Valdas Pukevičius – vienas iš jauniausios kartos  keramikų, kurie, neseniai baigę studijas Vilniaus dailės akademijoje, pasimokę ne vieną semestrą užsienio aukštosiose meno mokyklose, itin aktyviai dirba, kuria, eksperimentuoja ir dalyvauja visose keramikų bendruomenės parodose bei simpoziumuose.
Šiam keramikui dar studijuojant, atkreipiau dėmesį į gana originalius jo kuriamus objektus, kuriuose kartais taip netikėtai derėdavo paprasta, neįmantri indo, daikto forma ir siurrealistinės detalės bei puošnus, turtingas paviršiaus dekoras.
Personalinėje parodoje Plok-12, įvykusioje Kaune, Valdas Pukevičius suteikė daug džiaugsmo žiūrovo akims, eksponuodamas didelio formato fajansines lėkštes, kurios tiesiog pribloškė dekoro gausa, puošnumu ir siužetų žaismingumu.
Sausį gana netradicinėje sostinės paro­dinėje erdvėje – „Skalvijos“ kino centre –­­ buvo surengta dar viena V. Pukevičiaus paroda Plok-13, kuri tarsi pratęsė jo ankstesnius ieškojimus. Kartu tai ir repeticija būsimai menininko keraminių objektų  parodai Panevėžyje.
Parodą Plok-13 sudaro trylika dekoratyvių sieninių lėkščių, kurių, aišku, nieks nedraustų pasidėti ir ant hedonistiškai turtingo, rafinuoto vaišių stalo. V. Pukevičius pastaruoju metu naudoja pramoninių ir autorinių dekolių dekorą, meistriškai derina šiuos spalvingus fajanso dekoro elementus su redukcinėmis paviršiaus dengimo technologijomis, aukso, platinos glazūromis, taip išgaudamas labai gražaus, prabangaus dirbinio efektą. Tuo pačiu jis lyg ir apgauna tik į blizgesį, į paviršinį grožį susitelkusį žiūrovą, arba –­ vartotoją. Meistriškai balansuodamas ant kičinės raiškos paribių, tačiau išlaikydamas lygsvarą, Valdas sugeba smalsesniam, paradoksus ir staigmenas, keistas istorijas mėgstančiam keramikos žiūrovui papasakoti aibes istorijų, kurios gal ir turi vieną ar kitą iš anksto autoriaus numatytą „šifrą“, bet tikrai nėra „baigtinės“, papasakotos iki galo. Kiekviena lėkštė-plokštė ir joje, tarsi paveiksle dėstoma istorija beveik galėtų virsti intriguojamu siužetu, literatūrine miniatiūra ar net novelete, jei tik žiūrovas nepatingėtų šiek tiek pasilinksminti ir daugiau pafantazuoti… Keramikas meist­riškai, tyčia chaotiškai ir kiek chuliganiškai manipuliuoja istoriškai susiklosčiusiais istorinės tapybos žanrais. Jo lėkštėse tarpsta idilės, bukolinis, pastoralės, buitinio gastronominio natiurmorto ir eroso įkvėpto žanro vaizdai, įmantrios detalės, senovinių herbariumų piešiniai, mirga dailių paukštelių plunksnų smaragdas ir drugių sparnų mozaikos, kur šalia rokokinių, belyčių, bet goslių amūriukų gali atsirasti ir koks puošnus gaidys, vištos, pomidorų kekė ar svogūnų pynė. O kažkur, tolimame vaizdo plane, plazda nespalvoti naktiniai drugiai ir tvaksi širdis, tarsi tik ką iššokusi iš krūtinės…
V. Pukevičiaus darbai ne tik užburia akis, bet ir stebina itin puikia atlikimo kokybe, geru technologijų išmanymu bei kūrybišku jų panaudojimu. Jeigu kam ir gali pasirodyti, kad tai tik chaotiškas gražių paveikslėlių šokis, dekoratyvus piešinys, girliandos bei arabeskos – tai klaidingas įspūdis. Nes iš tikrųjų kiekvienos lėkštės „istorija“ atsiranda ne iš karto, o kantriai, po penkis, šešis kartus dedant dekolius ir išdegant keramikos degimo krosnyje. Taip menininkui pavyksta išgauti beveik trimačio vaizdo įspūdį, paslaptingos gelmės, erdvės ir neribotos fantazijos lauką.
Kartais, norint surengti ilgam įsimenančią puotą, reikia labai stengtis – nukloti stalą gausybe valgių bei gėrimų, primerkti vazas puošniausių, spalvingiausių, svaigiai kvepiančių gėlių, iš dėžutės paleisti pulką drugelių… O kartais atrodo, kad užtenka padėti ant stalo tik keletą Valdo Pukevičiaus sukurtų lėkščių, kurių kiekvienoje ir vyksta puota, į kurią sukviesti labai skirtingi svečiai, kuri vyksta pagal kokį nors scenarijų arba visai be jo. Ji kupina netikėtumų ir siurprizų, idiliškų istorijų ir kontroversiškų apkalbų. Kiekvienoje lėkštėje – netikėta puota...

Valdas Pukevičius. Lėkštė
Valdas Pukevičius. Lėkštė