Barbara Toruńczyk – lenkų eseistė, publicistė, literatūros istorikė, leidėja. Už opozicinę veiklą komunistinėje Lenkijoje pašalinta iš Varšuvos universiteto, kalinta.
Nuo 1980 m. gyveno Paryžiuje, kur 1982 m. pabaigoje įkūrė ketvirtinį žurnalą „Zeszyty Literackie“ („Literatūriniai sąsiuviniai“) ir 30 metų yra šio leidinio vyriausioji redaktorė ir leidėja. Nuo 1992 m. žurnalo redakcija persikėlė į Varšuvą.
„Zeszyty Literackie“ yra išskirtinis ne tiktai Lenkijos, bet ir visos Europos, tam tikru mastu ir pasaulio kultūros, ypač literatūrinio gyvenimo, reiškinys. Leidinys nuo pirmų numerių sudarė rimtą konkurenciją Jerzy’o Giedroyco Paryžiuje leistam garsiam žurnalui „Kultura“, o kai jo nebeliko, B. Toruńczyk vadovaujamas leidinys tapo neabejotinas lenkų literatūrinės periodikos lyderis, nedaug jam yra lygių Europoje ir pasaulyje.
Apie žurnalo lygį iškalbingai byloja faktai, kad su juo bendradarbiavo, jam rašė arba rašo Czesławas Miłoszas, Wisława Szymborska, Josifas Brodskis, Witoldas Gombrowiczius, Seamusas Heaney’s, Vaclavas Havelas, Adamas Michnikas, Ana Achmatova, dešimtys, šimtai kitų pasaulio šviesuolių. Šiandien žurnalo redakcinės kolegijos nariais yra Stanisławas Barańczakas, Wojciechas Karpińskis, Roberto Salvadori, Tomas Venclova, Adamas Zagajewskis.
Gilią vagą savo 30-metį pažymintis „Zeszyty Literackie“ varo ir knygų leidyboje.

Vertėjas


Kuriant žurnalą „Zeszyty Literackie“ Jerzy’s Giedroycas man buvo pavyzdžiu. Ypač J. Giedroycas – pirmojo „Kultura“ numerio leidėjas, šeštojo dešimtmečio mėnraščio redaktorius, „Kulturos“ bibliotekos knygų serijos kūrėjas. Tada taip pat sekiau Klauso Manno, Thomo Manno sūnaus, pavyzdžiu. Tas išeivis iš Trečiojo Reicho Niujorke sukūrė pasaulinei literatūrai, architektūrai, kinui, naujųjų laikų menui skirtą mėnraštį „Decision“. Pirmas numeris pasirodė 1941 metų sausio mėnesį, jame spausdinosi Wystanas Hugh Audenas (pristatytas kaip vienas įdomiausių naujosios kartos poetų), Jeanas Cocteau, Aldousas Huxley’s, Christopheris Isherwoodas, Henrykas Mannas, Bruno Walteris, Franzas Werfelis, Stefanas Zweigas. Taip pat redakcija paskelbė diskusiją tema: „Ar manai, kad intelektualas privalo daryti įtaką politikai? Koks tokiu atveju turi būti kultūros leidinio vaidmuo?“
Antrajame numeryje pasirodė Thomas Mannas, o Audenas – šalia savo eilėraščių –­ išspausdino jo parengtą graikų poezijos antologiją, kurią pradėjo tuomet nežinomo poeto Konstantino Kavafio eilėraščiu „Laukiant barbarų“ (išverstu bend­radarbiaujant su Marguerite Yourcenar). Diskutuota apie pokarinio pasaulio vizijas simpatizuojant paneuropiniam judėjimui. Buvo išspausdintos Rauschningo ir naujausių Hemingway’aus knygų recenzijos; Klausas ir Thomas Mannai propagavo Franzo Kafkos kūrybą, o Erika Mann iš fronto, kur ji kovėsi sąjungininkų pusėje, siuntė „Laiškus iš karo“. „Decision“ rašė apie Virginiją Woolf ir jos savižudišką mirtį. Audenas ėmėsi Ortegos y Gasseto (tas žmogus trečiajame dešimtmetyje nulėmė ispanų kultūros raidą – pažymės Michałas Bristigeras, kai po pusės amžiaus pagaliau prie Vyslos pasirodys jo raštai). Taip pat radosi tada nežinomų, teikiančių vilčių literatų pavardžių, kad ir Carson McCullers. Spausdinosi Stephenas Spenderis, Bertoldas Brechtas, André Gide’as, Georgesas Bernanosas. Iš rusų – Markas Aldanovas, iš lenkų – Józefas Wittlinas. Leidinys gyvavo metus. Sužlugo dėl finansų stygiaus.
