Stankevičius R. RYŠYS SU VADAVIETE. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012.

b_200_325_2734_00_images_iliustracijos_zurnalas_2013_2013-02-01_nr._3412_rysys.jpgĮ Rimvydo Stankevičiaus poeziją žiūrėjau atokiai. Gal labiausiai – dėl atkaklaus „aš“, esančio teksto ir kuriamo poetinio pasaulio centre. Dėl to tasai kuriamas pasaulis atrodė uždaras, troškus. Kodėl gi, galvodavau, tam „aš“ neapsidairius aplink? Kam grimzti į tą „pragarą“, kuris yra net ne kiti, o „aš“? Tasai „aš“ man atrodė tarsi gangrenuojanti ego liekana, kurią amputavus pagaliau galima būtų išeiti iš slogios ligoninės atmosferos. Tačiau, regis, poeto taktika buvo kita – per šį „aš“ ir būtent per jo kenčiantį, subjaurotą vidinį, subtilųjį kūną, kurį poetas taip atidžiai tyrinėjo, prasiskverbti anapus. Tokiu atveju tasai „aš“ vidujybės vaizdinys – sužalotas, atsidalijusiomis ragenomis, apimtas traukulių, šąlantis, išbertas vienatvės spuogais ir t. t. – įgyja mimetinės galios. Kas žadėjo, kad vidinis kūnas (M. Bachtino terminas), arba siela, yra graži? Galbūt ji ir yra tasai po blizgančiu paviršiumi slypintis Doriano Grėjaus portretas. Su nuostaba leidausi R. Stankevičiaus poezijos įtikinama, kad jam kito kelio anapus nėra. Atsisakius „aš“ (derėtų pridurti – visų pirma vyriškojo) su visomis jo ligomis –­ egocent­rizmu, puikybe, amžino vaiko sindromu, –­­­ prarandamas vertikalės matmuo. Tiesa, man atrodo, kad kai kurios moterys žino ir kitą kelią ar aplinkkelį. Vis dėlto įsitikinusi, kad kiekvienam – savo, šio klausimo nenagrinėsiu.
R. Stankevičiaus poezijos rinkinyje „Ryšys su vadaviete“ be jokių užuolankų, atsarginio kelio ar kokių nors Jonuko ir Grytutės trupinėlių neriama į tą tikrovės lygmenį, kuriame „aš“ vidinis kūnas tampa vienintele jo substancija ar, paprasčiau tariant, „aš“ vidumi be išorės. Bent šiek tiek susidūrusiems su metafizine poezija, veriasi su nuostaba atpažįstamas peizažas, išsilaisvinęs iš fizinių, socialinių ir kitų tikrovės dėsnių. Tai ir laikas, kuriame visa yra vienu metu („Įpučiantis, nupučiantis“, „Kvintų ratu“ iš ciklo „pozuoju paveikslui“). Tai ir „aš“, tampantis laiku ir erdve, kurie yra, kaip tikintų Oskaras Milašius, pats Judėjimas, ir tėkmė, ir pastovumas, ir istorija, ir amžinybė kartu („gruntas“ iš ciklo „pozuoju paveikslui“). Ir išsiplečianti „aš“ sąmonė, tampanti ir „aš“, ir „kitu“ tuo pat metu, įgyjanti savitą žvilgsnio galią –­­ kito žvilgsnį iš aukštai, kuriuo gali matyti ir kaip aš, ir kaip kitas („sargybiniai keičiasi“). Paprasčiau tariant, tai žvilgsnis, įveikiantis subjekto-objekto dualizmą, arba, anot metafizinės Adomo Mickevičiaus poe­zijos – buvimas ir šviesa, ir akimi kartu. R. Stankevičiaus poezijoje šiuo atveju dar išsitrina riba ir tarp ieškančiojo bei ieškomojo (grojančiojo ir grojamojo) pozicijų. Tai ir tarpinė erdvė, kuri apsimeta gyvenamąja erdve, bet iš tiesų mėgdžioja čia atsidūrusiojo iliuzijas, troškimus ir patirtis, yra tarsi „atminties piratinė kopija“ (ciklo „Pozuoju paveikslui“ 1 dalis „Kapo rūsys“). To mokė Emmanuelis Swedenborgas, tvirtinęs, kad anapusybės pavidalų yra tiek, kiek jų sukuria žmonių vaizduotė, kad patenkame į tokį „anapus“, kokį įsivaizduojame pagal savo gyvenimo patirtis ar lūkesčius. Savo poezijoje tai patvirtina ir Česlovas Milošas („Kaip turi būti danguje, žinau, nes ten buvojau“1). Šią koncepciją skolinosi ir broliai Wachowskiai mūsų, masių, labui. R. Stankevičiaus anapusybės vaizdiniai nepasižymi gausiais pavidalais, veikiau tam tikra būsena, apibūdinama kaip „kažkas vėsaus ir mažorinio“ („sargybiniai keičiasi“).
