b_300_317_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-01-25_nr._3411_Tyli_naktis_tyzeris.jpg

Gal naujo lietuviško filmo „Tyli naktis“ (2013) nevertėtų nė recenzuoti – juk ir ankstesniųjų latvių teatro ir reklamos režisieriaus Mario Martinsono filmų „Nereikalingi žmonės“ ir „Amaya“ mūsų profesionalūs kritikai buvo linkę nepastebėti kaip „žemo profesinio lygio“. Tačiau tai jau trečias Lietuvos kinui atstovaujančio režisieriaus filmas, tai jau reiškinys, mada, gal net „pasaulinis sąmokslas“. Sąmokslo teorijos man juokingos, bet „Tylios nakties“ finaliniuose titruose išvydusi pagrindinį rėmėją – dienraštį „Lietuvos rytas“ – sunkiai nurijau seilę: o gal iš tikrųjų?! Štai koks apgalvotas lietuviškas domino: vakar išleista knyga („Tyli naktis. Be cenzūros“, leidykla „Metodika“, 2012), šiandien, iškart po Kalėdų, filmas su žyme N-18, rytoj žadamas ir spektaklis...

Kaip per spaudos konferenciją su latvišku akcentu švelniai ir romiai išgromuliavo režisierius, o iš paskos pakartojo jo idėjomis (tiksliau, sperma) apvaisinti aktoriai, –­ prie tradicinio šv. Kūčių vakarienės stalo tą tylią pavakarę susėdantys žmogeliai iš tiesų yra iš spintų išvirtę griaučiai su brutaliais instinktais. Kūčių stalą garbinanti visuomenė yra vitrininė, naftalininė, ji apsimeta, kad su įkvėpimu pagamina 12 patiekalų, ne, brolyčiai, iš tiesų ant stalo guli tik vienas – nulėpusi kiaulės ausis, ir basta!

Toliau transliuojamas Castelluccis, jo ryškiai vizualizuota išmatų nelaikymo liga, su bildesiu krentantys griaučiai, seksomanija ir pan.

Na, gerai, pone Martinsonai, prisipažįstame, sėdame prie to stalo susikaustę ir mandagūs ir nepasakome vienas kitam, ką galvojame. Tai ką gi, o kas toliau? Esame ištvirkę, surambėję, todėl reikia čia pat visiems kartu išsivemti?

Taip, toks filmo sumanymas. Tuštinkitės!

„Tylios nakties“ pirmąją pusę, siekdamas žiūrovams sukelti „jūros ligą“, nuo peties įsismaginęs filmuoja F. Abrukauskas. Būsimieji operatoriai gali iš jo pasimokyti, kaip reikia atsargiai („Aurora“, rež. K. Buožytė) pateikti erotišką žmogaus kūną ir kaip galima tiesmukai („Tyli naktis“) patiekti neestetiškus moterų ir vyrų kūnų gabaritus (įskaitant veidus).

Veidų naujame filme yra iki skausmo pažįstamų, netgi pelniusių nac. premiją. (Na, argi uždrausi vargšams aktoriams gyventi geriau ir pirkti maskarponės sūrį –­ pagaliau jie jau seniai yra nebe šventos karvės, nebe tautos simboliai, o tik papras­ti žmonės.) Sambrūzdyje prie stalo, žinoma, išsiskiria K. Smorigino ir D. Storyk, tėvo ir motinos, veidai, visgi saugantys po padėrusiais žvilgsniais ir kietai sučiauptom lūpom potekstę, kurią galit susikišti kur norit, nes šioje istorijoje nei potekstėms, nei makbetams nėra vietos.

Filme su nimfomane marčia (V. Bičkutė), pasirodo, sanguliaujančiam tėvui sūnus (L. Pobedonoscevas) lipniąja juosta suriša kojas, po to tėvas vis dar suklijuotas ilsisi lovoje ir žmona ramiai sako, kad ji viską jau anksčiau žinojo, o tada tėtušis tįsiasi prie lauko durų pažiūrėt, ar jos uždarytos, pakeliui su kūrinio punktyrine metaforiška suskilusio veidrodžio šuke pro vienų durų apačią patikrindamas, kas ką veikia (visos durys filme yra apdairiai patrumpintos), ir pamato visai neliūdną sūnelį, sanguliaujantį su irgi neliūdnu draugeliu (G. Ivanauskas), na, o toliau prie šitos sodomos ir gomoros, prie tos marčios, nelaimingosios Bičkutės, dar ne pro šalį pridurti ją prievartaujančią ir mąsliai uostinėjančią seną šeimos draugę V. Kuodytę, šoklų jaunesnįjį V. Rumšą kažkokiame WC – tik jau kažkaip atbulai...

Taip, režisierius ir teigia, ir vis kartoja, kad jis darė komediją, kad visiems filmuotis buvo labai linksma, kad gal ir braliukai lietuviai viską supras, kad jau girdėjo salėje kažką juokiantis... Spėju, iš gražuliškai užputojusio Smorigino tėtušio pasisakymų apie pederastų eitynes ir cepelinus.

Bet, atleiskite, pone Martinsonai, o kurioje vietoje čia buvo komedija? Netgi jei šituos neįmantrius jūsų išpažinimus bandytume nuoširdžiai „pritraukinėti“ prie farso, nešvankių anekdotų, pornografinių žurnalų žanro, nieko neišeitų – žinovai liktų nepatenkinti (lryto.lt internautas: „Na, tokią bletstvą kiekvienas gali su savo muiline nufilmuoti.“).

Pabaigoje derėtų paminėti, kad filme aktyviai skamba Mario Basanov sukurtas įvairiaritmis garso takelis, bet muzikinė liepsnojanti kosminė aureolė tik dar ryškiau apšviečia šitą vargo vakarienę.