Toks atsakymas – atsakymas į diktatūrą ir karą filosofija ir menu, individualių kūrybinių pastangų atkaklumu, nepriklausomybės ir intelektinės laisvės kultivavimu –­ nesiderino su lenkų tradicijomis. Net ir Józefas Czapskis atsisveikino su grynosios tapybos rojumi, kai tuoj po karo saistėsi su „Kultura“. Bet pirmasis Giedroyco leidinio numeris, taip pat ir minėtas Czapskio straipsnis, kaip atkirtį į karinius sugriovimus atkūrė Europos didžiosios kultūros žemėlapį su Paulio Valéry, Benedetto Croce’s, Federico Garcios Lorcos pavardėmis ant viršelio. Ten link turėjo vesti kelias į ateitį. Atitinkamai tam iššūkiui buvo suformuluotas ir leidinio pavadinimas „Kultura“ (o ne „Polityka“, kaip matėsi ant leidinio, kurį Giedroycas leido prieš Antrąjį pasaulinį karą, viršelio).
Konstantas A. Jeleńskis „Kulturos“ skil­tyse išspausdino ryžtingą, išmintingą ko­mentarą Czapskio atsisveikinimo su „grynojo meno“ pasauliu tema ir aš į tuos žodžius įdėmiai gilinausi įvairiais gyvenimo laikotarpiais, pradedant tuo, kai citavau juos savo magistro disertacijoje apie nelaimingus jaunuosius okupacijos meto poetus. Joje įrodinėjau, kad iki tol, kol šie kraštutinės veiksmo ir kraujo ideologijos išpažinėjai, Tautos konfederacijos auklėtiniai žuvo Varšuvos sukilime, jie suspėjo „priminti gerklę savo dainai“. Kaip priešingus pavyzdžius tame darbe dažniausiai citavau Czesławą Miłoszą ir Jeleńskį.

Sigito Gedos koliažas
Sigito Gedos koliažas
Bet lenkų kultūroje tradiciškai buvo privalomas „kilnumas, deja“, o tai Miłoszas dar devintajame dešimtmetyje prikaišiojo „Kulturos“ skiltyse būtent taip pavadintoje esė. Taigi prisiminkime, kad pirmieji drąsiai ir be kompleksų pasisakę už lenkų kultūros nepriklausomą ir intelektinį rangą Lenkijoje buvo Witoldas Gombrowiczius, Miłoszas, Jeleńskis, Czapskis, Jerzy’s Stempowskis, Gustawas Herling-Grudzińskis, „Kulturos“ plunksnos, kaip juos buvo įprasta vadinti, nors negalima iš to forposto išskirti Zbigniewo Herberto, Leszeko Kołakowskio, Jano Lebensteino, Sławomiro Mrożeko, Zygmunto Mycielskio, Bohdano Paczowskio, Jerzy’o Turowicziaus, Aleksandro Wato ir daugelio kitų. Vis dėlto pakartokime Miłoszo išvadą: reikia branginti Giedroycą ir „Kulturą“ „todėl, kad yra“ –­ gyvavo, laikėsi ilgai, suformavo mus.
