Gerbiamas Vytautai Rubavičiau,

Džiugu, kad savo straipsniu „Kovos su „homofobais“ ypatumai ir tikslai“ („Literatūra ir menas“ 2013-01-26, Nr. 4) įsitraukiate į provokatyvią diskusiją apie žodžio laisvę ir jos išraišką mene. Už tai reikia kovoti visomis išgalėmis. Demaskuojant tikruosius „pažangios seksualinės orientacijos“ tikslus – parodant, kad netgi menas jiems tapo įrankiu, padėsiančiu uzurpuoti Lietuvos teritoriją, priverčiant tradicines vertybes puoselėjančias šeimas trauktis į Katedros požemius kaip pirmuosius krikščionis į katakombas ir iš ten stebėti visuotinį nuopuolį: ne tik dviejų vienos lyties asmenų kuriamas šeimas, bet ir poliamorinius darinius – kai šeimą sudaro trys, keturi, penki suaugę žmonės ar (oho!) zoofilų santuokos su savo augintiniais. Kaip teigiate: „Menas čia niekuo dėtas, tiksliau –­­ jis tik pretekstas kilti į kovą.“

Vis dėlto pakalbėkime apie meną, gerbiamas Vytautai. Bent iš pradžių. Pirmojoje mano atsakymo Jums pastraipoje sutelkti nuogąstavimai yra ne kas kita, kaip socialinės fantastikos žanro atmaina. Galbūt netgi pretenduojanti į „moksliškumą“ –­ jei prie visų tų baimių pridėtume ir jau seniai fantastikos kūriniuose eksploatuojamą žmogaus klonavimo temą su visais iš to kylančiais padariniais: nuo apsigimimų iki naujų hierarchijos sluoksnių visuomenėje formavimosi. Ant aukščiausio hierarchijos laiptelio stovės tik tie, kurie įsikišus protingiesiems genų inžinieriams gaus tobulas genų kombinacijas – nebesirgs jokiomis ligomis, bus fiziškai ištvermingi ir turės patį aukščiausią IQ. Pavyzdžiui, kaip Andrew Niccolo 1997 m. sukurtame ir gana greitai išpopuliarėjusiame mokslinės fantastikos filme „Gataka“, kur natūraliai gimusieji jau nebegali konkuruoti su žmonėmis „iš mėgintuvėlių“ ir netgi gauna žymą „invalid“ –­­ kurią pagal filmo semantiką galėtume versti netgi ne šiaip „neįgalus“, bet... „negaliojantis“. Galiausiai negaliojantys natūralai visiškai išnyks.
Fantazuokime toliau. Žmonės bus dauginami planingai, nebereikės virkauti, kad „gimstamumas mažėja, nebus kam pensijų išmokėti“ – juk bus priklonuojama lygiai tiek žmonių, koks jų skaičius pajėgus išgyventi iš Žemės turimų energetinių, maisto etc. išteklių. Ak, juk tų „pažangios lytinės orientacijos“ ateities žmonių žinioje bus ir kitų Saulės sistemos planetų, kitų galaktikų ištekliai... Nors čia jau atsargiai: galime susidurti su grėsmingesnėmis, galingesnėmis, labiau išsivysčiusiomis būtybėmis, ir užvirs tarpgalaktiniai mūšiai. Kursis imperijos, atsiras naujų vergovės formų. O gal... gal draugiškai paspausime vieni kitiems kas rankas, kas čiuptuvus, pasirašysime Visų protingų būtybių teisių deklaraciją ir imsime mylėtis pačiais įvairiausiais, kokius tik galime įsivaizduoti, būdais, nes seksualumas nebebus susietas su gimstamumu, o vien tik su malonumu ir ekstremaliais erotiniais potyriais. Tiesiog kosminio komunizmo vizija –­ santvarka, kurią kontroliuos, suprantama, Didžioji Būtybė: nei vyras, nei moteris, o Tai.

Bet grįžkime į realybę. Ji anaiptol nėra tokia kupanti, trykštanti visomis vaivorykštės spalvomis, kaip mano ir Jūsų fantazija. Palikime sąmokslo teorijų kuriamą utopijų ir antiutopijų zoną. Ji funkcionuoja tik mene. Pakalbėkime rimtai, be ironijos, kurią buvau pasitelkusi rašydama redakcijos skiltį („Literatūra ir menas“, 2012-12-14, Nr. 46) – joje anaiptol nesiruošiau menkinti V. Gedgaudo, kaip teatro kritiko, sugebėjimų kalbėti aštriai ir taikliai: nesu iš tų, kurie norėtų nematyti jo recenzijų kultūrinėje spaudoje. Žodžio laisvė turi būti vienoda visiems, net ir tuomet, kai tekstuose esama homofobijos ar seksizmo apraiškų arba šaipomasi iš kitokią socialinę atskirtį patiriančių asmenų grupių.    

