys minimas ir Projektavimo-konstravimo biuras (čia buvo gaminami ir tobulinami reikalingi techniniai prietaisai). Veikė ir „kūrybinė laboratorija, kurioje buvo ieškoma įvairių meno žanrų sintezės dėsnių“ (!), ir „mokymo centras, kuriame žinių įgyjama savišvietos keliu, bendraujant su prityrusiais specialistais, kur žinios perduodamos naujiems disko klubo nariams“ (L. Šaltenis).

Fizik kultros klubo diskotekos skrajut. I Dovydo Bluvteino asmeninio archyvo
Fizik kultros klubo diskotekos skrajut. I Dovydo Bluvteino asmeninio archyvo
Disko lektoriumai (su šokiais ar net be jų) buvo gan įprasti visoje TSRS. Muzikos kritikas Artiomas Troickis teigia, kad 1972 m. Maskvoje jis pradėjo rengti bene pirmąsias diskotekas, kurių įžanginę dalį sudarė pasakojimas apie atlikėjus ir muzikinės iliustracijos, o likusios kelios valandos skirtos šokiams (A. Troitsky. „Back in the USSR“, 2002). Lietuvoje apie 1977–1983 m. veikė diskoteka, kurioje išvis nebuvo šokama, tai – tuometinio Vilniaus valstybinio universiteto Fizikos fakulteto kultūros klubo organizuotos „klausymo“, arba „sėdimosios“, diskotekos, kuriose būdavo išrikiuotos kėdės it koncertų salėje ir skaitomos paskaitos, pristatančios, pavyzdžiui, grupės „King Crimson“ kūrybos kelią.
Galbūt tarybinės ideologijos ar moralinio ugdymo linija (drauge su trumpai gyvavusiais formaliais „draudžiamų užsienio atlikėjų sąrašais“) atrodo kaip politinė atgyvena, bet bendra disko klubo vizija stebina savo lygiu ir užmojais. Taip pat įspūdinga yra centro parengta diskotekos lankytojų statistinių tyrimų metodika, savo kruopštumu prilygstanti psichologinėms studijoms – diskotekos, kaip bendravimo bei pažinčių vietos, svarba numatyta labai taikliai.
Kaip visa tai pasireiškė tikrovėje, galėtų atskleisti tik išsamesni 1970–1990 m. diskotekų plėtros tyrimai. Buvo sudaromos ir pristatomos originalios, kūrybiškos programos, profesinis-meninis bei garso technikos lygis buvo gana aukštas. Tokio tyrimo kontekste būtų įdomu palyginti, kas tuo pačiu metu vyko klubinės kultūros sferoje JAV, Britanijoje ar kitose Vakarų šalyse.
Viena iš svarbių diskotekų veiklos koordinatorių užduočių buvo lietuviškos bei kitų TSRS respublikų ir socialistinių šalių muzikos propagavimas. Daugelis pripažintų, kvalifikacijas turinčių diskotekų ataskaitoms sudarydavo fasadines, parodomąsias programas, už kurių slėpėsi nuolatinis mėgstamos Vakarų muzikos kaupimas bei naudojimas diskotekoje. Tuo pat metu mokyklinės, aukštųjų mokymo įstaigų diskotekos dar laisviau pa­rinkdavo repertuarą, įtraukdamos hitinę to laikotarpio Vakarų muziką ir net nemanydamos atsižvelgti į metodininkų patarimus. Muzikinės įvairovės, spalvingumo, anų laikų diskotekų vedėjų išprusimo ir žaismingumo galėtų pavydėti ne vienas šiųdienis klubas.
Prisimenant lietuviškos muzikos vaidmenį diskotekose (ir vice versa), reikia paminėti grupę „Hiperbolė“, kuri savo karjeros pradžioje sėkmingai grojo šokių vakaruose, vėliau jos dainų įrašai tapo vieni populiariausių ir plito „iš magnetofono į magnetofoną“.
Visoje šalyje žinomos Palangos „Aikštelės“ vasaros diskotekose skambėjo daugelio pamėgtų atlikėjų kūriniai (nuo „Modern Talking“ iki „Queen“), bet didžiuliu hitu 1985–1986 m. tapo ir Kauno grupės „Kardiofonas“ daina „Šliaužk į kopas“. Lietuviškos muzikos atranka diskotekose, ypač 9 dešimtmetyje, galima sakyti, tapo laisvesnė, remtasi tik dainos atlikimo kokybe, publikos reakcija ir populiarumu. Tuomet diskotekose pasigirdo „Fojė“ ir kitos žymesnės lietuviškos grupės. Reikia turėti minty ir tai, kad oficialiai išleistų lietuviškų grupių įrašų beveik nebuvo. Diskoteka daugeliui tapo tikra tiek Vakarų, tiek vietinės muzikos pristatymo ir propagavimo scena, sulaukiančia tiesioginės klausytojų reakcijos (skirtingai nuo, sakykim, radijo laidos).
Diskotekos svarba Lietuvos TSR laikų muzikinėje kultūroje, edukacijoje, istorinė klubų raida ir šių dienų situacija dar nėra rimčiau įvertintos.

A. Dargio knygos „Laiškai iš diskotekos“ ketvirtas viršelis
A. Dargio knygos „Laiškai iš diskotekos“ ketvirtas viršelis