Kai ėmėmės 1982 metais Paryžiuje leisti „Zeszyty Literackie“, Giedroycui buvo 76-eri. Jis ir toliau tęsė savo politinę misiją. Visada buvo šioje srityje nepakeičiamas. Redaktoriaus komentarai buvo skaitomi žaibiškai. Bet tomis karštomis pirmojo „Solidarumo“, karinės padėties, o paskui 1989 metų dienomis Redaktorius nei galėjo, nei, ko gero, norėjo skirti savo leidinio skiltis Barańczako verstiems Josifo Brodskio, Shakespeare’o ir metafizinių poetų kūriniams, Wojciecho Karpińskio raštams apie F. Nietzschę, V. van Goghą, H. von Hofmannsthalį ir visada šiuolaikinei didžiųjų tremtinių kūrinių iškalbai – jeigu net 1980 metais jis nerado galimybių išleisti Miłoszo knygos „Hymn o perle“ („Himnas apie perlą“) ir autorius, jau gavęs Nobelio premiją, sugebėjo išspausdinti tą knygą tik tolimajame Mičigane (JAV), gal net savo lėšomis.
1981 metais Giedroycas ir toliau jautėsi kūrybiškas ir aktyvus, nusitaikęs į ateitį. Interviu „Rozmowy w Maisons-Laffitte“ 1981 m., kurį tada davė man ir kurį tik neseniai išleidau „Zeszyty Literackie“ tiražu, jis pažymi: dar neatėjo metas, kad spausdintume studijas apie „rašytojų plėšikų“ kūrybą, tai yra apibendrintume ir įsisąmonintume didžiulį lenkų emi­gracijos, jos rašytojų įdirbį. Sutelkęs visą dėmesį į Lenkijoje vykusius įvykius jis tuomet norėjo turėti sau pavaldžią žmonių komandą, turėti galimybių pavesti jiems specialias misijas ir būti apsuptas naujų bendradarbių.
Čia būta tam tikro amžinojo teisingumo. Atlikto darbo komentatorių ir vertintojų vaidmuo paprastai tenka kitoms kartoms. Karpińskis „rašytojų plėšikų“ kūrybą nagrinėjo nuo 1969 metų, iš pradžių pagal galimybes šalies spaudos puslapiuose. Kai pirmą kartą įžengiau į jo kambarį atmintiname bute Narbutto gatvėje, Varšuvoje, jis ką tik buvo paskelbęs didžiulį straipsnį apie Gombrowiczių. Ant lentynos stovėjo „rašytojų plėšikų“ knygos. Savo aistra jų kūrybai jis buvo vienišas. Emigracijoje 1981–2000 metais jiems skyrė kelis tomus. Kur jie galėjo išeiti?
Galiausiai nuskambėjo tas klausimas, paprastai susijęs su knygomis, tiesiančiomis tiltą į ateitį, ypač Lenkijoje. Kažkas iš mūsų privalėjome jį sau užduoti. Tokiu būdu buvo prieita prie „Zeszyty Literackie“ kūrimo. Pirmasis žurnalo numeris pasirodė 1982 metų gruodžio mėnesį.
Nuo pat pradžių ketvirtiniame leidinyje buvo skyrius „Vidurio Europa“. Jame spausdinamų rašytojų kūryba suvaidino milžinišką vaidmenį didžiajame devintojo ir dešimtojo dešimtmečio posūkyje. Ana Achmatova, Isakas Berlinas, Brodskis, Marina Cvetajeva, Vladimiras Nabokovas, Adamas Michnikas ir Vaclavas Havelas, Vladimiras Holanas, Milanas Kundera ir Tomas Venclova, Mircea  Eliade ir Emile’is Cioranas – štai pavardės, kurios rodėsi tame skyriuje, ir, ko gero, būtent tos asmenybės tuomet padarė didžiausią įtaką mūsų asmeniniam, gilesniam negu tik politinis laisvės suvokimui, kas buvo mėgstama Brodskio ir Nabokovo, Cvetajevos ir Havelo tema. Ir, žinoma, Gombrowicziaus, kurio ineditus ir laiškus spausdinome, taip pat Czapskio, kurio dienoraščiais pradėjome mūsų leidybinį kelią.