Eilėraščių rinkinys – metafizinė „aš“ istorija, rašoma (nors sunku tuo patikėti) iš kitos veidrodžio pusės. Kaip atrodo žmogaus gyvenimas iš anapus? Tiksliau, R. Stankevičiui nėra „anapus“, yra tos pačios tikrovės lygmenys, buvimo pakopos, ir poezijos kalbantysis buvoja keliose iš jų, su didele aistra, drąsa ir valia keliaudamas veidrodžių labirintu. Nes kita erdvė visada yra kita.
Iš šios perspektyvos „aš“ subtilusis kūnas veikia kaip milašiškojo Judėjimo įrankis –­ paklusdamas juo grojančiam, jis įgauna savitų plėtimosi galių. Čia jos įvardijamos gebėjimu „įsimesti“, išsidalyti, paradoksaliai išliekant tuo pačiu „aš“ (ciklas „įėjimai“). Įsimesti kaip spiečius, pelės, ugnis. Toks „aš“ tampa svetimas sau ir kitiems, pati gyvybė, kraujas, savo ruožtu įsimetančiai ugniai imlus „prielaidininkas“. Tačiau ir kraujas plukdo aklą tamsą, nieką, kančią, kuri, beje, pasireiškia ir savęs ieškojimu („ketureilis (su skaitymo instrukcija)“). Kraujo bendrystė, kuriai šios knygos herojus yra atsidavęs, yra ir tokio aklo kraujo bendrystė. Čia tasai „aš“ man tampa ypač patrauklus, bet nereikia turėti iliuzijų – viena tos bendrystės pusių yra troškulys gerti kraują „kiek netelpa“ („Kraujosruvos“ iš  ciklo „įėjimai“).
Šitam „aš“ žemiškoji būtybė tėra kuklus bendrininkas, uodas, menka bjaurybė (apsidžiaugiau, sutikusi knygoje šį herojų) –­ „užvaikytas kareivis“, Kito buvimo liudytojas ne savo noru („yra, kas paliudytų“). Vis dėlto – turintis savo vaidmenį būtybių hierarchijoje, veikiąs kaip įrankis: „Manot, jeigu dabar – išsivesit, / Mano uodas nustos jus / Gėlęs sunkiai tveriamomis / Nemigos mėnesienomis? („mano Lozorius, VII). Svarbiausias – paviršiuje, kuris yra gelmės paviršius („ratilai“).
O. Milašius buvo įsitikinęs, kad svarbiausias žmogaus poreikis – įvietinimas, įkurdinimas, jis yra Judėjimo esmė. Č. Milošui ir A. Mickevičiui – nuo įvietinimo neatsiejamas pasaulio prasmės skaitymas. Metafizinėje R. Stankevičiaus „aš“ istorijoje į pirmąjį planą iškyla kančios prisijaukinimas. Nepaisant visos moderniosios anestezinės kultūros. Bet ir be kieto krikščioniškosios askezės temperamento, be pasibjaurėjimo „žarnom į viršų“, „suteptame guolyje“. Be paniekos uodui, virpančiam iš įsiūčio, kai yra klausiamas: „ar tiki / kūnų prisikėlimu“ („mano Lozorius“ II). Su bendrininko solidarumu jo menkumui, nors ne be puikybės (ar supratingumo), kuris kyla iš hierarchijos pojūčio: „Moliuskams –­ moliuskų žaidimai“ („Ryšys su vadaviete“). „Žiauriai geras Viešpaties kareivis“ atveria „mėsos gniutulą“ vėjui, „seniausios kartos anestetikui“ („Adventas“). Kančia ir skausmas yra įrašyti į to kareivio statutą – kaip įstatymas, elgesio kodo dalis, ne bausmė.
Kažkokiu būdu toks požiūris į žmogiškumą atitinka santykį su kalba. Rinkinyje neaptikau kalbos temos. Kalbantysis sutapęs su kalba – nei jos trūksta, nei jinai paima kalbantįjį įkaitu. Stilius turi tokio įtempto raumens stangrumo ir lankstumo.
Rimvydo Stankevičiaus poezijoje su nuostaba atpažinau tai, ką liudijo žinantysis:

