b_150_200_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-11_nr._3409_Laura_Grybkauskait_foto.JPG„My life is about making stories“ – tai prancūzų menininko Christiano Boltanskio frazė, kuria Roma Auškalnytė (g. 1989) apibūdina savo kūrybinę veiklą ir gyvenimo būdą. 2012 metais Vilniaus dailės akademijoje baigusi grafikos bakalauro studijas, Roma šiuo metu gyvena ir kuria Jungtinėje Karalystėje. Per atostogas Lietuvoje sausio 17 d. „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje jaunoji menininkė pristatys savo kūrybą, aptars ją dominančias temas ir kūriniuose keliamas problemas, apibendrins pristatomą ekspoziciją. Kuriant objektus, instaliacijas, koliažus ir kita, Romai svarbu naudoti originalius, asmeniniuose archyvuose rastus daiktus. Nusprendžiau pasinaudoti šiuo menininkės metodu ir tekste pateikti savo elektroninio pašto archyve rastus originalius Romos Auškalnytės pseudodienoraščio fragmentus.

Pasikartojantis klausimas

„Labiausiai nemėgstu klausimo: „Kodėl kuri, kodėl darai meną?“ Todėl, kad iš visų dalykų man tai teikia didžiausią pasitenkinimą. Būdama kūrybiškoje aplinkoje jaučiuosi puikiai. Kurdama meną jaučiu lengvą stresą, bandau suprasti, ar tai „geras“, ar „blogas“ menas (jei apskritai meną galima taip vertinti). Meno objektuose įkūniju tam tikras savo emocijas, idėjas. Nesistengiu savo darbais ko nors šokiruoti, tiesiog noriu įtraukti žiūrovą, sužadinti jam smalsumą, prisiminimus, norą klausti.“

Kryptys ir išraiškos priemonės

„Savo kūrybą vadinu autobiografiška. Darbai kilę iš atminties archyvo, iš kažkokio memento, kurio tvirtai laikausi įsikibusi nuo pat vaikystės. Atmintis man tarsi medija. Mėgstu tai, kas yra tikra, nemėgstu sintetikos. Būtent dėl šių priežasčių, seni, asmeniniuose archyvuose rasti daiktai yra mano įkvėpimo šaltiniai. Jie atneša minčių ir patirties, kurios veda mane kūrybiniame procese. Sukūriau keletą darbų naudodamasi vien tik prisiminimais ir artefaktais iš praeities. Kurį laiką tyrinėjau savo ir tėvo santykį, buvau įkvėpta jo istorijų. Kai kūriau, į dabartį žvelgiau pabrėždama specifines detales iš praeities. Prisiminimai man nėra tik praeities rekonstrukcijos, tai labiau įtakos, konstruojančios mūsų dabartį ir ateitį.
Išraiškos priemonių pasirinkimas priklauso nuo idėjos. Dažniausiai naudoju grafinę spaudą su instaliacijomis, kartais fotojuosteles ar knygos meną. Visa tai priklauso nuo istorijos, kurią noriu perpasakoti. Nors dabar vis labiau pradeda traukti naujų medžiagų įvairovė: metalas, stiklas. Norisi labiau išeiti į erdvę, plėsti kūrinių mastelį.“

Skirtingi požiūriai

„Įstojus į Vilniaus dailės akademiją, mano mintys ir kūrybinės idėjos su laiku keitėsi. Didžiausias lūžis kūryboje įvyko, kai išvažiavau studijuoti į Jungtinę Karalystę. Tuomet suvokiau, jog iš vienos švietimo sistemos patekau į visiškai kitokią. Universitete nebuvo praktinių paskaitų. Pasak mokymo programos, meno studentams praktinių įgūdžių įgijimas studijų metu nėra būtinas – jei norės, patys išmoks. Labiausiai sužavėjo dėmesys savianalizei ir skatinimas eksperimentuoti. Nors esu grafikė pagal specialybę, man niekas nedraudė tapyti ar kurti videomeno. Eksperimentavimas kitomis medijomis visiškai pakeitė aplinkos suvokimą, kūrybinę raišką.“

Temos išgryninimas

„Su prisiminimais susijusią tematiką, kuria remiuosi iki šiol, radau ir Jungtinėje Karalystėje. Diskutuodama su dėstytoja supratau, kiek man svarbūs prisiminimai, kiek man būtina išgyventi ir patirti pačiai. Nuo tada ir prasidėjo darbų serija šia tematika. Kiek ilgai dar žaisiu prisiminimais, nežinau. Greičiausiai iki tol, kol suprasiu juos praradusi arba pagaliau visiškai įprasminusi.“

Iš studentės į lektorę

„Studijuoti išvažiavau pagal mainų programą. Iš tradicinės ir techninės mokyklos, patekau į konceptualizmo meką, tačiau dabar dėstau piešimą tame universitete kaip vizituojanti lektorė. Turbūt pasaulyje nėra tokio universiteto, iš kurio išėjęs menininkas jaustųsi patenkintas. Visada bus kokių nors minusų. Studentai pradėjo reikalauti praktinių užsiėmimų. Grafikos spaustuvėje imta mokyti grafikos technikų, tačiau piešimo niekas nemokė. Parašiau programą, kuri jiems patiko ir buvau pakviesta dėstyti. Nemokau akademinio piešimo. Labiau orientuojuosi į linijos ekspresiją, į kiekvieno studento individualaus stiliaus paiešką, stengiuosiu suprasti, ką jam reiškia piešimas.“

Būsima ekspozicija

„Vartų“ galerijoje pristatysiu du savo kūrinius: „Objektas 2“ (2012) ir „Smalsumas“ (2012). „Objektas 2“ – tai knyga-dėžė, tarnaujanti kaip dokumentų talpykla. Joje sutalpinau save. Knygos puslapiai struktūrizuoti. Pirma struktūra – užsimetamos pagrindinės linijos, formos, bendra idėja. Po to seka formuojantis sluoksnis –­ pasižymimos antrinės formos, šešėlio riba. Analizuojantis sluoksnis – iškrapštomos detalės ir galiausiai skaidrus dengiamasis sluoksnis. Remdamasi šiais piešimo principais, naudodama šriftą ir jo kompozicijas, sukūriau savo autoportretą.
„Smalsumas“ – prisiminimų analizė iš senų fotojuostelių. Vaizdas ir tekstas perteikia skirtingą informciją. Tai, ką matai, ne visada sutinka su tuo, ką žinai. Šešiose plienu dengtose dėžutėse pasakojamos skirtingos istorijos. Stebėjimas pro rakto skylutę slaptai. Nesuteikiu pilno vaizdo, tik tam tikrą koncentruotą detalę, kuri ir yra istorijos esmė.“
Romos Auškalnytės darbai „Vartų“ galerijoje bus pristatomi sausio 17–23 dienomis. Susitikimas su autore – sausio 17 d. 18 val. „Vartų“ galerijos peržiūrų kambaryje.

Romos Auškalnytės „Objektas 2“ – 4 viršelyje.