Adamo Zagajewskio knyga „Solidarność i samotność“, kurios nesutiko išleisti Literatūros institutas, 1986 metais padarė pradžią „Zeszyty Literackie“ bibliotekai; ji buvo dvasinis manifestas intelektualo ir menininko, kuriančio didelės istorinės sumaišties, kokia Lenkijoje buvo Darbininkų gynybos komiteto, „Solidarumo“, karinės padėties sąlygomis. Mūsų leidykloje išleidome Barańczako, Brodskio, Merrillo, Venclovos, Zagajewskio eilėraščius, Michniko kalėjimo apybraižas, Brodskio esė ir Karpińskio knygą „Herb wygnania“ („Tremties herbas“).
Savo kūryba mus nuo pat pradžių rėmė Miłoszas, mums rašė Jeleńskis, spausdinome Stempowskio laiškus, Wato ineditus. Janas Kottas, neturėjęs kur emigracijoje spausdinti savo literatūrinių ir teatrinių studijų, bendradarbiavo su mumis iki pat savo mirties. Tykojome kiekvieno Kołakowskio žodžio. Šiandien skaitomas Karpińskio interviu su juo, paskelbtas antrajame „Zeszyty Literackie“ numeryje, labai įtikinamai rodo horizontus problemų, kuriomis tuomet gyvenome ir kurias Kołakowskis suformulavo su pribloškiančiu (ir jam įprastu) vertinimų aiškumu ir taiklumu. Daugelis iš jų aktualios ir šiandien.
Lenkijoje, kur leidinys eina nuo devintojo dešimtmečio pradžios, susidūrėme su naujais iššūkiais. Giedroycui nereikėjo kelti sau klausimų, kaip vairuoti leidinį rinkos ūkio ir masinės kultūros laikais. Nepriklausomoje ir demokratinėje Lenkijoje, kur priklausomai nuo to, kokios partijos atstovas yra švietimo ministras, gali būti prieita iki Gombrowicziaus ir Conrado knygų pašalinimo iš mokyklinių lektūrų sąrašo. Kur valdo pelno įstatymai ir kaštų minimalizavimo, ypač valstybės išlaidų kultūrai, įstatymai. Kur (su pagirtinomis išimtimis) nėra aukštosios kultūros globos nei iš valstybės, nei verslo pusės.
Žurnalas egzistuoja jau 30 metų. Tiražas siekia nuo keturių iki šešių tūkstančių egzempliorių. Tiek, kiek sudarė „Wiadomości Literackie“ prieš karą ir geriausiais „Kulturos“ laikais. Kaip tik išeina 120-asis žurnalo numeris (neskaitant specialių numerių, skirtų Kołakowskiui, Herbertui ir keturių numerių su Miłoszo kūryba arba apie jį). Kaip pastebėjo Władysławas Bartoszewskis, jau pats leidinio su mūsų ambicijomis ilgaamžiškumas neturi Lenkijoje precedento. Bet tai negerina mano savijautos. Iš teisybės, turime savąjį skaitytoją ir sulaukiame jo geranoriškumo, nepriklausomai nuo amžiaus, gyvenamosios vietos ar darbovietės. Bet skaudu dėl didžiosios žiniasklaidos arogantiškumo kultūros atžvilgiu, jos nekompetencijos. Jaučiuosi bejėgė jos ir valdžios atžvilgiu, man kelia pasibjaurėjimą jų protinė, etinė, meninė menkystė. Lenkijoje nesugalvota skiepų nuo jų populiarumo, juolab kad su jais sutampa didžiulės daugumos verslininkų, politikų, didžiosios spaudos žurnalistų ir leidybinių konsorciumų opinija (ir skoniai).
Dažnai užduodu sau klausimą, ką mums šiandien pasakytų Giedroycas.