Sigito Gedos koliažas
Sigito Gedos koliažas
Tačiau reaguoti – ne skundais, o diskusijomis, būtina. Juo labiau, kad ir Jūs, kalbėdamas apie homofobiją, susipainiojote dalį prilygindamas visumai: „homofobas“, anot Jūsų, tai „dviejų graikiškų žodžių jungtis, nusakanti tuos, kurie nepripažįsta visų ir visokių lytinių orientacijų atstovų lygybės“. Teisingai. Tačiau kita Jūsų teiginio dalis –­ jau ne apie tai. Juk toliau sakote: „Kitaip tariant, homofobais vadinami visi, pripažįstantys vyro ir moters skirtį ir laikantys ją natūralia, taip pat ir prigimtine vaiko gimties sąlyga.“ Pagal šią antrąją Jūsų aiškinimo dalį į homofobų gretas patenku ir aš, nes taip pat matau, kad biologinė vyro ir moters skirtis egzistuoja, ir sutinku, kad užsimegzti vaisiui reikalingas spermatozoidas ir kiaušiąlastė. Net jeigu jie sujungiami mėgintuvėlyje. Net jeigu donoro spermatozoidu apvaisinus iš vienos moters organizmo išimtą kiaušialąstę ir įsitikinus, jog vaisius užsimezgė, jis įsodinamas į kitos moters gimdą ir ten išnešiojamas. Tai yra būdas lesbietėms susilaukti jų abiejų kraujo giminystės turinčio vaiko. Kitose šalyse, pavyzdžiui, Norvegijoje, jis legalus. Ir gąsdina nebent tuos, kurie laikosi prielaidos, kad nustatytoji Dievo tvarka yra VIEN TIK natūrali vyro ir moters sueitis ir iš jos užsimezgantis vaisius.
Aš nežinau, ar Dievas yra, įrodymų nepakanka. Tik matau, kad yra tikinčių Jo buvimu žmonių, ir yra netikinčių. Tiek vieni, tiek kiti nusipelnė būti gerbiami, nors ir vienoje, ir kitoje pusėje nuolat atsiranda saujelė radikaliai nusiteikusių vienintelės ir neginčijamos tiesos „žinovų“, kurių garsus, nepripažįstantis kompromisų balsas užgniaužia norą eiti į veiksmingą dialogą siekiant tolerancijos. Mano senelio brolis buvo kunigas. Kai jis kalbindavo senelį atsigręžti Dievop, šis atsakydavo: „Tu esi laimingas, kad tiki, aš esu laimingas, kad netikiu – tad būkime abu laimingi...“
Aš taip pat stengiuosi gyventi vadovaudamasi šiuo principu. Nemanau, kad reikia vienu mostu nubraukti tai, kas krikščionybės buvo sukurta per du tūkstantmečius, o nuo XIII a. pamažu tvirtinosi mūsų kultūroje, kol tapo daugumos lietuvių savastimi. Juk tuo mostu nubrauktume ir daugybę meno kūrinių, pagrįstų krikščioniška pasaulėjauta. Esu išmokusi ir kunigo Antano Saulaičio pamoką: kai kartą jo paklausiau, kaip man elgtis bažnyčioje, jei nesu tikinti ir nenoriu melstis su kitais, nes maldos žodžiai man nieko ypatinga nereiškia, jis atsakė: „Ateik kaip svečias, pagarbiai. Juk neimsi sauvaliauti kito namuose. O tikintieji bažnyčią laiko Dievo namais ir svetingai priima tuos, kurie gerbia tų namų taisykles.“ Todėl iki šiol neturiu vienareikšmės nuomonės apie taip plačiai nuskambėjusią „Pussy Riot“ grupės merginų akciją. Dievo namų svetimajam išniekinti nevalia. Tačiau jos protestavo prieš represyvią bažnytinę ir politinę sistemą. Dievo namai čia niekuo dėti. Tikėjimas – taip pat. Tai asmeninis reikalas.  
Tačiau yra vertybių, kurios bendros visiems. Visų pirma, pagarbus požiūris į kiekvieną žmogų, sugebėjimas atpažinti lygiavertį pašnekovą ir kalbėtis – ramiu ir gal kiek nuobodoku tonu – su tais, kurie humoro nesupranta, ir ironišku – su tais, kurie patys linkę patraukti per dantį. Taigi prisijungiu prie Jūsų išreikštos vilties, jog vis dėlto išliks laisvą, kritinį ir ironišką požiūrį į visuomenę išlaikančių menininkų ir kritikų. Nuo savęs pridursiu: ir intelektualų, nepasiduodančių sąmokslo teorijų skverbimuisi į realybę. Palikime tai socialinės fantastikos žanrui.
                                                          
Neringa Mikalauskienė