Kokia poezija bus ateityje, ta, apie kurią mąstau, bet kurios jau nebepažinsiu? Žinau, kad ji galima, nes pažinau trumpų akimirkų, kai ji jau beveik kūrėsi po manąja plunksna, bet tuojau pat ir pranykdavo. Kūno ritmai –­ širdies plakimas, pulsas, prakaitavimas, mėnesinių kraujas, spermos klampumas, poza šlapinantis, žarnyno judėjimas – poezijoje niekada nebus atskirti nuo iškilių dvasios poreikių, ir mūsų dvilypumas atras savąją formą neatsižadėdamas vienos arba kitos sferos.2

Šitai poezijai bent aš neturiu kalbos. Noriu pasakyti, kad džiaugiuosi jos neturinti. Kad esu provokuojama išeiti anapus dualistinių kategorijų. Anapus pasmerkimo ir atpirkimo, kūno ir sielos, moteriškumo ir vyriškumo, šiapus ir anapus. Ši poezija perkelia į lygmenį, kur visa gali būti viena, neprarandant šių skirtybių. Vis dėlto, nors R. Stankevičius „neatsižada vienos arba kitos sferos“, žemiškasis, kūniškasis gyvenimo lygmuo čia yra labai susiaurėjęs. Galėčiau priminti prityrusiojo persergėjimą žengusiam į kitą erdvę: „...darbas neturint kūno nepapras­tai sunkus, be jokių žemiškų priemonių turi paveikti žemę.“3 Be solidarumo su uodu, toje žemėje daug yra ką veikti... Tiesa, R. Stankevičius ir veikia, bet daugiau kitais būdais – pavyzdžiui, kurdamas eiles įspūdingam Aistės Smilgevičiūtės ir grupės „Skylė“ albumui „Broliai“. Kad metafizinės poezijos autorius gali rašyti ir patriotinių dainų tekstus, taip pat byloja jo naudai.
Perskaičius šį R. Stankevičiaus rinkinį, beje, kartu su Gintaro Bleizgio „Sodu“, į mane įsimetė eilutės iš Vytauto P. Bložės eilėraščio „Sukilėliai“: „Ak iškartų sukilėlių dvareliai! / Kur jūsų vyčiai? Kur balti ereliai?“4 Štai, pagalvojau, kokiais keistais takais prasimuša poezijoje senasis vyčių temperamentas (žr. ir R. Stankevičiaus eilėraštį „šokis su vilkais“). Nors dar prisidengia samurajų ar Valhalos gyventojų vaizdiniais, bet įžūliai skleidžia, anot A. Mic­kevičiaus, „nuotykių trokštantį ir savim pasitikintį charakterį“. Su „mistinio šėlo“ dovana. Ne žaidimas, o sukilimas –­ pagaliau. Pagaliau –­ ne kiškių. Pasirodo, taip dar gali būti.


 

1 „Kaip turi būti danguje“, vertė Algis Kalėda, Miłosz Cz. RINKTINIAI EILĖRAŠČIAI. – Vilnius: Baltos lankos, 2011, p. 222. Šio eilėraščio vertime ne be mano kaltės liko įsivėlusi apmaudi klaida – vietoj eilutės „Bet kur bus jis, brangus nemirtingumas mūsų?“, turėtų būti: „Bet kur bus jis, brangus mirtingumas mūsų?“
2 „Kokia poezija bus ateityje...“, vertė Erika Drungytė, ten pat. p. 205.
3 A. Mickevičiaus liudijimas, cit. pagal: Miłosz Cz., ULRO ŽEMĖ. – Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 103.
4 Vytautas P. Bložė, SENAME DVARELY. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994, p. 60.