– Prašau, ponia, atminti, kad literatūra nesirado, nesiranda ir nesiras nei televizoriuose, nei didžiosios spaudos puslapiuose; juk ten niekados nesruvo gaivinanti meno srovė. Nei intelektinė, nei idėjinė. Pakanka menkiausio kultūros istorijos pažinimo, kad tai suvoktume. Miłoszo knyga „Trzy zimy“ („Trys žiemos“), kuria jis visiems laikams įėjo į lenkų literatūrą, išėjo 300 egzempliorių tiražu ir ją galima buvo nusipirkti tik viename Varšuvos knygyne. Jos autorius visą savo ilgą gyvenimą norėjo spausdinti savo naujus eilėraščius verčiau literatūriniuose leidiniuose negu didelių tiražų spaudoje. Ir jis, ir Brodskis rašė ieškodami „savojo“ skaitytojo ir tiktai jam. Jie manė, kad kol menininkas yra puolamas, atmetamas, nesuprantamas, nutylimas – jis kuria. Jam ploja – savaime suprantama, to pasitaiko, ir tai yra malonu, bet taip juk dažniausiai elgiamasi cirke, kur svarbu tai, kad gerai pakartotum savo išmoktą numerį. O dėl Miłoszo... Dideli leidėjai juo susidomėjo tik tada, kai jis gavo Nobelio premiją. Tokia yra geležinė lenkų ir ne tik lenkų taisyklė. Miłoszas visada ieškojo naujų išraiškos priemonių, naujų kūrybinės vaizduotės šaltinių. Ir iki pabaigos jų rasdavo: priešpaskutiniuoju jam tapo teologija, paskutiniuoju – atsisveikinimas, išėjimo menas, kitas krantas. Tai nėra didelių spaudos tiražų temos. Nes, ponia, kalbame apie literatūrą ar neliteratūrą? Juk literatūra užsiiminėjama visiškai kitaip. Plojimai autoriui nebūtinai naudingi. Daug yra nepakankamai įvertintų, nors kiekvienas leidėjas privalo atsiminti Norwido likimą... tas amžinasis skonių epigonizmas – tai yra fatališka, bet neišvengiama. Kiekvienas rimtas autorius tai žino, nes kol jį pradeda vertinti, metų metus jis atsitrenkia į nesupratingumo mūrą. Rašytojo likimas yra vienas sunkiausių šioje pakalnėje. Taip visada buvo ir taip bus. Ypač Lenkijoje, šiandien, kai visa susinarpliojo, susidarė tikras Babelio bokštas net ne kalbų, o mastų, vertinimo kriterijų, aspiracijų.
Ką galiu patarti? Reikia tikėti žodžio jėga. Nieko nėra už jį tvaresnio. Tad privalote, ponia, ieškoti žmonių, kurie turi ką nors pasakyti. Talentas yra retas, bet ir trapus dalykas. To negalima pamiršti. Tikėjimas rašytoju, tikėjimas žodžio jėga ir geri ilgalaikių kūrybinių pastangų efektai –­ tik tai gali išgelbėti lenkų kultūrą. Šioje srityje niekas neateina iš karto. Nes, matote, žodis yra labai tvarus, bet kol stovime prie Gutenbergo, privalome mąstyti apie tai, kaip padėti autoriui ir jam pasitarnauti, kaip tik galime, kad jis verčiau rašytų ir spausdintų, ir rastų tam galimybių, negu nutiltų. Na, nes talentas yra neįkainojamas dalykas, tiesa, labai trapus. Jau tai sakiau. Rašytojui reikia pagalbos, palankių sąlygų. O ne spaudimo, pamokymų ar redaktoriaus žirklių. Panaikinote cenzūrą – labai gražu. Bet nesakykite autoriui, kaip jis turi rašyti. Reikia žinoti, kas čia svarbesnis, kas galų gale reprezentuoja tuos intelektinių galimybių rezervus. Ir tai yra šansas lenkų literatūrai ir šansas tokiam leidiniui, kaip „Zeszyty Literackie“. Tai suvokti privalo ir kultūros reikalų politikai, tie įvairūs direktoriai, dignitoriai. Kultūra yra mūsų valstybės lobis, vienintelis, kuris tikrai atsipirks ateityje. Ir vienintelis, kuris teikia mums šlovės pasaulyje. Reikia dėti viltis į meną, menininkus. Į rašytojus.
Na, nes matote, ponia, kito kelio nėra, –­ lakoniškai ir sausai užbaigtų Giedroycas. –­ Nes tai šiandien mums reikalingiausias dalykas.

Vertė Kazys Uscila


„Zeszyty Literackie“, 2012, 4 (120)